Čikagos AIDAS

Ilinojaus susiskaldymą iliustruoja Čikagos atskyrimo nuo valstijos idėja

Nesvarbu, ar kalbama apie netvirtą valstijos finansinę situaciją, ar mokesčių kėlimą, ar griežtesnius ginklų įstatymus, Ilinojus visada gali išlieti savo nusivylimą ir sudirgimą kaltindamas Čikagą. Šiaurėje esanti valstijos sostinė gali būti Ilinojaus “pinigų karve”, tačiau ji valdo politinę sceną ir didžiąją 193-jus metus gyvuojančios valstijos laiko dalį ji yra pagrindinių įstatymų leidėjų lopšys ir gubernatoriaus gimtasis miestas.

Tuo tarpu, kai dauguma nepatenkintų valstijos pakraščių gyventojų tik grūmoja kumščiais Čikagos kryptimi, du Ilinojaus įstatymų leidėjai siūlo unikalų ir mažų mažiausiai keistą sprendimą, kaip panaikinti vastijos kultūrinį susiskaldymą – Čikagą ir jos apylinkes paversti 51-ąja valstija.

Žemutinėje valstijos dalyje gyvenantiems žmonėms atsibodo, kad Čikaga nuolat primeta savo požiūrį ir diktuoja, kaip ir ką daryti, teigia valstijos atstovas Billas Mitchellas, kartu su kolega respublikonu Adamu Brownu kuo rimčiausiais veidais paskelbęs savo siūlymą spaudos konferencijoje. Anot jų, senas pasakymas, kad „Už Čikagos yra vieta, vadinama Ilinojumi“, yra visiškai teisingas.

Įvairūs separatistiniai judėjimai, vieni rimtesni, kiti lengvabūdiškesni, yra neatsiejama JAV istorijos dalis. Nuo Pietų pastangų palikti Sąjungą iki visai nesenų siūlymų suformuoti naujas valstijas iš Kalifornijos ir Arizonos ar padaryti Vermontą atskira šalimi, šie judėjimai susiję su grupėmis, norinčiomis būtent atsiskirti.

Tačiau ne Ilinojuje. Anot įstatymų leidėjų pasiūlymo, valstija tiesiog išmestų Čikagą ir Cooko apygardą iš savo sudėties. Be sostinės dominavimo, pernelyg plataus liberalumo ir nuolatinio mokesčių alkio, Ilinojus galėtų būti panašus į GOP valdomą Indianą, teigia B.Mitchellas ir A.Brownas.

Kai kuriems, gyvenantiems Linkolno žemės pietuose, nepasitenkinimas Čikaga susijęs ne tiek su politika, kiek su vertybėmis. Žmonės ten yra apskritai konservatyvesni, jie labiau priešinasi paskutiniam pajamų mokesčių kėlimui, pilietinių sąjungų įstatymui ir mirties bausmės panaikinimui.

Politiniai veikėjai iškėlė pasiūlymą daugiau kaip iššūkį, siekdami atkreipti dėmesį ir susižerti politinių taškų sunkiais ekonominiais laikais; siūlymas, kuriam reikėtų demokrato gubernatoriaus ir demokratų kontroliuojamo kongreso palaikymo, faktiškai neturi jokių galimybių būti įgyvendintas.

Net jei Čikagos atskyrimas ir būtų įmanomas, jis būtų finansiškai pražūtingas likusiai valstijos daliai. Cooko apygarda, turėdama 5 milijonus gyventojų ir būdama antruoju valstijos miestu pagal gyventojų skaičių, yra valstijos ekonominis variklis ir pagrindinė mokesčių mokėtoja, smarkiai finansiškai paremianti likusių valstijos apygardų (iš viso 101) poreikius nuo mokyklų, kelių, koledžų ir universitetų iki kalėjimų.

Praeitais metais Čikagos rajonas generavo 81.6% viso valstijos bendro produkto, kuris sudarė 652 milijardus dolerių, teigia Lawrence’as Msallas, Čikagoje esančios Municipalinės Federacijos – nepartinės specialistų grupės, besispecializuojoančios mokesčių politikoje ir vyriausybiniame tyrinėjime –prezidentas. 2009-aisiais 3.5 milijardai dolerių, t.y., apie 40% visos sumos ($8.7), surinktos valstijoje iš pajamų mokesčių, priklausė Cooko apygardai, kuri taip pat į biudžetą įnešė apie 36%, arba 2.2 milijardus iš 6.2 milijardų dolerių, surinktų iš pardavimų mokesčių, teigia L.Msallas.

„Niekaip nepaneigsi fakto, kad Čikaga ir Cooko apygarda yra žąsis, dedanti auksinius kiaušinius, išdalinamus ir visoms kitoms apygardoms“,– aiškina vyresnis Ilinojaus universiteto Vyriausybės ir Ryšių su visuomene Instituto tarybos narys, Jimas Nowlanas. – „Be Čikagos ir Cooko apygardos valstija būtų daug daug skurdesnė nei yra dabar“.

Nepaisant nurodytų faktų, Čikagos atskyrimo nuo valstijos idėja atrodo pakankamai patraukli kai kuriems pietinės Ilinojaus dalies gyventojams, kurie kultūriškai ir geografiškai yra daug artimesni Sent Luisui ir Luisiviliui nei Čikagai. Vienas iš jų, Mike‘as Nikonovichius, vyninės ir alaus daryklos savininkas turistų mėgstamame Graftone į šiaurę nuo Sent Luiso, teigia mielai pasveikintų tokį atskyrimą. Jam Čikaga ir jos apylinkės siejasi su tuščiu pinigų eikvojimu ir neteisingu mąstymu, kai tuo tarpu valstijos pietuose gyventys žmonės iš esmės „visi yra tik ūkininkai“. M.Nikonovichius tegia, kad žinoma, tikriausiai niekas rimtai į tokį pasiūlymą nežiūri, tačiau koks būtų džiaugsmas, jei jis vis dėlto būtų įmanomas. Jo žodžiais tariant, smagu apie tai pasvajoti: „Tegul jie (čikagiečiai) skęsta, o mes plauksim“. Kiti nėra tokie kategoriški.

Pietvakarių Ilinojyje, St. Clair apygardoje gyvenantis respublikonams prijaučiantis kukurūzų ir sojos augintojas Bobas Biehlas teigia suprantąs divejų pasiūlymo autorių frustraciją, tačiau jis negalvoja, kad Čikagos atskyrimas būtų geras problemos sprendimo būdas. „Aš esu linkęs sutikti, kad mes nepritariam daugeliui sprendimų toje apylinkėje (Čikagoje), o jiems kam nors nepritarus, mūsų balsai neturi jokios galios, tačiau tiesiog pareikšti, kad mums tai nepatinka ir mes norim atsiskirti, nėra teisinga. Mes visi turėtumėm rasti bendrą sutarimą“, - teigė vyras.

Įstaytmų leidėjai nemini, kad valstija jau buvo susidūrusi su panačiom idėjom ir anksčiau, tačiau be rezultatų. 1925-aisiais Cooko apygarda svarstė galimybę atsiskirti nuo Ilinojaus ir tapti atskira valstija, pasivadindama Čikaga. Taip pat 1861-aisiais, pilietinio karo pradžioje, Ilinojaus pietuose esantis ruožas, žinomas kaip „Mažasis Egiptas“, reiškė mintis, kad reikėtų atsiskirti nuo Ilinojaus dėl kultūrinių ir politinių nesutarimų.

O paklaustas apie paskutinį siūlymą, gubernatorius Patas Quinnas tiktai palingavo galva: „Mes visi čia esame kartu. Mintis atsiskirti ir atsidalinti yra niekam tikusi, tai tikrai Ilinojui nederanti mintis“.