Čikagos AIDAS

Vairuotojų kontrolė

Geltonas šviesoforo signalas Čikagos mieste yra trumpesnis nei priemiesčiuose, ir tai tampa ginčų objektu kovoje dėl raudono signalo kamerų, nors skirtumas yra vos ilgesnis už spragtelėjimą pirštais, rašo chicagotribune.com.

Daugumos Čikagos šviesoforų geltonas signalas užsidega trims sekundėms – tai minimumas, kurį rekomenduoja saugumo taisyklės. Priemiesčiuose geltonas signalas paprastai dega nuo keturių iki keturių su puse sekundės.

Kameros giriamos kaip efektyvi priemonė kovoti su pažeidėjais, važiuojančiais degant raudonam šviesoforo signalui, tačiau kritikai tvirtina, jog dėl trumpai degančio geltono signalo vairuotojai nespėja laiku sustoti.

Tuo tarpu miesto valdininkai ginasi, kad trijų sekundžių trukmės signalai (kurie, be to, įrengti dešimtmečiais anksčiau nei raudono signalo kameros) sukonstruoti pagal teisingus principus. Jie teigia, kad užfiksuotas per raudoną signalą pravažiavusių vairuotojų skaičius yra itin mažas, lyginant su visu eismo srautu, o tai įrodo, kad geltonas signalas vairuotojams netrukdo.

Ginčą kaitina ir nepagrįsti kamerų priešininkų kaltinimai, esą geltonas signalas kartais dega kur kas trumpiau nei tris sekundes. Nepaisant to, kad įrodyta priešingai, šie kaltinimai paplito žiniasklaidoje ir tapo vienu iš argumentų griežčiau kontroliuoti automatiškai veikiančius prietaisus.

Nedaugelis eismo kontrolės inovacijų sukėlė tiek aistrų ir įtarimų, kiek raudono signalo kameros, kurios pasirodė mieste 2003 metais, o priemiesčiuose – dar po trijų metų.

Miesto ir priemiesčių valdininkai tvirtina įrengę kameras tik dėl eismo saugumo, tačiau taip pat akivaizdu, kad tai reiškia ir nemažas pajamas nustekentiems savivaldybių biudžetams.

Čikagoje kameromis dabar stebimos 186 sankryžos, daugiau nei bet kuriame kitame šalies mieste. Pernai dėl šių kamerų iš 100 dolerių dydžio baudų miestas surinko daugiau kaip 59 mln. dolerių.

Kameroms klestint, netilo ir abejonės dėl jų efektyvumo mažinant avarijų skaičių.

„The Tribune“ praėjusiais metais pranešė, kad per 2006-2007 metus surinkti duomenys parodė tokį patį arba padidėjusį avarijų skaičių beveik 60 procentų miesto sankryžų, turinčių raudono signalo kameras. Miesto ataskaita, atvirkščiai, parodė, kad avarijų dažniau mažėja, nei daugėja.

Geltonas signalas kovoje dėl kamerų užmena dar vieną mįslę. Jei kameros turi kovoti su važiavimu degant raudonam šviesoforo signalui, ar trumpesnis geltono signalo laikas trukdo pasiekti šį tikslą? Dėl to karštai ginčijamasi.

Nėra universalaus standarto, nurodančio, kokia turi būti geltono signalo trukmė. Valstybinės rekomendacijos, pritaikytos Ilinojaus transporto sistemai, sako tik tiek, kad trukmė turi būti nuo trijų iki šešių sekundžių. Praktikoje didesnis leidžiamas greitis nulemia ilgesnį geltono signalo laiką, kadangi sustoti užtrunka ilgiau.

Su keliomis išimtimis pagrindinėse Čikagos gatvėse greičio apribojimas yra 30 mylių per valandą. Priemiesčiuose važiuoti galima greičiau – tai viena iš priežasčių, dėl kurių geltonas signalas dega ilgiau. Tačiau keliuose priemiesčiuose, kuriuose yra raudono signalo kameros ir kuriuose greičio apribojimai tokie patys kaip Čikagoje arba net šiek tiek griežtesni, geltonas signalas taip pat dega ilgiau nei mieste.

„The Tribune“ vaizdo kameromis matavo signalų trukmę devyniose raudono signalo kameras turinčiose priemiesčių sankryžose, kuriose greičio apribojimas yra iki 30 mph, o sąlygos panašios kaip Čikagoje. Dviejose iš tų sankryžų vakariniame Bellwood priemiestyje geltonas signalas degė keturias sekundes. Kitose sankryžose – Berwyn, Westchester, Schiller Park, Wauconda ir Algonquin priemiesčiuose – geltonas signalas degė apie keturias su puse sekundės.

Ilinojaus transporto departamentas, kontroliuojantis daugelį kameromis stebimų sankryžų priemiesčiuose, raudonųjų fazių ilgį nustato nuo pusantros ir dviejų sekundžių.