Čikagos AIDAS

Futbolo žaidimas vienija moterišką kolektyvą

Rudenį Vilniuje vyko išskirtinis sporto renginys – tarptautinis teisėsaugos darbuotojų futbolo turnyras. Jame dalyvavo per šešis šimtus žaidėjų iš dvidešimties pasaulio šalių. Tiek sportininkų sutraukė tradiciškai Vilniuje vykstantis tarptautinis policijos futbolo turnyras ir Europoje itin populiarus policijos, migracijos ir prieglobsčio padalinių futbolo turnyras. Garbė pastarąjį turnyrą, jau dvyliktąjį, organizuoti Lietuvos sostinėje teko Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – Migracijos valdyba) futbolo mėgėjų komandai.

Apie futbolą, kolektyvo sporto ir bendravimo tradicijas kalbamės su Migracijos valdybos viršininku, pagrindiniu tarptautinio teisėsaugininkų futbolo turnyro organizatoriumi Gintaru Bagužiu.

 

Esate futbolo gerbėjas?

 

-Patinka man tas žaidimas. Nesu abejingas daugeliui sporto rūšių ir apskritai fizinei kultūrai, tačiau futbolas visuomet traukė. Gal todėl, kad įprastas nuo vaikystės – turbūt nėra vaiko, nespyrusio kamuolio į vartus. Gal todėl, kad paprasta jį žaisti – reikia tik kamuolio, aikštės ar paprasčiausios dykynės. O gal todėl, kad jo imtis galima ekspromtu – netikėtai sugalvojus draugų susibūrime. Tiesiog šiaip, dėl smagumo, nesiekiant varžytis ir lakstant paskui kamuolį eikvojant jėgas.

 

Tačiau turnyrų organizavimas rodo siekiant daugiau nei norą pabėgioti paskui kamuolį.

 

-Rungtynės daro žaidimą įdomesnį, žadina geras emocijas, suburia žmones ir paįvairina jų laisvalaikį. Manau, sveika pasivaržyti su kitais ir pasitikrinti savo fizinę ištvermę rungtyniaujant. Tai itin svarbu tiems, kurie kažkada sportavo, žaidė mėgėjišką ar profesionalų futbolą. Galiu tai suprasti, nes pats nuo vaikystės jį žaidžiau ir žaisiu tol, kol galėsiu. Radęs bendraminčių, ėmiausi organizuoti futbolo turnyrus – policininkai žaidė futbolą tarpusavyje, su giminingų organizacijų darbuotojais, moksleiviais. Vėliau prie mūsų prisijungė kolegos iš užsienio valstybių, tad atsitiktinius žaidėjų susitikimus futbolo aikštėje teko paversti tikslingai organizuotu turnyru.    

 

Kalbate apie tarptautinį policijos futbolo turnyrą?

 

-Apie jį, jau išpopuliarėjusį policijos bendruomenėje, žinomą Lietuvoje ir užsienyje. Turnyras surengtas jau septynis kartus, todėl jį drąsiai galima vadinti tradiciniu. Kasmet jis sulaukia vis daugiau dalyvių iš užsienio valstybių, daugiau Lietuvos ir kitų šalių gerbėjų. Jis rengiamas policijos profesinės šventės – Angelų Sargų dienos proga, todėl yra laukiamas pačių pareigūnų ir jiems neabejingų bendruomenių. Turnyras paprastai sulaukia  šalies valdžios atstovų, Lietuvoje reziduojančių užsienio valstybių ambasadorių, garbingų užsienio svečių, todėl, manau, yra pakankamai žinomas. Įdomus jis ir futbolo profesionalams, pastebintiems, kad žaidėjų lygis kasmet aukštesnis. Tai rodo, kad turnyro dalyviai atsakingai jam rengiasi ir siekia aukštesnių vietų turnyro lentelėje.

 

Vadinasi, rezultatai vis tik svarbūs mėgėjiškam policijos darbuotojų futbolui ...

 

-Siekis pirmauti – turnyro varomoji jėga, turnyro idėja – susitikti su bendraminčiais, draugauti, megzti profesines pažintis. Tačiau turnyras rengiamas ne vien dėl smagumo, jo tikslas yra propaguoti sveiką gyvenseną, kurti sporto tradicijas, reprezentuoti savo kraštą. Į šiemet Vilniuje vykusį, pavadinčiau, dvigubą turnyrą kai kurios šalys atsiuntė net po kelias teisėsaugininkų komandas. Išrinkti geriausias nebuvo paprasta, taip, kaip ir pelnyti komandos laimėtojos titulą. Rezultatai tikrai nėra labai svarbūs, svarbiausia yra tai, kad žinia apie turnyrą plistų, skatintų žmones sportuoti, futbolas teiktų jiems pasitenkinimo.

 

Organizuojate policijos futbolo turnyrą. Kodėl būtent policijos?

 

-Esu policijos pareigūnas, tarp policininkų – daug sportuojančiųjų. Yra organizacijų, kur sportas tiesiogiai siejamas su profesija. Taip yra policijoje, nuo tarpukario Lietuvos laikų. Sportiškas policijos pareigūnas visuomet atrodė labiau patikimas, pavyzdinių sporto pergalių pasiekę policijos pareigūnai kėlė policijos organizacijos įvaizdį visuomenėje.  Planuodamas policijos futbolo turnyrą, neabejojau jo kuriamu teigiamu policijos įvaizdžiu.

 

Jūsų sumanytame  policijos turnyre žaidžia neprofesionalai, jie  turi rasti laiko ne tik treniruotėms, bet ir išvykoms į turnyrus.

 

-Būtent  čia ir yra turnyro grožis – žmonės sportuoja savanoriškai, dėl treniruočių pakoreguodami savo laisvalaikį ir darbo grafikus. Dažną palaiko ir darbdavys ar tiesioginis viršininkas, kas futbolininką skatina dar labiau stengtis. Gal ir ne visuomet žaidėjų ir gerbėjų lūkesčiai būna pateisinti, bet septynerius metus vykstantis ir kaskart daugiau dalyvių pritraukiantis turnyras rodo, kad didelių nusivylimų nebūna. Yra kolektyvų, kur futbolą žaidžia kone visi ir į turnyrus patenka tik atlaikiusieji dideles atrankas.

 

O kaip Jūs subūrėte ir palaikote savo komandą?

 

-Kartu žaisdamas, kurdamas sporto tradicijas kolektyve. Vadovų požiūris, bendradarbių supratingumas sportininkams labai svarbu – su jais tenka dalytis darbais, tikėtis palaikymo treniruojantis ir rungtyniaujant, drauge kurti kolektyvo tradicijas. Sporto tradicijos, kaip bet kurios kitos, kolektyve skiepijamos pamažu, kartas nuo karto patikrinant jų populiarumą. Kinų filosofas Konfucijus yra sakęs, kad tūkstančio kelionė prasideda pirmuoju mažu žingsneliu. Taip ir kolektyve pamažu eita iki pasitikėjimo, bendruomeniškumo, galų gale – futbolo.

 

Turite keletą komandų – moterų ir mišrią, kitaip dar mix vadinamą.

 

- Taip sutapo, kad tas mažas procentas vyrų, dirbančių Vilniaus migracijos valdyboje, yra  geri sportininkai – dabar jie ne tik žaidžia futbolą, bet ir treniruoja sportuojančias kolektyvo moteris. Mišrių komandų žaidimas yra smagus, subūrėme komandą, paskatinome tai padaryti ir kitus policijos padalinius. Taip tarptautiniame policijos futbolo turnyre šalia vyrų lygos atsirado mix lyga, kurioje žaidžia vyrai ir moterys, vėliau – ir moterų. Beje, tarp moterų yra puikių žaidėjų! Nors dar nuo sovietinių laikų įprasta manyti, kad futbolas – vyrų žaidimas, pastebėjau, kad atsiranda daugiau moterų, norinčių treniruotis aktyviau, laisvalaikį praleisti futbolo aikštėje. Nekalbu apie profesionales futbolininkes – tokių, kaip mūsų merginos, kurios žaidžia sau, – mažai.

 

Gal futbolo žaidimas tampa kolektyvo jungtimi?

 

-Manau, kolektyvo vienijimui, gero klimato palaikymui tinka bet kokie renginiai, taip pat ir sporto. Jų policijos organizacijoje mažoka. Be kitų pramogų, kurias mes sau rengiame, pakviečiau moteris žaisti futbolą. Moterims reikia pramogų, jos nori būti pastebėtos ir tam puikiai tinka neįprasta moterims aplinka – futbolo turnyrai. Turnyrai yra gera proga parodyti ką gali, pabendrauti su kitų šalių ir kultūrų žmonėmis. Taip gaunama naujų potyrių, impulsų gyventi turiningiau. Susitikimai futbolo turnyruose, apdovanojimų šventės, ilgam išliekantys gražūs prisiminimai atperka visų metų triūsą sporto aikštelėse.

 

Bet futbolą žaidžia vienetai...

 

- Į futbolo turnyrą įsitraukia ne tik žaidžiantieji futbolą. Palaikyti komandų renkasi kone visas Migracijos kolektyvas! Bendras darbas prasideda dar prieš turnyrą – gaminame plakatus, planuojame svečių priėmimą, laisvalaikį, šventinius vakarus. Turnyro organizavimo metu visas kolektyvas tampa vieninga komanda ir tas bendruomeninis jausmas yra labai stiprus, sakyčiau, žavintis. Futbolo žaidėjų pergalės, bendradarbių palaikymas glosto savimeilę. Kolektyvo vienybė tais momentais leidžia suprasti, kad  tai, ką darai, yra gerai.

 

Pastaruoju metu mažai kalbama apie kolektyvų puoselėjamas tradicijas. Gal jos nėra taip labai svarbu? 

 

-Kolektyve būtini neformalūs santykiai, antraip jis nebus geras kolektyvas. Nesvarbu, kokie renginiai. Mūsų kolektyve vyrauja sportinės tradicijos – žaidžiame futbolą, boulingą, renkamės kitas sportines pramogas. Kartu leidžiamas laisvalaikis – viena iš motyvacijų dirbti pasirinktame kolektyve, kur kiekvienas gali pasijausti esantis vienos šeimos žmogus. Kai nėra bendrų renginių, išgyvenimų, kolegų niekas daugiau, išskyrus darbą, nesieja, žmogus lyg tampa nematomu, nereikalingu. Nepakanka su kolega matytis darbo metu, visapusiškai jį pažinti gali tik bendraudamas netradicinėje aplinkoje.

 

Atrodytų, kolegoms neturėtų rūpėti, koks bendradarbis būna namuose ar su draugais...

 

-Pažinti kolegą – labai svarbu, nes normaliai dirbti gali tik su žmogumi, kuriuo pasitiki. Man, kaip vadovui, svarbu žinoti, kiek darbuotojas yra visuomeniškas, pareigingas ar iniciatyvus. Gal jis yra lyderis kurioje nors srityje ar turi užslėptą talentą? Būdo savybės labai svarbios skiriant žmogų į pareigas, charakterizuojant jį ar rekomenduojant kitiems, o yra savybių, kurias pastebėti gali tik neformalioje aplinkoje. Nesakau nieko naujo, visos stiprios organizacijos rūpinasi bendru darbuotojų laisvalaikiu, kuris yra vienas svarbesnių veiksnių kuriant palankią žmogui darbo aplinką, teigiamą psichologinį klimatą kolektyve. Tokie dalykai – tiesiogiai susiję su darbo našumu ir kokybe.

 

Gal Jūsų kolektyvo bendravimo patirtis galėtų būti pavyzdžiu kitiems policijos padaliniams?

 

-Kiekvieno padalinio vadovas pats apsibrėžia savo ir kolektyvo bendravimo stilių. Būna labiau moteriškų ar vyriškų kolektyvų, kuriuose laisvalaikio praleidimo formos gali būti labai skirtingos, mišriuose – vėl kitokios. Kiekvienas kolektyvas renkasi, kas būtų geriau – žaisti krepšinį, vykti į ekskursijas ar leisti laisvalaikį su vaikų namų auklėtiniais. Esu įsitikinęs, kad policijos biudžete turi būti numatyta pinigų vien tokiems tikslams, kaip vienai iš motyvacijos priemonių išlaikyti gerą darbuotoją. Žmogus nori būti reikalingas, pastebėtas ir įvertintas.

 

Ar šias mintis realizuojate savo vadovaujamame kolektyve?

 

-Kiekvienas iš šimto Migracijos valdybos darbuotojų turime savo rūpesčių ir džiaugsmų, esame įpratę jais pasidalyti. Didžiuojuosi savo kolektyvu, nepraleidžiu progos jam tai pasakyti, kitur juo pasigirti. Stengiuosi elgtis taip, kad žmogus gerai jaustųsi, jam būtų smagu dirbti paskirtą darbą. Nėra blogų darbuotojų ar darbų, tai žmogus gali būti ne savo vietoje. Man svarbu, kad darbuotojas jaustųsi maloniai ir sulauktų tinkamos grąžos iš kitų. Aš, kaip vadovas, stengiuosi suteikti žmogui galimybių parodyti save ir leisti jam veržtis į priekį.