Čikagos AIDAS

Lietuvių ir jotvingių istorijos aidai Baltarusijoje

Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje baltarusių žemės buvo valstybės vidury, todėl ordinų plėšikai ten pasirodydavo rečiau. Toli jos buvo ir totoriams. Žinoma, ir tais laikais kartais surengdavo labai tolimus žygius. Prisiminkime danų, tada vienos galingiausių Europos valstybių, šturmuotą Apuolės pilį 854 m., Žvelgaičio žygį į Saremos salą 1270 m. Novgorode rasta tošis, kurioje rašoma, kad „Litva pošla na Karelu“ (Lietuva žygiavo į Kareliją). Net šiais laikais Kareliją pasiekti reikia kelių dienų. Vis dėl to etnografinėje Lietuvoje įrengti tokią menkai apsaugotą vasaros rezidenciją, kaip tai padarė Baltarusijoje Radvila Našlaitėlis, buvo beveik neįmanoma. Lietuvių didikai atsidūrė Baltarusijoje ir todėl, kad vietininkus, kurie turėjo rinkti mokesčius, kunigaikščiai specialiai skirdavo ne į savo kraštą - lietuvius į Baltarusiją, baltarusius į Lietuvą. Apsilankius Baltarusijos pasienio teritorijose su Lietuva, net neieškant, pamatysi daug mūsų protėvių pėdsakų. Daugelyje tų rajonų dar 1897 m. surašymo duomenimis lietuviai skaičiumi kiek nusileido tik baltarusiams.

Beniakonių kraštas Baltarusijoje dar lenkų okupacijos metu buvo gana lietuviškas, apylinkėse veikė 14 lietuviškų mokyklų, kelios Šv. Kazimiero draugijos. Čia palaidota Adomo Mickevičiaus pirmoji meilė Marilė.

Uždraudus lietuvišką žodį, visaip vykdant lenkinimo politiką ne tik per mokyklą, bet ir bažnyčią, mūsų tautiečiai nutautėjo. Šiurkštus nutautinimas vyko ir carizmo laikais. Rusų mokslininkas Fortunatovas piktinosi tuo, kad valdiškose įstaigose kabėjo lentos, kuriose rašoma, kad draudžiama kalbėti lietuviškai. Tai daryta visoje Lietuvoje. Žemaitijoje, po jos krikšto praėjus beveik dviems šimtams metų, reviziją daręs popiežiaus atstovas Tarkvinijus Pakula konstatavo, kad čia buvo tik 5 kunigai lietuviai, kurių vienas nebaigęs mokslų, kitas turėjo pareigas Vilniuje ir jį pavadavo lenkas. Iš kunigų lenkų tik vienas gerai kalbėjo lietuviškai ir žemaitiškai, o kiti vietinių kalbų nemokėjo, nors dirbo čia dešimtmečius. Jų gyvenimas buvęs pairęs, palaidas, papiktinantis, nevengiant girtuokliavimo.

Kunigams keliamus reikalavimus atitikęs tik vienas Krakių parapijoje dirbęs Mikalojus Daukša. 1387 m., krikštijant Lietuvą, Jogailos privilegija įpareigojo Vilniaus arkikatedroje turėti kunigą mokantį lietuvių kalbą. 1528 m. ir Vilniaus vyskupas ragino klebonus steigti parapijines mokyklas, kuriose būtų mokoma lietuvių ir lenkų kalbų. Gi Gniezno vyskupas Lietuvon vykstantiems kunigams liepė bažnyčias padaryti lenkybės centrais. Kunigai lenkai daugiausia klausė Gniezno vyskupo.

Reformacijos metu paaiškėjo, kad net arkikatedroje lietuviškų pamokslų niekada nebuvo. Ką jau kalbėti apie kitas bažnyčias, jei net Žemaitijoje nepasistengta išmokti vietinių kalbų. Nenuostabu, kad dar vyskupui Motiejui Valančiui teko barti žmones kam jie tiki visokiais stabais, o per išpažintį nuodėmes bando sakyti lenkiškai. Benekonių apylinkėse lietuvių nebeliko (visoje Baltarusijoje jų vos 8 tūkst.), pamaldos katalikams vyksta tik lenkiškai.

Baltarusiai pravoslavais tapo daug seniau, nei krikštyti lietuviai. Kaip atsitiko, kad dalis jų katalikai? Tai vienas iš įrodymų, kad čia gyveno pagonys lietuviai. Priėmęs krikštą, Jogaila nurodė pastatyti 7 bažnyčias – 4 dabartinės Lietuvos teritorijoje ir 3 dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Vadinasi ten gyveno pagonys lietuviai, nes pravoslavų nebekrikštijo. Ir Lietuvoje tose 4 parapijose, kur pastatytos bažnyčios, daugumą gyventojų lenkai, nors jokios jų imigracijos nebuvo. Benekonyse išlikęs lietuvybės saugotojo, kunigo Stanicko kapas, net užrašas (tuose kraštuose bene vienintelis) ant jo lietuviškas. Goštautams priklausiusiose Varanavo apylinkėse taip pat buvo 4 lietuviškos mokyklos. Gyvenus lietuvius beprimena tik vietovardžiai ir hidronimai: Trakeli, Žirmūni, Dziatlava, Minioti, Dzitva, Lentupi, Ardaši, Juratiški, Traki, Rakaici, Mileikava, Semerniki, Solžici, Baidaki, Traskoiščina, Petriluiki ir kt.

Dauguma mūsų kunigaikščių čia statytų pilių ne tik didingos, bet ir gražios, sienos papuoštos ornamentika, kurios liekanų galima pamatyti ir Vilniuje, panašiai puošiami ir atstatomų valdovų rūmų kraigai. Tokia ir Gedimino 1323 m. statyta Lydos pilis, kuri sumūryta jotvingių pilaitės vietoje. Jogailos laikais čia valdė jo favoritas Vaidila.

Nežinia, gal tai amžių glūdumoje pranykusių giminystės ryšių atgarsis su garsiuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II Vaitila, kuris beje apie savo lietuviškas šaknis, tik Žemaitijoje, yra patvirtinęs net tris kartus: po įšventinimų pirmiausia nuėjo pasimelsti į Šv. Kazimiero koplyčią, vėliau, žurnalistų klausiamas, yra pasakęs: argi aš tai neigiu, o kitą kartą – jei mano senelė nebūtų anksti mirusi, aš būčiau kalbėjęs lietuviškai.

Beje ir įšventintas popiežium, jis greta svarbiausių 12 pasaulio kalbų, kalbėjo ir lietuviškai, nors nesame didžioji tauta. Galinga, įspūdingomis sienomis ta Lydos pilis. Sienų aukštis net 13 metrų, storis 2 metrai, išlikę arba atstatomi gynėjų stovėjimo balkonai, už sienos išsikišęs tualetas. Įdomu, kad pilies sienoje buvo keli dideli langai, kurie aiškiai įrengti dar Gedimino. Matyt kunigaikštis tikėjo, kad ją ir taip galima apginti, nors ji stovėjo tik ant simbolinės kalvelės. Ją rekonstravo ir Vytautas.

Lydos pilis buvo švedų sunaikinta tik 1704 m. Prieš Želigovskiui užimant Vilnių, čia vyko dalinių paradas. Želigovskis komandavo 28 tūkstančiams karių. Vien šis skaičius rodo, kokia didelė ši gardinio tipo pilis. Ji rekonstruota, kaip ir daugelis Baltarusijos istorijos paminklų, nes šalis pasiryžo plėtoti turizmą. Prie istorinių paminklų tiesiami keliai, tvarkomos aikštelės. Jau dabar prie pilių gana daug turistų iš užsienio. Tokios pilys, kaip ir Medininkai, buvo skiriamos ne tik gynybai, bet ir, užpuolimo atveju, pasislėpti gyventojams. Lydoje gyveno daug žydų, kurie dar nuo kunigaikštystės laikų tebesivadina litvakais. Vietoje jų po karo čia atkelta 20 tūkst. rusų, todėl daugelis reklaminių stendų, vaizdinės agitacijos tik rusų kalba.

Krėvos pilis žinoma, kaip Kęstučio nužudymo vieta. Gedimino laikais, kurį laiką čia valdė Algirdas. Jis beveik lygioje vietoje, bet svarbių kelių sankryžoje, surentė mūrinę smulkių lauko akmenų pilį. Krėvos unija atvedė mus iki Liublino unijos. Vėliau pilį valdė didžiausias Vytauto konkurentas Švitrigaila. Gyventa čia ir lietuvių, nes Jogaila bažnyčią pastatė pagonių šventovės vietoje. Pilį saugojo totoriai. Jų mečetė tebestovi iki šiol. Ji gerai išsilaikė iki pirmojo pasaulinio karo, nors po Žalgirio mūšio ja niekas nesirūpino. Čia buvo vokiečių štabas. Pasitraukdami vokiečiai ją susprogdino.

Naugardukas lietuviams, lenkams ir baltarusiams beveik šventa vieta. Ši vietovė minima dar X amžiuje. Dėl tos, jotvingių gyvenamos vietos, nuolatos kovojo lietuviai ir Volynės kunigaikščiai. Kaip rodo pavadinimas, tai naujas miestas, gal dėl strateginės padėties, net lyginamas su Naugardu. Volynės kunigaikštis dar 1044 m. čia pastatė pilį, bet po kiek laiko lietuviai ją užėmė. Volynei buvo pavykę ją atsiimti, bet Mindaugas ją galutinai užvaldė ir pastatė čia cerkvę, nes daug gyventojų, jotvingių protėvių jau buvo pravoslavai, kuriuos apkrikštijo Volynės kunigaikščiai. Katalikų bažnyčia pastatyta vėliau, priešpily.

Beje, jotvingių palikuonys išnyko ne taip senai. Dar 1897 m. Rusijoje, vykdant gyventojų surašymą, jų atrasta per 30 tūkst. nors ir pažymėta, kad jie kalba rusiškai, yra pravoslavai. Baltarusijoje likę keli Jatvezių kaimai, o kai kurie žmones pripažįsta, kad yra jotvingių ar lietuvių kilmės. Net gana oficialiai teigiama, kad baltarusiai kilę iš slavų genties krivičių ir jotvingių. Manoma, kad Mindaugas čia krikštijosi ir karūnavosi. Baltarusiai teigia, kad ten ir palaidotas, todėl pastatė atitinkamą akmenį, bet jokių mokslinių, tai įrodančių faktų nėra. Remtasi tik legenda. Jogaila čia vedė ketvirtą žmoną Sofiją Alšėniškę, kuri pradėjo jogailaičių dinastiją.

Gerai išsilaikiusi ir ta mažytė koplytėlė, kurios fundatoriumi buvo pats Vytautas. Dabar ji kitos bažnyčios dalis, talpinanti gal tik 30 žmonių. Karaliai dar buvo gana kuklūs. Naugarduke vyko ir iškilmingos vestuvės. Jos atšvęstos pačioje pilyje, o vėliau tęstos Lydoje.

Vien tas faktas rodo, kokį svarbų vaidmenį vaidino Naugardukas. Čia atidaryta ir pirmoji mokykla Lietuvoje. Deja, rašto, kaip ir vėliau įsteigtose kitose mokyklose — Vilniuje, Trakuose buvo mokoma ne lietuvių, o senąja slavų (baltarusių protėvių kalba), nes lietuvių rašto dar nebuvo. Vėliau čia įkurta pravoslavų metropolija. Spėjama, ten buvus net pirmąją Lietuvos sostinę.

Baltarusiai pabrėžia, kad Naugardukas, kaip Roma ir Vilnius yra ant 7 kalvų. Naugarduko pilį susprogdino švedai. Liko tik dalis sienų ir vieno bokšto liekanos. Sovietmečiu piliavietėn vežtos šiukšlės, buvo naftos bazė. Išliko tik labai aukštas kalnas, gynybinių griovių, pylimų, sienų liekanos. Stovi pastoliai. Gal išvysime ir atstatytas pilies sienas?

Juozas Elekšis

Laukite tęsinio!