Čikagos AIDAS

Iš Lurdo į Fatimą pėsčiomis nuėję plungiškiai nepabūgo karščių ir akmenuoto kelio

Jų kojos jau ne pirmą kartą pėsčiomis įveikia tolimiausius atstumus. Tai jau ketvirtoji jų piligriminė kelionė užsienyje. Prieš tai jie yra keliavę iš Lietuvos į Romą, iš Šiluvos į Jeruzalę, Iš Lurdo į Šiluvą.

Birželio 21 d. Vygantas ir Stefa kartu su dvidešimt kelių piligrimų grupe po šv. mišių Šiluvoje autobusu išvyko į Prancūzijos miestą Lurdą. Jauniausia kelionės dalyvė – 17-etė Marija iš Kauno, vyriausia – apie 70 metų Janina iš Vilniaus.

Iš Lurdo piligrimai jau savomis kojomis patraukė Santiago de Compostelos link. Tai populiariausia po Jeruzalės ir Romos šventyklų krikščionių piligrimų šventovė ankstyvaisiais viduramžiais, stovėjusi Ispanijos šiaurės vakarų kampe. Šio miesto katedroje po didžiuoju altoriumi palaidotas Šv. Jokūbas, kuriam Jeruzalėje apie 44 m. buvo nukirsta galva.

Lietuvių piligrimų grupė iš Prancūzijos į Fatimą keliavo nuo viduramžių išlikusiu piligriminiu Šv. Jokūbo keliu, kuris nusidriekia per Prancūziją, Ispaniją, sužymėtas rodyklėmis, tad nepaklysta žmonės ir vieni keliaudami. Pakeliui piligrimams pernakvoti, pailsėti yra nakvynės namai. Ypač daug kojų ženklino šį kelią šiemet, nes dabartiniai metai yra Šventojo Jokūbo jubiliejiniai metai.

Dauguma keliauja mažomis grupelėmis ar po vieną, tad ispanai nustebę tvirtino, kad pirmąkart jų žeme žingsniuoja toks gausus būrys lietuvių piligrimų.

Kai praėjo Prancūzijoje Lurdą, prasidėjo tikrieji sunkumai. „Nemaniau, kad bus toks sunkus kelias“, – prisipažino Vygantas. Paklausti, kas buvo sunkiausia, abu tvirtino – karštis ir kalnuotas, akmenuotas siauras kelias. Per tą laiką, kol keliavo, beveik nelijo, kasdien svilino karštis. Keletą kartų temperatūra buvo pakilusi net iki 46 laipsnių karščio. Netgi vietiniai sakė esą seniai nebuvę tokios aukštos temperatūros.

Tiesa, paskutinius penkis šimtus kilometrų lietuviai pėdino Portugalijoje asfaltuotu keliu, tad kojoms buvo lengviau. Piligrimai atsigaudavo keliaudami per eukaliptų giraitę – kvėpuodavo gaivesniu, vėsesniu oru.

Kasdien minant, neišvengiamai kenčia kojos. Stefa prisipažino, kad jai kelio pradžioje buvo atsiradusios nuospaudos, bet pagelbėjo ūkiškas muilas. Vygantas, paklaustas apie kojas, tik ranka numojo: „Kojos buvo kruvinos, ir pūslių buvo. Ėjau kone išsižergęs...“.

Iš Lurdo išėję birželio 12 d., Fatimą jie turėjo pasiekti rugpjūčio 12 d., tad kasdien buvo suplanuota kokį atstumą iki kokio miestelio ar kaimo turi nueiti. Piligrimų plane pažymėta kasdienai apie 30 kilometrų kelio, tačiau Vygantas pastebėjo, kad realybėje ir užfiksuoti popieriuje atstumai ne visiškai sutampa. Jis paaiškino, kad jie sukardavo per dieną daugiau, mat kartais pasiklysdavo, tekdavo klaidžioti, kol atrasdavo reikalingą bažnyčią, be to, tekdavo paėjėti pirmyn atgal iš vakarienės į nakvynės vietą. „Kartą atėjome Ispanijoje į bažnyčią, su moterimi, kuri prižiūri šventovę susitarėme, palikome ten kryžių ir staiga apsižiūrėjome, kad ne tame miestelyje ir ne toje bažnyčioje esame. Paaiškėjo, kad tos dienos kelio tikslas – ant stataus kalno stūksanti bažnyčia. Sunku buvo atsipalaidavus vėl judėti pirmyn – dar du kilometrus kopti į tą miestelį“, – prisiminė Stefa.

Kelią apsunkino ir tai, kad pasikeisdami nešė didelį ąžuolinį kryžių, Marijos ir Jėzaus statulėles bei Lietuvos, Vatikano ir tos valstybės, per kurią keliavo, vėliavą. Maža buvo nešėjų – vyresni vargiai save „panešdavo“.

Portugalijoje piligrimus šiurpino išdegę ir netgi kai kur teberusenantys miškai, krūmokšniai. Kažkodėl ten jų niekas negesina, tik saugo, kad iki namų liepsna neateitų, nors namai akmeniniai.

Maistą dažniausiai valgydavo iš savo atsargų. Pietus taip pat dažniausiai ruošdavo dvi jų grupės moterys. Būdavo, kad pavaišindavo ir vietiniai žmonės. Su dėkingumu plungiškiai mini Ispanijos vieno miestelio merą, kuris juos nuoširdžiai sutiko, vaišino savo restorane. Pasitaikė ir tokia situacija, kai žmogus, sužinojęs apie jų kelionę, panorėdavo jiems pagelbėti. „Kartą Ispanijoje atsisėdome šalikelėje pailsėti. Išėjo žmogus iš kiemo ir pradėjo ginti šalin – esą čia privati teritorija. Kai jam paaiškinom, kas tokie esam ir kokiu tikslu keliaujam, tai pakvietė užeiti į savo prabangią vilą, pavaišino melionais, siūlė kavos...“, – pasakojo Stefa.

Plungiškiai iki šiol su dėkingumu mini ir tris dienas Portugalijoje jų grupę globojusius gaisrininkus. Penafiel mieste lietuviai nerado nakvynės, tai gaisrininkai leido pernakvoti jų tarnybiniame pastate, koplyčioje pas juos laikė ir mišias. Ir kitas dvi dienas ispanai gaisrininkai kituose miesteliuose juos priglaudė, palydėdavo.

Plungiškiai pastebėjo, kad portugalai religingesni, nei ispanai, gausiau dalyvauja bažnyčiose pamaldose. Jų manymu, tai susiję ir su materialine padėtimi – Portugalija skurdesnė valstybė, nei Ispanija. Gerbūvis išpaikina žmones. Tačiau kunigų trūksta abiejose šalyse, mat maža pašaukimų.

Piligrimams didžiulį įspūdį paliko iškilmingos šv. mišios Ispanijoje Santiago de Composteloje bazilikoje, kurioje palaidotas šv. Jokūbas. Pamaldose dalyvavo Ispanijos karalius, karalienė ir daug kitų aukštas pareigas užimančių pareigūnų. Žinoma, grožėjosi ir kitomis Ispanijos, Portugalijos šventovėmis, kuriose pabuvojo.

Apibendrindamas savo pasakojimą, Vygantas pabrėžė, kad piligriminės kelionės ypač reikalingos žmonių atsivertimui: „Daugelis galvoja, kad pakilsim į dangų su kostiumais, batais. Nieko panašaus – kol neatsiversime viduje – pasaulis nepagerės. Kančia, skausmas ne be reikalo duodami – reikia iš vidaus apsivalyti...“. Vyras sakosi šioje kelionėje gavęs daug išminties, supratimo.

Stefa trumpai drūtai pastebėjo: „Be maldos ir be kryžiaus nebūtume nuėję“.

www.plungiskis.lt