Čikagos AIDAS

Nuostabiausia meilės istorija

Mieli "Čikagos aido" skaitytojai!

Konkurso „Nuostabiausia meilės istorija“, kuris tęsėsi,net iki kovo 5 dienos, skaitytojų balsavimai lėmė, kad nugalėtoju tapo Laurynas. Jam skiriamas piniginis prizas 100 dolerių. Nuoširdūs sveikinimai! Štai dar kartą prieš Jus - Lauryno laiškas “Savo Meilei”.

Savo Meilei
Nenoriu rašyti tau “labas”, nes taip prasideda visi eiliniai laiškai, o šitas tikrai ne paprastas laiškelis tau, mano meile. Na, bent jau man tai nekasdieniškas laiškas. Širdyje tiek daug minčių, kurias trokštu tau išsakyti, bet nerandu tinkamų žodžių...net nežinau nuo ko pradėti.
Gal tiks pirmiausiai pasakyti, kad šiukšliadėžė jau pilna sugadintų popieriaus lapų. Tai tikriausiai koks dvidešimtas laiškas, kurį pradedu, bet galvoju dabar rašysiu taip, kaip gausis, nes tiesiog noriu tau išlieti savo širdį, trokštu, kad tu suprastum.
Kodėl nesiseka išreikšti jausmų popieriuje, žinai? Manau todėl, kad jis neatsparus ugniai, liepsnoms, kurios dega mano neužgęstančioje širdyje. Nes gyvenimas be jos nėra tikras. Atrodo, kad siela atsiskiria ir palieka tavo kūną. O kai nubyra bent menkiausi laimės trupiniai, grįžta.
Žinai ką geriau pasakysiu? Kad beprotiškai tave MYLIU!!! Tiesiog kasdien keliuosi, einu, valgau, miegu ir kvėpuoju, o tavo veidas vis sukasi ir sukasi... Aš negaliu be tavęs, tu visada buvai, esi ir būsi mano gyvenimo žvaigždė, dėl kurios verta džiaugtis, kad Dievas suteikė progą gyenti!
Kasnakt prabundu išpiltas prakaito, nes sapnuoju tave, tas akutes, kurios visada taip ryškiai šviečia tik man, tavo rudi kvepiantys plaukai, kurie ir privertė mane pamesti dėl tavęs galvą, o tavo šypsenai apsakyti, net pavarčius žodyną nerasčiau tinkamų žodžių, nes tokie mūsų kalboje dar nesukurti.
Dėl tavęs padaryčiau dar ne tiek. Galiu atsidaryti langą ir visa gerkle rėkti: „Aš myliu tave, Erika, pačią nuostabiausią merginą Žemėje“. Ne ne Žemėje, o Visatoje, Galaktikoje. Galiu šaukti tol, kol prarasiu balsą. Jei nori, galiu visą naktį pievoje skinti pienes ir ryte atvežti tau jų pilną sunkvežimį. Jei tik panorėtum, galėčiau vidury miesto centro sušokti polką...arba su virve nušokti nuo televizijos bokšto (tu žinai, kaip aš bijau aukščio, bet padaryčiau tai dėl tavęs)...
Tiesiog nebežinau, kaip daugiau tą meilę tau įrodyti, nors tų būdų dar daug. Tokios begalinės meilės neištrins ir nenuskins niekas. Nereikia man nei oro, nei maisto, nei miego, nei pramogų, nei jausmų. Nereikia man nieko. Man reikia tik tavęs, nes man tu esi viskas.
Ir jeigu aš šiuo metu dūstu, ir jeigu esu alkanas, ir jei esu išsekęs ar sušalęs, tai tik todėl, kad šalia manęs nėra tavęs. Nes tik tavo prisilietimai mane sušildo, tik tavo bučiniai numalšina troškulį, tik tavo buvimas šalia man suteikia energijos.
Ir jei lig šiol dar esu gyvas, tai tik todėl, kad gyvenu tau ir tik dėl tavęs myliu.
Jei apkabinti, jei kalbėti, jei šypsotis, tai tik širdimi, tik visa siela, visu kūnu.
Myliu tik tave.
Pasiilgstu tavęs brangioji.
Pasiilgau, kaip žemė po ilgos alinančios ir šaltos žiemos pasiilgsta pavasario, kaip kurčiasis pasiilgsta paukščių čiulbėjimo, kaip aklasis – saulės šviesos.
Aš taip norėčiau pavogti tave iš savo sapnų, iš svajonių.
Taip norėčiau tave stipriai apkabinti ir niekada nepaleisti.
Kas yra Meilė tau? Tai susižavėjimas, geismas, tokie nuostabūs ir kartu šiurpūs dalykai, traukiantys kaip drugelius į ugnį. Tai pats tiksliausias apibūdinimas. Kaip sunku yra išties mylėti, atiduodant savo sielą ir kūną tam, kurį myli.
Meilė skiria valdovus ir vergus. Iš poros kažkas myli labiau, aistringiau, pasiaukojančiau.
Meilė niekad nebūna vienoda.
Jei tu girdi žvakės liepsną tamsoje, jei tu matai mano riksmą tyloje, tu mane myli. Aš taip myliu, aš myliu ne kūną, aš myliu sielą, kūno aš geidžiu, kaip geidžia kiekvienas žmogus.
Meilė gimdo tik grožį, nesvarbu kokį, proto, dvasios ar kūno. Aš myliu tavo šaltesnes už pragarą ir mėlynesnes už dangų akis, nuostabią švelnią ir glotnią odą, dieviškas šypsenos duobutes…
Tos nuostabios, gundančios ir švelniai savo glamone žudančios rankos… Aš svajoju išbučiuoti kiekvieną tavo kūno milimetrą, aš noriu tave glamonėti, kai tu busi salia ir as tau kalbesiu zodziu svaigesnius uz vyną.
Tik nenustok būti šalia manęs, svaigink mane, parodyk man savo nuostabiai šaltas ir nuostabiai mėlynas akis, leisk man pasinerti į begalinę jų gylybę, leisk man paskęsti tavyje…
Tu duodi man sparnus ir pakeli į dangų.
Tu kaip gėlė!
Tavo grožis stelbia viską aplinkui ir aš augu šalia tavęs, nes tavo širdis gimdo meilės vaisių, kaip gražiomis gėlėmis užaugusi žemė. Todėl tave myliu.
Tu jau viską pasiėmei, bet aš dar kai ką galiu tau padovanoti… Aš tau dovanoju savo sielos liepsną tamsoje, aš tau dovanoju savo riksmą tyloje, aš tau dovanoju savo meilę ir švelnumą. Mano dovanos užtektų visam pasauliui pravirkdyti - Aš tave myliu myliu myliu... ir mano siela tampa gabalėliu tavęs. Ta meilės idėja mane tiesiog užbūrė, pakerėjo, suteikė tikslą gyventi ir siekti. Ko siekti? Net pats nežinau, matyt meilės. Aš nežinau ką reiškia mylėti, net nenutuokiu, nes meilės niekas nėra matęs, tik žino, kad ji yra.
Aš tik jaučiu, kad noriu būti kartu visą likusį gyvenimą, visą amžinybę kartu. Kaip rožė negali būti be saulės, taip ir aš – be tavęs…
Tu visada būsi mano gyvenimo meilė!
Su meile,
Laurynas



Visas meilės istorijas galite perskaityti čia:



Karšta meilė
Mano meilės istorija prasidėjo tada, kai atvažiavusi į Palangą po studijų ir sutikau gražiame pajūryje Artūrą.
Nuėjau su draugėmis į kavinę. Atsisėdome prie tuščio stalelio, o netrukus prie gretimojo prisėdo du jauni, gražūs vaikinai. Vienas jų iškart patraukė mano dėmesį savo kerinčiomis juodomis akimis. Jie netrukus priėjo prie mūsų stalelio. Mandagiai pasisveikino ir paklausė, ką mes veikiame ir pasiūlė prisijungti prie jų. Kadangi visoms mano draugėms vaikinai patiko, mielai sutikome. Netrukus  išgirdau patį nuostabiausią pasaulyje vardą – Artūras. Visą laiką mūsų žvilgniai vienas nuo kito neatlipo, nors nei jis, nei aš pernelyg daug vienas su kitu tuomet nekalbėjome. Aktyvesnis pokalbiuose buvo jo draugas Paulius, kuriam taip pat giliai „kritau į akį“. Smagiai šnenkučiavomės gerą valandėlę, vėliau apsikeitėme kontaktais, sutardami susimatyti vakare. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Vakare paskambino Artūras, pranešdamas, jog su draugu eis į klubą ir pasiūlė mums visoms prisijungti drauge. Tą vakarą šauniai šokome, kalbėjomės ir, žinoma, pirmą kartą pasibučiavau su Artūru. Tai buvo pats karščiausias ir tobuliausias bučinys!
Nuo to laiko pradėjome draugauti, nors ir mus skyrė didelis atstumas. Tačiau nebuvo nė vieno savaitgalio, kai mes nesusitikdavome. Draugystė per atstumą truko metus, mūsų meilė kaskart tik augo ir stiprėjo.
Vieną kartą mus pakvietė jo draugas Paulius į savo 25-tąjį gimtadienį. Visada jam patikau ir tai jau seniai pastebėjau iš jo mandagumo, dėmesio, žvilgsnių. Kai atėjo vidurnaktis, už Paulių išgėrėme šampano. Po to šokiai tęsėsi iki paryčių. Kadangi buvau pavargusi, išėjau miegoti į svečių kambarį, palikdama savo meilę švęsti ir diskutuoti drauge su Pauliumi bei kitais svečiais apie tai, kas pirmas atsirado – višta ar kiaušinis… Ak tos kvailos filosofijos, jos manęs niekada nedomino. Po valandos pajutau, jog šalia atsigulė žmogus. Artūras! Taip galvojau ir, pasirodo, klydau. Atsisukusi pamačiau ne savo mylimojo veidą. Tai buvo Paulius. Jis man prisiekinėjo meilę ir bandė pabučiuoti. Tuo metu į kambarį atėjo Artūras ir pamatęs keistą situaciją išbėgo iš kambario. Greit atstūmusi Paulių bėgau pas savo meilę, tačiau pasivyti nespėjau – jis sėdo į mašiną ir išvažiavo...
Nuo to laiko jis neatsakydavo į mano skambučius, vengė susitikimų, vengė pasiaiškinimų. Taip ir liko situacija neišaiškinta. Artūras net nežino, jog jo draugas Paulius viską puikiai buvo suplanavęs. Dar iki šiol ant jo pykstu, nes per jį netekau savo karščiausios meilės.
Nors esu sėkmingai ištekėjusi už gero vyro, tačiau niekada gyvenime nepamiršau ir nepamiršiu Artūro. Nežinau, kur jis, ką veikia, su kuo gyvena, tačiau visada jį nešiojau ir nešiosiu savo širdyje. Myliu tave, mano meile, nors jau praėjo 10 metų nuo to nelaimingo įvykio. Myliu ir visada mylėsiu!
Asta

Apie tave...
Tu galėjai turėti visas, aš galėjau turėti visus. Ir mes abu tuo naudodavomės. Į tavo pusę net nežiūrėdavau. Žinojau, kad yra toks Tomas, bet nieko daugiau. Man tu tiesiog nerūpėjai. Juk aplink mane sukosi šitiek vaikinų, kad man pavydėjo beveik visos panos. Bet iš tiesų nei vienas iš jų man nerūpėjo. Juk buvau išdidi mergaitė.
Bet mano išdidumas dingo, kai vieną dieną mūsų akys susitiko. Ir tu buvai dėl to kaltas. Tai tu įsmeigei tą veriantį žvilgsnį į mane, nuo kurio aš ištirpau. Tu priėjai ir nieko nepasakęs apkabinai. Nieko aplink nebemačiau, nebegirdėjau, nebejaučiau. Paėmęs už rankos nusivedei prie ežero.
Nuo tada mano gyvenimas apsivertė. Atrodė, kad gyvenu pasakoj. Mano gyvenime atsirado tokių spalvų, kurių niekada nebuvau mačiusi. Ir viskas tik tavo dėka. Tu man suteikei tiek džiaugsmo..
Bet juk visada medalis turi dvi puses. Visi aplinkui negalėjo patikėti, kad mes kartu. Visi tik ir laukė kol išsiskirsim. Buvo begalės bandymų mus išskirti. O kiek melo, kiek pavydo teko patirti. Bet atrodė, kad mūsų meilė buvo aukščiau visko. Deja…
Tas ryšys, kurio atrodė niekas negali nutraukti, ėmė ir nutrūko. Dėl pavydo. Aš neištvėriau. Išėjau. Išėjau, nors visa širdim mylėjau. Ne. Ne visa širdim. Visu kūnu. Prašiau, kad pamirštum mane, nors žinojau, kad man pačiai to nepavyks padaryti. Juk aš kvėpavau tik tavim. Aš mačiau tik tave. Kiekviena diena be tavęs atrodė tuščia ir nieko verta.
Bėgo laikas, abu turėjome kitus žmones šalia. Bet tavo akys vis dar degė, kai pamatydavai mane. Jos degė manim. Ir aš tai mačiau. Tu buvai vienintelis, kuris mane galėjo valdyti ir kurio aš taip beprotiškai troškau. Aš laukiau tavęs. Laukiau, kol vėl žengsi pirmą žingsnį link manęs. Žinojau, kad taip kažkada bus. Tikėjau, kad tu vis dar mane myli. Ne, ne tikėjau, o žinojau. Žinojau, tai taip tvirtai, kaip ir tai, kad mano meilė tau - tikra ir beprotiška. Aš laukiau ir sulaukiau. Sulaukiau tavęs. Apkabinai mane taip, lyg niekada ir nebuvai paleidęs. Taip stipriai, kaip tik tu mokėjai.
Tu suteikei man sparnus. Davei dangų. Bet atėmei norą skristi.
Justė


Sudie
Mylėjau tave. Mylėjau ilgai. Bet tu buvai ne tas, kuriam turėjau visą savo gyvenimą atiduoti. Ne tas.
Nenoriu kaltinti tave už praeitį. Ir už didžiausią klaidą – kad buvau ilgai su tavimi. Bet. Gal ir turėčiau būti dėkinga, nes mes turime sūnų, kuris yra visas mano gyvenimo džiaugsmas ir turtas. Todėl tikriausiai neturėčiau ir kaltinti tavęs už šią dovaną.
Esu pikta, tačiau laikas gydo žaizdas.
Tikiuosi, ir man užgis. Ir tau.
Dabar atrodo, kad, jei grįžčiau į praeitį, viską pakeisčiau, nesielgčiau taip, kaip pasielgiau.
Kita vertus, gal viskas - ne be reikalo. Gal man ir lemta buvo su tavimi susitikti, nors dabar ir kiek bebūtų skaudu.
Nežinau, kas kaltas labiau. Visada kaltinau tave, bet gal ir aš nemokėjau tavęs mylėti.
Atleisk man. Atleisiu ir aš tau. Kada nors.
Sudie!
Nemylimoji

Dabar suprantu… Myliu…
Šiame pasakojime nebus šokiruojančių frazių, nepamirštamų vulkano išsiveržimų ar baimę keliančių žemės drebejimų. Prieš Jus stoviu aš, paprastas ir norintis “apsinuoginti” Lietuvos kaimo atstovas…
O prasidėjo tai birželį… Šiltą, gražų birželį… Nenorėjau ten važiuoti, neperseniausiai buvau kritęs nelygioj kovoj su meile, paniekintas, išjuoktas ir pažemintas. Buvau gražus, bet sulaužytas. (Nesuklyskit, vis dar esu gražus… Po visko, tapau dar gražesnis…). O tikimybė, jog ten sutiksiu JĄ, buvo lygi Napoleono Bonaparto griausmingam prisikėlimui.
Taigi… Kalendorius jau skaičiavo birželio 13-ąją, mano amžiną atilsį, senelio gimimo dieną. Sėdėjau aš „Dodge“ gale, vis dar skaudančia širdimi, žiūrėjau pro langą ir skaičiavau liepas, ąžuolus, uosius, ir kitas gyvybės formas. Važiavome į Rygą, aplankyti „seserį“ Latviją. Netoli Telšių sankryžos turėjome paimti kažkokį žmogų. Girdėjau, kaip vairuotojas ją Kristina vadino. Buvo likę laukti, vos keli kilometrai... Ir viskas prasidėjo. Įlipo JI...
Greitai pajutau, kaip ši transporto priemonė prisipildė teigiamos energijos. Toliau tyliai sėdėjau, bet nebebuvau toks abejingas aplinkai... Ji buvo kalbi, linksma... graži... Kelionė neprailgo, po galais norėjau, kad ji ilgiau tęstusi, nes ji visgi sėdėjo šalia manęs. O aš galėjau užuosti ir mėgautis jos šiluma.
Turėjęs vykti seminaras man nebebuvo toks svarbus... Kažin, ar jis man buvo svarbus? Dairiausi jos, norėjau, kad ji sėdėtų šalia... Deja, „Rygos angelas iš Telšių“ atsisėdo per toli, nei aš norėjau... Žinoma, jog per toli. Buvo tik viena vieta, kur ji „privalėjo“ atsisėsti. Seminaro eigoje, karts nuo karto atsisukdavau į ją pasižiūrėti... Vėliau į pabaigą, man neberūpėjo, ką tas „ Liūtas“ kalba ten ant scenos. Žinot, kodėl? Ogi viskas labai paprasta, pietų pertraukos metu aš sužinojau, jog yra užsakytas motelis ir su padažnėjusiu pulsu tikėjausi, jog dar turėsiu progą pažiūrėti jai į akis.
Toliau, keletą faktų nutylėsiu... Man pavyko su ja pasikalbėti, tą vakarą galėjau ilgai žiūrėti į tas beprotiškai mielas akis, ne vieną kartą išvysti, saulės spindulių prisisotinusią šypseną... Netgi gavau „leidimą“ paliesti jos švelnią, ramybe kvepiančią odą. Tą vakarą, man šito pakako.
Antra seminaro diena, man neprailgo... Jau sėdėjom kartu, laikiau jos ranką, girdėjau, kone kas aštuonioliktą oratoriaus žodį. Labai nenorėjau atsisveikinti... Bet reikėjo. Jai teko važiuoti į Vilnių, man į Klaipėdą... Laimei, susikeitėm telefonų numeriais, bendravom savaitę, jau birželio 23-tąją susitikome, praleidome porą dienų kartu ir nusprendėme būti pora. Nuo tada esu laimingas ir gražus.
Esmė, kad nežinau, kam dėkoti – Dievui, o gal likimui, kad mane suvedė su angelu...
Padėkosiu amžiną jam atilsį seneliui, kuris man buvo lyg tėvas, kuris savo gimtadienio proga, pasitaręs su Šventaisiais, man ją parodė, o Joninių išvakarėse, savo vardo dieną, suteikė man viltį, būti mylimam ir mylinčiam...
Kurį laiką, kol kas, negaliu jos apkabinti, negaliu pažiūrėti į tas akis ir šypseną, apie kurią jau buvau užsiminęs. Likimas susiklostė taip, jog mes turėjome pabūti atskirai, bet jau bręsta tiesos metas...
Tikiuosi, jog mano seneliui, dar liko svarbių dienų kalendoriuje... Tikiuosi, jog jis mato, koks aš laimingas, kai ji šalia ir koks mažas, kai jos nėra... Laukiu...
P.S Myliu tave, Kristina. Galbūt jau rytojus man leis apkabinti tave...
Nerijus


Drama
Dramatiška meilės istorija prasidėjo prieš šešerius metus. Buvau dar mokinukė devintokė, o jis, Simas – abiturientas. Mokėmes mes skirtingose mokyklose, netgi skirtinguose miestuose, tačiau susipažinti mums buvo lemta. Dar tais laikais, kai buvo mažai naudojančių mobiliuosius telefonus, aš jį jau turėjau.
Susipažinau su Simonu telefonu. Jis gyveno vos trylika kilometrų nuo mano gimto miestelio, o mes susitikome tik po pusės metų intensyvaus telefono mygtukų maigymo. Bendraujant su juo, man buvo keista, jog mūsų sielos tokios giminingos, tokios panašios. Tačiau, Simono būdas buvo kitoks – jis buvo daugiau melancholiškas, ramus, mėgstantis paskęsti savo mintyse bei depresijose.
Istorijos charakteriai – vaikai, tačiau istorija toli gražu nėra vaikiška, nes net ir dabar, rašant ją, man gaila savęs, savo turėjusių būti gražių bei linksmų dienų, tačiau nebuvusių. Ir kodėl? Atsakymas: dėl Jo. Mano gyvenimas iki mūsų pažinties buvo kitoks. Aš buvau linksma, veikli bei energija trykštanti mokinukė. Nebuvau laiba stirnaitė – priešingai – buvau apkūni, strazdanėlėmis nubučiuotu apvaliu veiduku, tačiau buvau mylima šeimos, draugų. Man nieko netrūko, džiaugiausi savim tokia, kokia buvau.
Susipažinusi su Simonu, po kelių mėnesių tapau kitokia – tiek išorėje, tiek širdies gelmėse. Sulieknėjau, maistas tapo nebemielas, gyvenimo džiaugsmu buvo nedidelė porcija ledų ir Simonas. Gavusi nuo jo žinutę, aš nušvisdavau. Tačiau tas nuoširdus ir nekaltas džiaugsmas greit tapo ašarų pakalne ir nenoru gyventi, nes susitikau su juo...
Į susitikimą ėjau visa drebėdama, nes nebuvau Simonui abejinga, tačiau nesupratau, koks jausmas slypi manyje: susižavėjimas, aistra ar meilė. Puikiai žinojau, kad pamačiusi jį – liksiu patenkinta, nes man patiko to žmogaus siela. Susitikusi jį supratau, kad ne veltui jis pasakodavo, jog jam jau pabodęs merginų dėmesys. Tamsoje stovėjo aukštas, gražaus kūno sudėjimo – mano svajonių princas. Priėjusi arčiau išvydau rudas, pilnas susijaudinimo, tačiau nuoširdžias akis. Likau apstulbusi nuo jo grožio.
Ėjome pasivaikščioti, bendravome, kalbėjome, juokėmės (tada jis neatrodė prislėgtas ar liūdnas). Vakaras baigėsi, aš turėjau grįžti namo. Mačiau, jis norėjo mane pabučiuoti, tačiau nedrįso. Aš džiaugiausi dėl to, kadangi buvau girdėjusi, jog pirmas pasimatymas be bučinio – ilgas ateinantis bendravimas. Naiviai tuo tikėjau.
Po mūsų susitikimo bendravimas prigeso – gaudavau vis mažiau ir mažiau jo žinučių. Jaudindavausi dėl jo, gal jam kas nutiko. Atakuodavau jį lavina sms žinučių iki tos dienos, kai naktiniame klube išvydau jį su kita. Negana to, jis naująją savo „auką“ atsitempė šokti prie manęs – jaučiausi pažeminta ir nieko verta. Akyse pasirodė nuoširdžios, skaidrios mano ašaros. Bet neverkiau.
Pasakiau sau, kad jis to nevertas. Ryte gavau jo žinutę – atsiprašymo. Neva Simonas nedrįso manęs užkalbinti. Naiviai manė, kad aš patikėsiu. Negalėjau ilgai pykti, todėl po poros dienų parašiau jam. Jis atrašė labai trumpai: „Nenoriu tavęs skaudinti, dėl tavęs pačios nutraukiu mūsų bendravimą“.
Kankinausi taip dar keletą metų, nusprendžiau jam atkeršyti – įskaudinti Simoną be gailesčio (gerai, būsiu sąžininga), netgi skaudžiau negu šis mane. Norėjau, kad jo širdis ne tik klyktų, bet ir plyštų iš skausmo. Tačiau nežinojau, kaip tai padaryti. Nenorėjau jam suteikti fizinio skausmo, nes jis ne toks kaip moralinis ar sielos žaizdos. Todėl, būdama abiturientė, padariau savo – atkeršyjau. Iš buinios, apvalios, naivios mergaičiukės išaugau aukšta, simpatiška mergina, troškusi vieno – keršto ir jo širdies dūžimo.
Trumpai – prisiviliojau, pagavau jo simpatijas, flirtavau iki tos ribos, kol jis patikėjo, jog aš jam vis dar neabejinga, ir... Strėlės į jo širdį – mano nuoširdus juokas ir jo, suaugusio vyro, nuoširdžios ašaros.
Likimas iškrėtė ne kokį juokelį – įstojau mokytis į tą patį universitetą, kaip ir jis, netgi į tą patį fakultetą. Dažnai susitikdavau jį fakulteto koridoriuose, kursiokės klausdavo, iš kur pažįstu tokį gražuolį saldainiuką, o aš tik nusišypsodavau ironiška šypsena.
Kad ir kaip būtų keista, karts nuo karto gaudavau Simono žinučių į pažinčių svetainių pašto dėžutes. Iš mandagumo atrašydavau, savęs klausdama, kodėl jis niekaip nepasitraukia iš mano gyvenimo? Kodėl neleidžia jo pamiršti? Paskutinį kartą jo „vizitas“ buvo prieš keletą mėnesių.
Nemeluosiu, visada aplanko nuostaba, tačiau jausmų nebėra. O jo dėmesys vis nedingsta. Praėjo jau šešeri metai, dažnai jį susitinku savo studijų mieste, einantį su panele, tačiau net ir dabar dar pagaunu jo simpatijos man pilną žvilgsnį, liūdnas ir nevilties pilnas akis. Norėčiau kaip kadaise jį paguosti, tačiau jis turi tą, kuri jį guodžia, o ir aš, turbūt, guosčiau jį tik iš humanizmo paskatų. Jo „dėka“ pasidariau ledo karaliene, dėl jo kaltės bijau susirasti artimą žmogų, nes bijau taip kentėti.
Vis dar jaučiu skausmą, kai aplanko prisiminimai. Nebenoriu, kad kas nors man dar kartą plėšytų širdį. Tačiau man ramybės neduoda klausimas – negi tai buvo meilė ir ar dar kada sugebėsiu mylėti...
Meilė