Čikagos AIDAS

LITHUANIAN SPIRITS. ES geografinė nuoroda: kokybės ir tradicijų atspindys

Geografinės nuorodos paskirtis ir reikšmė

Tiek Europos Sąjungoje, tiek pasaulyje vartotojai ieško kokybiškų produktų. Dažnai pirkėjai maisto produktų kokybę sieja su jų kilmės vieta, nes tai užtikrina tokių prekių saugumą bei autentiškumą.

Europos Komisija, siekdama suvienodinti unikalių produktų apsaugos sąlygas visoje ES erdvėje, 1992 metais sukūrė vieningą žemės ūkio ir maisto produktų pavadinimų apsaugos sistemą. Joje buvo patvirtintos tam tikros saugomos nuorodos ir specialūs jas žymintys ženklai. Viena iš tokių nuorodų – „saugoma geografinė nuoroda“. Ši nuoroda apibūdina žemės ūkio produktą arba maisto produktą, kurio savybės arba reputacija priklauso nuo geografinės vietovės, iš kurios jis yra kilęs. Saugomos geografinės nuorodos apsauga taikoma ir spiritiniams gėrimams.

Spiritinių gėrimų su geografine nuoroda ryšys su tam tikra geografine vietove gali būti grindžiamas atsižvelgiant į su ja siejamą specifinę kokybę, reputaciją ar į kitus su vietove siejamus ypatumus. Spiritinio gėrimo kilmės vieta yra šalies teritorija, regionas ar šios teritorijos vietovė, kai tam tikra kokybė, reputacija ar kita savybė iš esmės sietina su jo geografine kilme.

Svarbu paminėti, kad Europos Komisija įteisindama spiritinių gėrimų su geografine nuoroda sistemą siekė išskirti gėrimus gaminamus tam tikrose vietovėse ar regionuose ir taip išsaugoti jų savitumą bei unikalumą. Spiritiniai gėrimai turintys tokį žymenį yra kartu ir savitas tam tikros šalies kultūros bei kokybės atspindys. Jų gamyba yra kontroliuojama visuose etapuose, todėl spiritiniai gėrimai su geografine nuoroda yra vienas patikimiausių produktų atsekamumo, kokybės ir saugos kriterijų.



Klasikinė degtinė

Lietuvoje, kaip ir daugelyje Rytų Europos šalių, gaminami spiritiniai gėrimai yra unikalūs tuo, kad daugelio jų gamyboje derinamos naujausios technologijos su klasikiniais, tradiciniais gamybos metodais. Pastarųjų ištakos siekia net mūsų eros pradžią.

Degtinė Lietuvoje bei kitose Rytų Europos valstybėse buvo gaminama ir iš bulvių, tačiau labiausiai vertinta ta degtinė, kuri buvo gaminta iš javų. Būtent iš grūdinio etilo alkoholio gaminama degtinė buvo ir yra vienas svarbiausių faktorių, apibrėžiančių viso regiono bei Lietuvos spiritinių gėrimų gamybos specifiką ir unikalumą.

Šiuo metu, kaip ir senaisiais amžiais, iš lietuviškų grūdų pagaminta originali lietuviška degtinė turi būti ne mažesnės kaip 40 tūrio proc. etilo alkoholio koncentracijos. Jos gamybai naudojamas etilo alkoholis privalo būti rektifikuotas, ne žemesnės nei „Liuks“ rūšies, o vanduo – geriamasis, paruoštas atvirkštinio osmoso būdu. Ši degtinė turi būti filtruojama naudojant trijų pakopų klasikinę filtravimo sistemą (pirminius kvarcinio smėlio filtrus, aktyvuotos anglies kolonų filtrus ir antrinius kvarcinio smėlio filtrus). Papildomai gali būti naudojami ir kiti filtrai. Jos gamybos visų stadijų technologiniai procesai atliekami Lietuvos Respublikos teritorijoje. Būtent tokios rūšies – originaliai lietuviškai degtinei – Europos Sąjunga suteikia saugomos geografinės nuorodos apsaugą.

Iš tokių degtinių bene populiariausia Lietuvoje yra originali lietuviška degtinė „Lithuanian vodka“. Klasikinio skonio „Lithuanian Vodka“ yra laimėjusi daugybę tarptautinių apdovanojimų. Kiekvienas šios degtinės lašas atskleidžia paprastą, bet nepaneigiamą tiesą: jame tik kruopščiai atrinkti grūdai, tyras vanduo, o pati degtinė išvalyta kvarciniu smėliu, vėliau – per beržo anglis, po to – dar sykį smėliu, ir galiausiai - aukso ir sidabro filtrais.



Autentiškų trauktinių paslaptys

Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje dar viena spiritinių gėrimų kategorija, kurioje klasikiniai metodai derinami su moderniomis technologijomis yra trauktinės. Jų gamyba ir vartojimas – tai savita regiono kultūros dalis. Trauktinių kilmės paslaptys slypi amžių glūdumoje. Žmonės visada tikėjo paslaptinga augalų galia – kabindavo žolių šluoteles namie, trindavo žoleles, šaknis ir žievę į miltelius, virdavo magiškus viralus arba degindavo augalų ryšulėlius bandydami sugauti augalų “dvasią”.

Ilgainiui buvo pastebėta, kaip stiprus alkoholis pakeičia skonį ir spalvą, įdėjus į jį žolelių, prieskonių. Taip prasidėjo trauktinių gamybos tradicija, kuri klesti iki šiol. Svarbu pabrėžti, kad vienokias trauktines gamino miestiečiai, kitokias vaistininkai, dar kitokias – kaimo žolininkės. Šimtmečiams bėgant vieni receptai buvo pamiršti, o kiti, priešingai, išpopuliarėjo.



Trejos devynerios

Lietuvoje trauktinėms yra labai artima trejų devynerių kategorija. Jai yra taip pat suteikta Europos Sąjungos saugomos geografinės nuorodos apsauga. Trejos devynerios senų senovėje buvo gaminama dieną prieš trumpiausią metų naktį. Gydomuosius augalus senovės išminčiai surinkdavo, sudžiovindavo ir užpildavo. Pasakojama, kad tuomet Trejų devynerių antpilas buvo išpilstomas į statines, kurios rūsiuose stovėdavo tris metus, tris mėnesius ir tris savaites.

Į Trejų devynerių sudėtį įeina 27 žolelės, šaknys, žievės bei vaisiai. Tarp jų ir šventagaršvė, rabarbaras (šaknys), gencijonas (šaknys), juodieji pipirai, kvapieji pipirai, raudonieji pipirai, imbieras, muskato riešutai ir žiedai, pomerančo riešutai, apelsinų ir citrinų žievelės, šaltekšnio žievė, cinamonas, žvaigždinis anyžius, juodgrūdės sėklos, stumbražolė, kardamonas. Kiti ingredientai gamintojų yra saugomi itin griežtoje paslaptyje.