Čikagos AIDAS

     Mūsų – 3,3 milijono. Valstybės sektoriuje darbuojasi apie 400 tūkst. žmonių, privačiame sektoriuje - apie 760 tūkst. žmonių, savarankiškai – apie 170 tūkst. žmonių, apie 500 tūkst. gyvena užsienyje,  apie 270 tūkst. žmonių yra bedarbiai. Apie 35 proc. žmonių gauna socialinę paramą.  Žemiau skurdo ribos  gyvena apie 20 proc. žmonių.  Šešėlinė ekonomika apima  apie 25 proc. 
    Minimalus gyvenimo lygis  (MGL – tai mažiausias asmens arba šeimos gyvybiniams poreikiams tenkinti reikalingas išlaidų dydis) – 130 litų per mėnesį. Minimali  alga nuo 2008 01 01 patvirtinta 800 litų per mėnesį. Pareiginės algos bazinis dydis 2010 metais – 450 litų. Skurdo riba (minimalus asmeninio poreikio patenkinimas) – 1092 litų. Bruto („ant popieriaus“) darbo užmokestis per mėnesį yra apie 2140 litų. Bedarbių pašalpa 650 litų.  2008 metais prieš rinkimus pensijos ir kai kurios lengvatos buvo padidintos apie 25 proc.  Kiekvienas  pilietis  vidutiniškai per metus išgeria apie 19 - 20 litrų absoliutaus (100 proc. stiprumo) alkoholio.
Būtina įvertinti tai, kad maisto produktai, komunalinės ir buitinės paslaugos ir eilė būtiniausių mokesčių ir išlaidų beveik vienodai atsieina visų socialinių sluoksnių žmonėms. Kiekvienas dirbantysis skirtingai uždirba, nes ne kiekvienas sugeba ar neturi galimybių daug ir labai daug uždirbti.  Mažas ir vidutines pajamas gauna apie 80 proc. gyventojų. Pasekmė - vieni badmiriauja, kiti vos suduria galą su galu,  prasiskolina,  kiti – gyvena kukliai,  pasiturinčiai,  labai pasiturinčiai ir prabangoje, o dar kiti – bėga iš gimtinės. Kai kas tai bando aiškinti liberalios rinkos santykių pasekmėmis, o daugelis – išnaudojimu ir sudėtinga valstybės padėtimi . Taip visuomenėje susidaro didelė socialinė praraja ir atskirtis bei iš to kylančios pasekmės.
2008 metais į  biudžetą nesurinkta apie 2,3 milijardų litų. Nekreipiant dėmesio į naujos valdančiosios daugumos (TS – LKD ir KT) raginimą taupyti valstybės lėšas, buvusiųjų valdančiųjų (LDDP ir kt.) iniciatyva  metų pabaigoje buvo organizuotai masiškai  išlaidaujama – organizuotos puotos, fejerverkai, išmokamos premijos, „tryliktieji “ atlyginimai, ištuštinti biudžeto likučiai,  nebuvo sudarytas valstybės rezervas ir nebuvo rengiamos priemonės surinkti biudžetą. 
2009 metais ieškant lėšų biudžetui lopyti, Seimas ir Vyriausybė ėmėsi  ryžtingų priemonių, 2009 metų biudžetas buvo įvykdytas, tačiau  kai kada susilaukdavo kritikos.   Kai kurie Seimo nariai bandė įrodinėti, kad jų darbo  ir paslaugų  apmokėjimas  turi teisinę neliečiamybę. Dalis parlamentarų visais įmanomais būdais priešinosi, net kreipėsi į Konstitucinį teismą. Net krizės ir socialinių neramumų akivaizdoje dauguma Seimo narių nepritarė A. Valinsko prašymui susimažinti atlygius ir deklaravo, kad kiekvienas su savo uždarbiu gali elgtis kaip tinkamas. Kas gali pasakyti, kiek valstybei kainavo procedūrų organizavimas Seime ir Konstituciniame teisme, kad galima būtų sumažinti parlamentarų pajamas ?  Jeigu  parlamentarai būtų aukojęsi ir  ženkliai susimažinę savo pajamas ir pasiūlę tai daryti visoms valdžios institucijoms, būtų sutelkę žmones ir palengvinę spręsti sunkmečio problemas. 2009 metų sausio 16 dienos įvykiai, prasidėję pasikeitus Seimo valdančiai daugumai, sudrebino politiką ir trapius santykius, išryškino užslėptas jėgas ir grupuočių siekius, parodė, kad kai kurie Seimo nariai ir valdininkai nesusigaudo ekonomikoje ir politikoje, nemoka spręsti socialinių problemų, yra užsiangažavę  ir neturi  pilietinės moralės.
Ypatingai sunkioje būklėje atsidūrė valstiečiai. 1929 – 1933 pasaulinės krizės metais Lietuvos vyriausybė ragino žmones supirkinėti valstiečių žąsis. Dabartiniu laikmečiu   „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“, „Rokiškio sūris“, „Kauno grūdai“, mėsos perdirbėjai, maksimos, iki, rimi, norfos ir kiti  valstiečių derlių, pieną, galvijus superka pusvelčiui, o produkciją sugeba parduoti žymiai brangiau negu ikikriziniu laikotarpiu. Tai bent BIZNIS !
Monopolijos ir magnatai apraizgo visuomenę kontraktais, įstatymais, sutartimis, garantijomis, licencijomis, sandoriais, užstatais, kreditais, draudimais,  protokolais ir įsipareigojimais taip, kad žmonės, įmonės  ir organizacijos tampa politiniais ir ekonominiais įkaitais.  Monopolininkai turbūt dar nepagalvojo, kad gali išsekti klientų kantrybė.  
Šešėlinė ekonomika, apimanti apie 25 proc., tarytum juodoji skylė, siurbia daugelio žmonių moralę, mąstyseną,  jų veiksmus ir skurdina valstybę. Blogiausia, kad šešėlinė ekonomika yra pasaulinė sistema ir kad šios sistemos dalyviai yra tarp legaliųjų. 

Rengiant biudžeto projektą buvo siūloma taikyti progresinę mokesčių atskaitymų sistemą, vieną dieną per savaitę dirbti be užmokesčio, gaunantiems virš vidutinio atlyginimo vieną mėnesį skirtumą pervesti į biudžetą ir pan. Rengiant biudžetą buvo atsižvelgiama į stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes.
2009 12 10 d. Seimas, balsavus už - 81, prieš – 56, susilaikius – 2 , priėmė 2010 metų valstybės ir savivaldybių biudžetus – t. y. įstatyminę normą, kurią  patvirtino prezidentė.
Priimti 2010 metų biudžetą buvo labai sudėtinga. Atkreiptinas dėmesys, kad didžiausias ažiotažas buvo sukeltas mažinant pensininkų, motinystės, neįgaliųjų, mažai apmokamųjų ir ypatingai švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos darbuotojų bei statutinių pareigūnų apmokėjimą.
Politikai ir specialistai, rengę 2010 metų biudžetą, pensininkus ir socialiai remtinus asmenis biudžeto sandaroje taip sugrupavo, kad iš jų  atlygio nė centas neprapultų ir kad vienas kitam negalėtų pavydėti  - visą tai pavadino progresiniu  ir diferencijuotu solidarumo principu. Bet,  neparengus griežtos metodikos  ir nesilaikant  rimtų principų, valstybės tarnautojams ir pareigūnams, politikams bei savivaldos tarnautojams darbo užmokesčio fondas sumažintas tik 10 proc. Čia neįkomponuota nei proporcijos, nei diferencijuotės, nei solidarumas. Taip elgiantis sudarytos sąlygos vadovui sąmoningai klysti arba elgtis kaip savo namuose.
Teisiniais ir finansiniais santykiais su valstybe yra susaistytos privačios, savarankiškos, politinės,  visuomeninės įmonės ir organizacijos. Tose organizacijose darbuojasi apie 930 tūkst. samdomų darbuotojų ir šeimos narių. Tarp jų yra mažą ir minimalų atlygį, ir daugiau kaip vieną tūkstantį, ir daugiau kaip10 tūkstančių litų gaunančių. Neteko girdėti, kad tie darbuotojai savo uždarbiu  arba  kitu būdu ženkliai prisidėtų sprendžiant sunkmečio problemas. Suprantama, kad jie dirba organizacijose arba šeimos ūkiuose, kuriems sunkmetyje yra labai sunku. Kai kurie jų ignoruoja lėšų kaupimą ateičiai savo socialinėms ir sveikatingumo  reikmėms bei pensijoms – bando įrodinėti, kad tai valstybės prievolė, atseit jiems turėtų padėti kiti žmonės.
Iš ekranų, interneto, laikraščių ir radio sužinome apie daugybę kritikuojančių Seimą ir valdžią. Neretai žiniasklaidininkai iki psichozės sukėlimo išpučia menkiausius dalykus – jie už tai turbūt  gauna solidų atlygį ir augina partijoms ir veikėjams reitingus. Nežinoma, kad kritikuojantieji savo iniciatyva ir ženkliu piniginiu indėliu padėtų valstybei   įveikti sunkmetį.
Valstybė, t.y. Lietuvos piliečiai prisiima prievolę ir atsakomybę už krašto likimą.Nemaža sunkmečio naštos dalis užkrauta ant pensininkų, neįgaliųjų ir valstybės sektoriuje dirbančiųjų pečių. Tarp šių socialinių sluoksnių ir dirbančiųjų kategorijų yra didelė atskirtis ir galimi įtampos pasireiškimo proveržiai. Dažnai deklaruojama, kad valdžia turi viską sutvarkyti taip,  kad visiems būtų gerai, bet dažnai pamirštama, kad kiekvienas pilietis turi rūpintis, kad valstybėje būtų geriau.
Visiems žinoma, kad Lietuvai sunku, todėl visi privalome padėti išgyventi sunkmetį. Privalu išsiaiškinti kaltininkus ir patraukti juos atsakomybėn. Tam laiko ir progų turėsime.
Biudžetas yra valstybės įstatymas ir privalu jį vykdyti. Už jo vykdymą mes visi esame atsakingi. Biudžetu galima naudotis tiek, kiek jis surenkamas.  Už biudžeto nevykdymą turėtų atsakyti Seimas, vyriausybė, politikai, valstybės pareigūnai, pirmiausiai jų atlygiu ir priedais. Todėl turi būti nustatyta atsakomybė ir įteisinta. Nevykdantys biudžeto, tame tarpe ir savivaldybės, neturi teisės pilnai naudotis biudžetu. Biudžeto vykdymo ataskaita turi būti teikiama už kiekvieną mėnesį, analizuojama ir viešinama.
2010 metai bus sunkių išbandymų metai. Patvirtintasis biudžetas dar neišsprendė problemų. Privalome prisiminti, kad reikės kompensuoti pensininkų ir socialiai remtinų asmenų paramą  biudžetui. Visuomenėje tvyro daug nevilties, įtampos ir susirūpinimo bei pasiryžimų išgyventi sunkmetį. Todėl kiekvienas mūsų turėtume padėti valstybei. Pabandykime prabangiau nei už vieną MGL pavyzdžiui už 650 litų, pragyventi vieną mėnesį, o gaunamą skirtumą perveskime į biudžetą. Tai būtų apie 1 milijardo litų parama valstybei. Panašų rezultatą galima būtų gauti ir žmonėms sutikus padovanoti   progresinį atlygio įnašą paremti valstybei. Tokiai arba panašiai akcijai įgyvendinti reikėtų , kad iniciatoriais būtų   Prezidentūra, Seimas,  Vyriausybė, darbdaviai, ministerijos, savivaldybės, pramonininkų konfederacija, Žemės ūkio rūmai, profesinės sąjungos, mokslo institucijos, partijos, žymūs žmonės, visuomeninės organizacijos, žiniasklaida ir visi geros valios žmonės.  Jeigu norime santarvės, ramybės ir susipratimo  - privalome būti solidarūs ir aukotis.
Pagal daugelį socialinių ir ekonominių rodiklių Lietuva yra Europos dugne. Gal imkime ir dar kartą rimtai susimąstykime. Prisiminkime mūsų istorijos kilniausius puslapius, 50 metų trukusį sovietinį Lietuvos genocidą.  Parodykime pasauliui, kad Lietuvoje neužgesusi prosenolių vilčių ir darbų, knygnešių gadynės, Vyskupo Motiejaus Valančiaus tarnystės tautai, politinių kalinių,  tremtinių ir partizanų pasiaukojimo, Bažnyčios mokymo, Sąjūdžio susitelkimo ir Sausio 13 – osios žygdarbių dvasia.
2010 m. sausio 12 – ąją prie Seimo laužų kunigas A. Keina kalbėjo, kad mes 1991 metų sausio dienomis buvome labai susitelkę, mus siejo pagarbos,  pasiryžimo ir aukos aura. Dabar sunkmetyje turėtume padėti vargstantiems, Lietuvai.