Čikagos AIDAS

Emigruojantys tėvai nuskriaudžia savo vaikus

Emigracijos mastams ne tik nemažėjant, bet net ir didėjant, vis daugiau vaikų Lietuvoje lieka be tėvų. Vienus jų prižiūri seneliai, kitus – giminaičiai, o treti apskritai palikti savo ir likimo valiai. Tuo tarpu beveik 44% gyventojų šį reiškinį pateisina, teigdami, kad tėvai emigruoja ne iš gero gyvenimo, ir vos 24% piliečių įsitikinę, kad tėvai neturi moralinės teisės taip elgtis.

Kaip parodė visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa, teiginiui, kad tėvai migruoja ne iš gero gyvenimo, dažniau pritaria vyrai ir 26-45m. respondentai. Moterys, vyresnio amžiaus respondentai bei didmiesčių gyventojai dažniau linkę manyti, kad vaikus auginantys tėvai neturi moralinės teisės palikti vaikų Lietuvoje.

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė, kuriai kartais tenka konsultuoti ir emigrantų šeimas, teigia, kad tai yra labai didelė šių dienų problema, apie kurią diskutuoja įvairių sričių specialistai: psichologai, sociologai, pedagogai. Iki galo dar nėra žinomos tokio reiškinio pasekmės, kurios gali būti labai liūdnos. Psichologės praktikoje tėvų palikti vaikai jaučia labai didelę nuoskaudą, net jeigu jie paliekami pas labai mylinčius žmones. Jie vis tiek jaučiasi palikti ir patiria psichologinę traumą. Vaikai taip pat prisipažįsta, kad pinigai ir dovanos, kurias siunčia jiems tėvai, jų neguodžia.

Psichologės nuomone, jeigu tėvai neturi kitos išeities, kaip tik emigruoti, jiems reikėtų galvoti apie tai, kaip vaikus pasiimti kartu. D.Balčiūnienė teigė, kad jei tėvai Lietuvoje neturi darbo, neišgyvena, jaučiasi nelaimingi ir kamuojami depresijos, vaikams nėra gerai. Tačiau vien materialinės pusės pagerėjimo neužtenka. Šeima visgi turi būti kartu, todėl išvykti be vaikų tėvai galėtų nebent trumpam – kol įsitvirtins, ras tinkamą būstą. Mat tėvų išvykimą vaikai supranta kaip netektį. Ir kuo mažesnis vaikas paliekamas, tuo skaudžiau jis tai išgyvena, net jei paliekamas labai artimam žmogui – močiutei, seneliui, tetai. Jam gali aiškinti, kiek tik nori, jis vis tiek jausis paliktas. Aišku, dabar kažkiek padeda bendrauti naujausios technologijos, video pokalbių galimybė, bet jos tik sušvelnina problemą. Paaugliai dar sugeba suprasti, kad verta pakentėti, o mažuosius menkai guodžia iš kompiuterio ekrano žvelgianti mama. Kuo vaikas mažesnis, tuo skaudžiau reaguoja į tėvų išvykimą. Antra vertus, paauglystėje prasideda įvairios su brendimu susijusios problemos ir krizės, todėl šiuo atveju reikia, kad kažkas jiems nustatytų ribas, todėl tėvų nebuvimas šalia kelia kitokias problemas.

Tyrimo rezultatai, rodantys, kaip visuomenė vertina tai, kad emigruodami tėvai palieka vaikus Lietuvoje:

Tėvai emigruoja ne iš gero gyvenimo - 43,8%

Tėvai gali emigruoti tik tuomet, kai yra artimieji, galintys kokybiškai prižiūrėti vaikus - 28,5%

Vaikus auginantys tėvai neturi moralinės teisės emigruoti, palikdami vaikus Lietuvoje - 23,6%

Nežino/neatsakė 4,1% respondentų

Prieš keletą metų atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad tėvų emigraciją patyrę vaikai dažniau išgyvena neigiamas emocijas (liūdesį ir pyktį), rečiau – teigiamas (džiaugsmą ir pasitikėjimą savimi). Tėvų išvykimas pagal poveikį prilyginamas skyryboms. Tokie vaikai tampa uždaresni, turi mažiau draugų, jie mažiau patenkinti ir savo išvaizda. Pasitaiko atvejų, kai tokie vaikai tampa agresyvūs mokykloje, prasčiau elgiasi tiek su mokytojais, tiek su bendraamžiais, blogiau mokosi. Specialistai tai sieja su faktu, kad emigraciją patyrusių vaikų priežiūra namuose įgauna kiek liberaliai anarchistinį braižą, t. y. dominuoja minimalus jų auklėjimas emocine, pažintine, dvasine ar vertybine prasmėmis, o labiau rūpinamasi šių vaikų materialine ir fizine gerove. Tokiu būdu šie vaikai patiria didesnę laisvę, mažesnį namiškių domėjimąsi jų mokslumu ir panašiai. Vadinasi, jie ir elgtis su bendraamžiais gali kaip tinkami.

Sociologai nerimauja, kad išaugs nauja karta su jai būdingais skiriamaisiais požymiais – polinkiu į smurtą, kitokiu požiūriu į tarpasmeninius santykius bei specifiniu savęs vertinimu. Anot specialistų, šie vaikai turėtų būti išskiriami kaip atskiros socialinės grupės, kurioms reikalingas ne mažesnis valstybės ir visuomenės dėmesys nei našlaičiams ar probleminėms šeimoms. Mat emigrantų vaikai ne tik dažnai jaučiasi vieniši ir ima elgtis jautriai arba agresyviai, ypač reaguodami į bendraamžių pastabas apie tėvus, bet ir aplinkiniai juos laiko nemylimais, paliktais, nepuoselėjančiais įprastų tėvų ir vaikų santykių.

Mokytojai pastebi, kad vaikas sunkiau išgyvena mamos nei tėčio išvykimą. Tėvams jie pataria, kad jie prieš išvažiuodami labai konkrečiai dėl visko su vaikais susitartų – kuriomis dienomis ir kokiu laiku bendraus, kad vaikai nebūtų palikti nežinioje, žinotų, kad bendravimas su tėvais nenutrūks. Taip pat svarbu, kad tėvai nemeluotų, kada sugrįš. Nuolatiniai pažadai, kad „greitai grįšiu“ vaiką tik dar labiau dirgina ir verčia nepasitikėti artimiausiais žmonėmis. Taip pat labai rekomenduojama iš anksto įspėti mokytojus apie planuojamą išvykimą, paaiškinti, kas rūpinsis vaiku, į ką kreiptis iškilus problemoms.