Nuo Meilės iki Pasaulio krašto... (Čikagos AIDAS)

Mūsų pasaulis

Mašinų šurmulys už lango pažadina kaip ir kiekvieną rytą. Lyg gatvės gausmo negana, lygiais laiko intervalais skuba pro šalį traukinys – tai pirmyn link miesto, tai atgal į priemiesčius. Virdulys pūškuoja vandens garais – laikas rytiniam kavos puodeliui. Saulė dar nespėjo nusirąžyti, o kompiuteris jau šviečia dešimtimis atidarytų puslapių su žemėlapiais, kelionių aprašymais, užrašais, nuotraukomis ir komentarais. Stalas nukrautas žurnalais. Kavos puodeliui vietos nebėra... Internetinis kelionės puslapis jau veikia. Reikia save pristatyti, kas mes tokie visiems tiems, kas čia lankysis. Ech, tas lietuviškas kuklumas, apsunkina darbą... Ir draugų anketa, pildyta apie mus, nepadeda... Na, bet paglostė širdį, kad esam taip mylimi savo brangių žmonių rate. Nuo ko pradėti? Sėdime vienas prieš kitą virtuvėje, gurkšnojame kavą ir žodžius tarsi šachmatus stumdome.

Taip prieš darbus kiekvieną savo dieną pradeda Diana ir Žilvinas, lietuvaičiai, savo gyvenimus įtvirtinę JAV, Čikagoje. Jie susitiko ne taip jau ir seniai – prieš porą metų. Susitiko ir nebeišsiskyrė. Surado viena puselė kitą, užpildžiusi gyvenimo dėlionės tuščius tarpus.

Diana: Susitikom atsitiktinai, dangui šviečiant Šv. Lauryno ašaromis vadinamu meteorų lietumi. Tarsi taip ir turėjo būti. Kaip jis, taip ir aš – abu gyvenome visuomenės normų supančiotą gyvenimą, ieškodami sielos pilnatvės knygose, gamtoje ar naujuose žmonėse. Dažnai galvoju, kad turbūt svajonės ir tebūtų likę svajonėmis, jei nebūčiau sutikusi Žilvino.
Jo nutrūktgalviškos idėjos buvo tarsi iššūkis viskam, kam taip ilgai ir nesėkmingai pati bandžiau pasipriešinti. Tarsi šimtą metų pažįstami, negalėjome nustoti kalbėtis nuo pat pirmos dienos. Niekas nepasikeitė ir dabar, gal todėl ir ryžomės didžiai mūsų kelionei aplink Pasaulį. Tolimas kelias laukia…

Žilvinas: Šiandien dažnai prisimenam ir pasijuokiam, kaip po mūsų pirmo susitikimo, einant tuos keletą žingsnių nuo „Starbucks“ kavinės iki automobilio, man drebėjo kojos, bijojau užkliūti ir pargriūti. Dabar nebebijau. Esame tvirtai vienas į kitą atsirėmę. Ir idėjų netrūksta. Mes, kaip tie savanoriai kankiniai, vis save išbandyti stengiamės.
Mano 2009-ųjų du mėnesius trukusi Lietuvos tūkstantmečiui skirta kelionė dviračiu iš Čikagos į Lietuvą buvo ne tik asmeninių siekių išpildymas, bet ir mūsų ryšio išbandymas.
Tada buvo ne vienas, kuris kreivai žiūrėjo į šią idėją, buvo ir piktai burnojančių.
Aš galvoju, kad žmogui dažnai atrodo kvaila tai, ko jis nedrįsta pats padaryti. Mes visi labai patogiai gyvename pagal visuomenės nustatytas normas – turime namus, gerą darbą, padėtį visuomenėje, pilną spintą drabužių, ir esame sotūs. Tačiau nebesurandame laiko sau, dirbdami be atokvėpio, kad išlaikytume visą savo materialinę gerovę.
Žmogaus protas veikia atrankos principu – jei yra pasirinkimas daryti, ar nedaryti kažką, tai greičiausiai jis nedarys, jei nebūtina. Na, o jei būtina, tai greičiausiai bus pasirinktas lengviausias kelias.
Mudu norime kitokio gyvenimo, norime patys daug ką sužinoti ir pamatyti bei pasidalinti tuo su savo draugais. Todėl ir gimsta tokios idėjos, kaip tolimos kelionės dviračiu.
Tie, kurie mus pažįsta, žino, kad tai ne šiaip sau svaičiojimai. Tikriausiai ir pernykštė mano kelionė šitai įrodė.

Diana: Viskas pasikeičia, kai tikrai kažko nori. Atsimenu, kaip kasnakt laukdavau Žilvino skambučio per „Skype“, kai jis praeitais metais keliavo. Paprastai tinkamiausias laikas būdavo 3 val. ryto. Kalbėdavom po keletą valandų. Gyvenau unikaliu grafiku, bet miego netrūko ir darbui buvau pilna jėgų, nes buvau soti jausmais ir jo kelionės patirtimi. Dažnai atrodydavo, kad ir aš buvau ten, kur Žilvinas: ir Maroke, ir Ispanijoj, kartu su juo džiaugiausi kvapą gniaužiančia Prancūzijos pietrytine pakrante. Kartu vedėme internetinį Žilvino kelionės žurnalą, kuriame dalinomės kelionės nuotykiais ir patirtimi su visais savo draugais ir kitais, besidominčiais pasauliu.

Žilvinas: Nors kelias buvo nelengvas ir kartais apimdavo neviltis – kelio atgal nebuvo, tik į priekį. Mano varomoji jėga buvo visų, o ypač Dianos, palaikymas. Nenorėjau jų nuvilti. Iš kitos pusės, Pasaulis toks gražus, kad dažnai užmiršdavau, kur ir kodėl buvau, norėjau pamatyti ir pažinti vis daugiau ir daugiau. Turbūt jau tada žinojau, kad ta kelionė ne paskutinė.

Diana: O aš norėjau būti šalia. Tikėjausi, kad Žilvinui nepraeis noras keliauti, norėjau ir aš patirti tai, ką patyrė jis. Jo kelionė jau liko prisiminimuose. Dabar laikas naujiems bendriems planams.
Idėjos gimsta kiekvieną dieną. Kartais numojame ranka į tai, ką sugalvojame, tačiau daug dažniau griebiame jautį už ragų ir darome, kas šauna į galvą.
Daug skaitome apie kitų keliautojų patyrimus ir tiesiog širdis spurda, kaip ir mums to norėtųsi. Taigi nusprendėme, kad geriau patiems patirti, nei kitų įspūdžiais gyventi. Kelionė aplink pasaulį pasirodė labai tinkamas planas.

Žilvinas: Dabar kasdien mūsų ankstūs rytai prasideda kavos puodeliu ir žemėlapiais. Ieškome visokiausios informacijos, kuri gali būti mums naudinga kelionės metu. Reikia žinoti tiek daug... Kiekviena šalis turi savitą kultūrą, savus įstatymus ir reikalavimus. Keliaujant per tiek daug valstybių, kaip mes planuojame, reikia žinoti nemažai informacijos apie vizas, skiepus ir pan. Jeigu kažką praleisime, turėsime rūpesčių kelionės metu. Laiko neliko daug.
Pats kelionės maršrutas keitėsi jau daug kartų ir turbūt dar keisis ne kartą kelionės eigoje. Pagrindinės mūsų gairės yra “S.O.S. Vaikai” stovyklos, įkurtos daugelyje pasaulio šalių, kurias norime aplankyti ir atkreipti visų dėmesį į egzistuojančią benamių vaikų problemą pasaulyje ir nuostabų “S.O.S. Vaikai” kaimų darbą, suteikiant vaikams pilnavertį gyvenimą. Norime būti tų vaikų įkvėpėjai lygiai taip pat, kaip ir visų kitų. Aplink pasaulį ratu galima apvažiuoti per metus, gal netgi dar greičiau, jei tai tėra vienintelis tikslas. Mes norime patirti mums nepažįstamas kultūras ir savais žodžiais apie tai papasakoti.

Diana: Mūsų kelionė bus ilgesnė. Žilvino skaičiavimais, ji turėtų trukti apie trejus metus. Jaudina nežinia. Planuoti iš anksto atrodo sudėtinga, nes neįmanoma apspręsti visų galimų rūpesčių. Bauginamės nuovargio, ligų, nuodingų gyvių, piktų žmonių. Kita vertus, tokie pat pavojai tyko ir čia, tik mes niekada apie tai nesusimąstome. Visos baimės atrodo didesnės, kai pridedame nežinomybės faktorių.
Žinau, kad bus nelengva. Na, bent jau pradžioje. Visi mes džiaugiamės patogia lova po sunkios darbo dienos... Kelionėje tai turėsime tik retkarčiais. Dažnai diskutuojame apie tai, kaip esame išlepinti gyvenimo sąlygų, kuriose gyvename ir užmirštame, kad pasaulis pilnas alkanų ir nuskriaustų. Tikri pojūčiai ir gyvenimo spalvos pasireiškia minimalioje aplinkoje. Norime sugrįžti prie tikrųjų vertybių, pajusti gryną paprasto gyvenimo skonį, kad galėtume vėl išmokti džiaugtis mažais dalykais. Ko gero, tai ir yra visa mūsų kelionės esmė.

Žilvinas: Išvykti ruošiamės šių metų lapkričio 1 dieną, o informacijos yra begalybė, reikia atsirinkti, kas svarbiausia. Taip pat ruošiame savo kelionės internetinį puslapį, kuriame pildysime dienoraštį bei fotoalbumą ir talpinsime filmuotą medžiagą. Norime su žmonėmis, besidominčiais panašiais dalykais, dalintis viskuo. Beje, mūsų tinklalapis jau veikia. Prašome apsilankyti www.vnextstop.com.

Diana: O tiems, kurie dar neturėjo galimybės paskaitinėti apie Žilvino tūkstantmečio kelionę, primenu, jog apsilankę www.crazyguyonabike.com ir susiradę Millennium Ride žurnalą, rasite visos kelionės aprašymą.
Visus besidominčius ar turinčius klausimų sutiksime ir daugiau apie savo planus papasakosime Joninių šventėje šių metų birželio 20 dieną, vyksiančioje Lemont miestelyje, bei birželio 27 dieną Willowbrook miestelyje.
Didieji entuziastai ir palaikantieji galės įsigyti marškinėlių ar lipdukų su mūsų kelionės simboliu bei foto paveikslų iš Žilvino 2009-ųjų kelionės.
Visų labai lauksime!