Čikagos AIDAS

Stebuklų belaukiant

Sekmadienį dauguma lietuvaičių rinkosi į Čikagoje esančią Švenčiausios Mergelės Marijos gimimo parapiją (Parish of Nativity of the Blessed Virgin Mary) pasimelsti už palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Į parapiją susirinko nemažai tikinčiųjų žmonių išklausyti neįprastų šventų mišių, kurios šį kartą buvo aukojamos tam, kad arkivyskupas J. Matulaitis būtų paskelbtas šventuoju.
Jurgis Matulaitis – kol kas vienintelis palaimintuoju paskelbtas XX amžiaus pradžios lietuvis. Iki tol Šventasis Kazimieras dėl savo pamaldumo ir doro gyvenimo 1522 m. buvo paskelbtas šventuoju. Nuostabią palaimintojo Jurgio asmenybę itin vykusiai apibūdino jį 1987 m. birželio 28 d. beatifikavęs popiežius Jonas Paulius II, pavadindamas šį ištikimą Dievo tarną „žmogumi pagal Dievo širdį“.
Marijonas kunigas Steponas Matulis, savo disertacijoje apie Jurgį Matulaitį rašė: „Mes, lietuviai, esame šiauriečiai, šaltesni, nelabai rūpinamės iškelti savo žymiuosius Bažnyčios ir Tautos asmenis. Kodėl? Ar tikrai, mūsų nacionalinis chakarteris, jeigu apie tokį galima kalbėti, yra toks šaltas, kad mums neužtenka ugnies savo tarpe atpažinti šventumo apraiškas? O gal, vis dėlto, kaip pastebėjo vyskupas Paltarokas, ne nacionalinis charakteris čia kaltas, o kaip jis kad pavadino – „gyvosios dvasios stoka!?“.
Sekmadienį visi žmonės susirinko į Čikagoje esančią Švenčiausios Mergelės Marijos gimimo parapiją, kad prisimintų savo tautietį palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Gražius pamokslus kalbėjo ne tik kunigai Gediminas Jankūnas, Kęstutis Trimakas, Antanas Markus, bet ir kiti svečiai.

Ką žinome apie Jurgį Matulaitį?
Jurgis Matulaitis gimė prieš 139 metus (1871 m. balandžio 13 dieną) Lūginės kaime, Marijampolės parapijoje, carinės Rusijos pavergtoje Lietuvoje. Jauniausias iš aštuonių vaikų. Mirus abiems tėvams, 10-ties metų berniukas liko našlaičiu, dėdžių ir vyriausiojo brolio globoje. 11 metų susirgo kaulų džiova, kuri lydėjo visą likusį gyvenimą.
Jo artimas draugas, marijonas vyskupas Pranciškus Būčys, savo atsiminimuose pastebėjo, kad J. Matulaitis dėl šios ligos „nuo jaunų dienų išmoko kentėti ir neieškoti paguodos.“
1889 m. J. Matulaitis įstojo į Kelcų gimnaziją, o 1891 m. – į Kelcų kunigų seminariją. Šią panaikinus, 1893 m. buvo perkeltas į Varšuvos kunigų seminariją ir ją baigė 1895 m. Po to studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur gavo aukso medalį ir magistro laipsnį.
1898 m. lapkričio 20 d. Peterburge buvo įšventintas kunigu. Po metų pradėjo studijas Fribūro universitete, Šveicarijoje.
Paūmėjusią kaulų džiovą pristabdė atlikta operacija, ir Jurgis Matulaitis 1902 m. apgynė aukščiausio įvertinimo sulaukusią disertaciją, įgydamas teologijos daktaro laipsnį. Po to profesoriavo Kelcų kunigų seminarijoje. 1905–1907 m. Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, įsijungė į krikščionišką socialinę veiklą, organizuodamas darbininkus, steigdamas vaikų prieglaudas, padėdamas vargšams, nepaisant tautybės ir religijos skirtumų. 1907–1911 m. dėstė sociologiją Peterburgo dvasinėje akademijoje.
1909 m. slapta įstojo į caro valdžios pasmerktą sunaikinti marijonų vienuoliją, prie naujų laikų reikalavimų priderino jos įstatus, kuriuos 1910 m. patvirtino Šventasis Sostas. 1911 m. mirus paskutiniam marijonų generolui kunigui Vincentui Senkui, tapo atnaujintos vienuolijos generolu. Fribūre įkūrė slaptą marijonų noviciatą ir iki 1914 m. jam vadovavo.
1914–1918 m. gyveno Varšuvoje. Įkūrė berniukų auklėjimo namus, o taip pat vienuolyną Bielianuose. 1918 m. atgaivino marijonų centrą Marijampolėje ir įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją.
1918 m. gruodžio 1 d. J. Matulaitis buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas valdyti Vilniaus vyskupiją. Jis daug iškentėjo dėl šio krašto gyventojų tautinių ir politinių ginčų, bet liko ištikimas nuostatai blogį nugalėti gerumu, tarnauti Kristui ir Bažnyčiai.
Vyskupavimo Vilniuje metai, buvo vieni iš sunkiausių, jeigu ne patys sunkiausi J. Matulaičio gyvenime, dėl nuolat vyskstančių tautinių ir politinių rietenų. 1921 m. lapkričio 1 dieną jis savo užrašuose rašė: „Pačiame Vilniaus mieste tam tikra tarsi pragaro rūšis pasidarė, kur tautinės ir politinės aistros ne tik kai kuriuos į aklumą, neapykantą ir kovas atvedė, bet taip pat ir į kažkokią tautinę histerijos ir beprotybės rūšį išsigimė“.
Tokiomis sąlygomis vyskupaudamas, J.Matulaitis visuomet stengėsi kiekvienos tautos troškimus palaikyti tiek, kiek jie neprieštarauja tikėjimo principams.
Netrukus įsteigė Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregaciją. 1925 m. atsisakė Vilniaus arkivyskupo pareigų ir popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas arkivyskupu bei Lietuvos Apaštališkuoju Vizitatoriumi. 1926 m. dalyvavo Čikagos Eucharistiniame Kongrese JAV, aplankė lietuvių parapijas šioje šalyje.
Nemažai prisidėjo gerinant Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu, daug nuveikė steigiant bažnytinę Lietuvos provinciją ir parengiant konkordatą.
Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 d. Jo paskutiniai, testamentiniai žodžiai savo dvasios vaikams buvo „Rikiuokitės, pasišvęskite! Rikiuokitės ir aukokitės!“
Popiežius Pijus XI Jurgį Matulaitį ne kartą yra pavadinęs „Dievo vyru, tikrai šventu žmogumi“.
1934 m. arkivyskupo J. Matulaičio kūnas iškilmingai perkeltas iš Kauno katedros kriptos į Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, kurioje specialiai įrengtas kapas Jėzaus Širdies koplyčioje.
1953 m. pradėta beatifikacijos byla, o 1987 m. birželio 28 d. popiežius Jonas Paulius II Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju.

Stebuklai tiriami
Iš karto po arkivyskupo Jurgio Matulaičio mirties ėmė sklisti kalbos, kad jo gyvenimas ir pavyzdys yra verti šventojo garbės. O jis pats savo dvasiniame dienoraštyje yra užrašęs: „Jei valia prašyti, tai duok, Viešpatie, kad būčiau Tavo bažnyčioje nelyginant mazgotė, puodkelė, kuria viską valo, o suvartoję, meta šalin kur į tamsiausią ir bjauriausią kampą, tegul ir aš taip tapčiau suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo bažnyčioje būtų koks nors kampelis geriau išvalytas, kad tik Tavo Name būt šiek tiek švariau ir skaisčiau. Tegul paskui mane numeta kur, kaip tą mazgotę suterštą ir sunešiotą.“
Pasibaigus II Pasauliniam karui marionai nuo 1953 m. įntencyviai rūpinosi J. Matulaičio beatifikacijos reikalais. 1982 m. gegužės 11 d. Jonas Paulius II kardinolų akivaizdoje susumavo beatifikacijos bylos tyrimo rezultatus pareikšdamas, jog: „Visiškai aišku, kad Dievo Tarnas Jurgis Matulaitis-Matulevičius praktikavo teologines dorybes: tikėjimą, viltį, ir meilę Dievui bei artimui, taip pat ir kardinaliąsias dorybes: išmintingumą, teisingumą, saikingumą ir narsumą bei jų antrines dorybes herojišku lapsniu.“
Po tokio popiežiaus pareiškimo beatifikacijai buvo reikalingas dar Dievo įsikišimo ženklas – stebuklas. Iš daugelio malonių, gautų arkivyskupo Matulaičio užtarimu, arkivyskupas Liudas Povilionis, tuometinis Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, 1985 m. pristatė venų išsiplėtimu sirgusios Panevėžio mokytojos Adelės Tamošiūnaitės pasveikimą, kurį po atlikto išsamaus tyrimo Vatikanas priėmė, kaip Matulaičio užtarimu įvykusį stebuklą.
Dėl sovietinės okupacijos negalėdamas atvykti į Lietuvą, popiežius Jonas Paulius II sujungė J. Matulaičio paskelbimą palaimintuoju su Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus šventimo iškilmėmis Romoje. 1987 m. birželio 28 d. dėl sovietų suvaržymų, dalyvaujant tik nedidelei delegacijai iš Lietuvos, paskelbė arkivyskupą Jurgį Matulaitį palaimintuoju. Iškilmės Romoje vyko tris dienas.
Lietuvoje yra tik vienas šventasis, karalaitis Kazimieras. Marijampolės švento arkangelo Mykolo mažojoje bazilikoje prie palaimintojo vyskupo Jurgio Matulaičio kapo daugėja apie ypatingas žmonių patirtas malones liudijančių votų.
Votai - asmeninės padėkos, įžado ar prašymo ženklai, tvirtinami prie ypač garbinamo šventojo atvaizdo.
Šiuo metu Marijampolės mažojoje bazilikoje prie palaimintuoju paskelbto J.Matulaičio sarkofago jau yra keliolika kryžiaus, širdies, kojos formos votų, pakabintų liudijant apie žmones ištikusius stebuklus.
Bažnyčia yra pradėjusi keletą tyrimų, kuriais siekiama įrodyti, kad palaimintojo J.Matulaičio užtarimu tikintieji yra sulaukę stebuklo - pagiję nuo neišgydomų ligų, staiga atgavę sveikatą ar atsikratę įsisenėjusių ligų, kurias išgydyti nepajėgė šiuolaikinė medicina.
Mažosios bazilikos klebonas Andrius Šidlauskas sakė, kad pritvirtinus votą ir apie žmogų ištikusį stebuklą pranešus Bažnyčiai, pradedamas išsamus stebuklo tyrimas.
Nėra lengva įrodyti stebuklingą pasveikimą: pirmiausia reikia turėti įrodymų, kad žmogus sirgo medicinai neįveikiama liga, kad jis tikėjo, meldėsi ir sulaukė malonės to palaimintojo, kurį ruošiamasi paskelbti šventuoju. Daugėja žmonių, kuriems pasveikti ar išspręsti savo kitas gyvenimo problemas padėjo maldos prašant J.Matulaičio malonės. Jų liudijimai tiriami.
J.Matulaičio kanonizacijos turėtų sulaukti dar mūsų kartos žmonės. Taip atsitiktų, jeigu būtų nenuginčijamai patvirtinti žmonių liudijami stebuklai, kuriems skiriami prie J.Matulaičio sarkofago kabinami votai. Žmogus šventuoju būna paskelbiamas, jei jo dėka įvyksta bent dar vienas stebuklas.
Sekmadienio pamaldose kalbėjęs Gediminas Jankūnas teigė, kad norint, jog šalia šv. Kazimiero galėtume kreiptis į šventąjį Jurgį Matulaitį, turime visi pasistengti malda ir dar vienu stebuklu pakylėti jį iki pilnateisių šventųjų. Jis kalbėjo: “Broliais seserys, dar kartą primindamas vyskupo Paltaroko žodžius, noriu jus paraginti nebūti lėtais, šaltais ir vidutiniškais, bet Gyvojo Dievo Dvasios įkvėptais siekti tokio pat šventumo, kuriuo palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, siekė panašėti į Dievo Sūnų Jėzų Kristų.
Tikiu, kad patys siekdami šventumo, daug geriau sugebėsime jo apraiškas matyti kituose, ir dažniau savo maldomis prašysime palaimintojo Jurgio užtarimo. Jeigu Dievas tikrai norės, jis neužtruks apdovanoti Jurgį Matulaitį dar vienu stebuklu, o mūsų tautą dar vienu iškiliu ir sektinu šventuoju”.
Iš tiesų, galbūt netrukus džiaugsimės dar vienu šventuoju, mūsų tautiečiu palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu.

Visos nuotraukos (aut. Joe Kulys) yra iš sekmadienį vykusių pamaldų palaimintajam J.Matulaičiui Švenčiausios Mergelės Marijos gimimo parapijoje.
Kristina Bružaitė
kristina@ethnicmedia.us