Čikagos AIDAS

Vygaudas Ušackas: „Negali tapti baimės įkaitu, todėl tiesiog adaptuojiesi“

Iškart po Velykų rašėme apie Vygaudą Ušacką, buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą, pavasarį Kabule pradėjusį eiti Specialiojo Europos Sąjungos atstovo Afganistane pareigas, kurios yra ne tik atsakingos, bet ir pavojingos. Neseniai pasipildė ir V. Ušacko komanda: į ją įsiliejo gabi žurnalistė Eglė Digrytė, pradėjusi dirbti padėjėja ryšiams su visuomene.
Europos Sąjungos atstovas Afganistane neturi daug laisvo laiko. Veiklusis diplomatas sukte sukasi pavojingame krašte, ir skina pirmuosius darbo vaisius.
Pakalbinkime V. Ušacką.

Kaip praėjo pirmieji Jūsų darbo Afganistane mėnesiai?
Trys mėnesiai Afganistane prabėgo labai greitai. Jie buvo kupini tiek šalies vidaus, tiek tarptautinių įvykių, susijusių su Afganistanu. Atstovaudamas Europos Sąjungai, prisidėjau organizuojant Konsultacinę taikos džirgą (tai – pirmasis toks renginys Afganistane; parlamentą šioje šalyje atstoja islamiškoji loja džirga, - M. P.), kuri birželio pradžioje pasiuntė vilties žinią visiems Afganistano žmonėms siekti taikos. Nors, aišku, tai bus ilgas procesas. Šiuo metu baigiame pasiruošimą svarbiai tarptautinei Kabulo konferencijai, kurioje dalyvaus aukšto rango pareigūnai iš dešimties šalių. Tai bus pirma konferencija apie Afganistaną, vyksianti Afganistane ir organizuojama afganistaniečių.

Ar jau spėjote adaptuotis?
Gyvenimo būdas išmokė mane adaptuotis prie įvairiausių sąlygų, ar tai būtų Vašingtonas, ar Didžioji Britanija, kur dirbau ambasadoriumi, ar Sibiras, kur lankiausi kaip „Misijos Sibiras“ dalyvis, ar Afganistanas. 

Su kokiais didžiausiais sunkumais teko susidurti Kabule ir kitose Afganistano vietose?
Sunkumų yra visose pasaulio vietose. Jei kyla sunkumų, tiesiog reikia juos apeiti, pašalinti arba adaptuotis. Pavyzdžiui, iki šiol mano rezidencijoje Kabule nėra normalaus dušo, vakarais neretai dingsta elektra. Bet prie to prisitaikai ir gyveni.

Ar ši šalis atrodo pavojinga?
Žinoma, Afganistanas nėra saugi šalis. 30 metų vidaus karų turėjo didžiulį poveikį. Iki šiol tiek Kabule, tiek už jo ribų nebūna savaitės, kad nežūtų žmonės.

Kaip sekasi bendrauti su vietiniais gyventojais? Kokie įspūdžiai?
Su vietos gyventojais bendrauju nuolat. Apie 60 mūsų darbuotojų atstovybėje yra vietos gyventojai, pačių įvairiausių tautybių afganistaniečiai – puštūnai, tadžikai, uzbekai, hazarai. Kas savaitę su jais žaidžiu futbolą ar tinklinį, o artimiausiu metu planuoju pradėti mokyti žaisti krepšinį. 

Ar teko pakeliauti po šalį?
Taip, stengiuosi kaip galima daugiau ištrūkti iš Kabulo. Lankiausi Bamijane, šią savaitę vykstu į Helmando provinciją, prieš tai teko būti Čagčarane ir Kandahare, kur tarnauja Lietuvos kariai. Iš šių kelionių spėjau susidaryti įspūdį, kad Afganistanas yra labai marga šalis – provincijos skiriasi ir kraštovaizdžiu, ir žmonių charakterio bruožais.  Neseniai buvo pranešta apie sprogimus Kabule ir nukentėjusius SOP (Specialiųjų operacijų pajėgų) karius.

Ar tai neprivertė sunerimti dėl Jūsų paties saugumo?
Taikos džirgos atidarymo metu sprogimai nugriaudėjo už maždaug 50 metrų nuo vietos, kur sėdėjau. Tačiau negali tapti baimės įkaitu, todėl tiesiog adaptuojiesi. Turi atsiminti, kad yra tam tikras pavojaus lygis, tačiau negali nuolat gyventi su baimės jausmu ir prisitaikai. Tiesiog negalvoji apie tai ir dirbi savo darbą. 

Kaip afganistaniečiai bendrauja su Jumis? Kokie jie Jums pasirodė?
Jiems labai būna įdomu, kai pasakau, kad esu iš Lietuvos. Afganistaniečiai vertina lietuvius dėl panašios praeities, susijusios su sovietais. Daugelis aukštų politikų ir paprastų žmonių sureaguoja labai šiltai, kai sužino, kad Europos Sąjungai Afganistane atstovauja lietuvis. 

Kokius darbus jau nuveikėte ir kokie dar laukia artimiausiu metu?
Šie metai mums yra labai intensyvūs. Kaip jau minėjau, prisidėjau organizuojant Taikos džirgą, nuolat skleidžiame Europos Sąjungos šalių susitaikymo patirtį, dabar ruošiamės Kabulo konferencijai, kurioje ruošiamės patvirtinti afganistaniečių vyriausybės paruoštas ekonominio ir socialinio vystymosi programas, kartu numatyti savo paramą artimiausiems trejiems metams, kuri sudaro 200 mln. eurų kasmet. Be to, padedame ruoštis parlamento rinkimams, kurie vyks rugsėjo 18 d. Tai nebus idealūs rinkimai, sunku būtų to tikėtis. Apie 80 proc. šalies gyventojų yra beraščiai, čia nėra rinkėjų registro, dalyje šalies yra nesaugu, todėl negalima tikėtis visaverčių demokratiškų rinkimų, bet stengiamės apmokyti rinkimus organizuojančius žmones, paremti rinkimų ir skundų komisijas, kad rinkimai būtų kaip galima skaidresni.
Kalbino Mindaugas Peleckis