Čikagos AIDAS

Žiema, žiema, bėk iš kiemo!

Šį antradienį visi tautiečiai šventė gražų žiemos perėjimą į pavasarį – Užgavėnes. Keptais blynais kvepėjo ne vienų namų virtuvė, o kas dar neužmiršo senų kaimo tradicijų – iš savo kiemų linksmai prašė žiemos galų gale užleisti garbingą, šiltą vietą artėjančiam pavasariui.
Ko tik nebuvo per šias Užgavėnes: ir riebių blynų, ir pramogų, ir džiaugsmo, ir saulės, ir sniego, o svarbiausia – nestigo puikios nuotaikos. Senoliai tikėjo, jog šią dieną būtina svečiuotis, linksmintis, valgyti sočiai ir riebiai bent 12 kartų per dieną, kad metai būtų turtingi, ligos nekankintų, netrūktų duonos ant stalo bei namai džiaugsmo nestokotų.
Prisiminkime šią linksmą šventę ir pažiūrėkime, kaip lietuviai sugeba džiugiai švęsti Užgavėnes net ir toli nuo mylimos tėvynės.
Sakoma, kad per Užgavėnes reikia labai daug „prisikirsti“, kad visus metus būtum stiprus, sveikas ir sotus. Tą dieną patartina valgyti 7-12 kartų (už visus metus). Tradiciniai valgiai būdavo šiupinys, kopūstai, vėdarai, blynai (miltiniai, bulviniai), pyragaičiai, dešros. Visur paplitę miltiniai blynai – šventės akcentas. O be blynų, šeimininkai gamindavo ir alų, kurį kai kurie žmonės (ypač Žemaičiai), raugindavo šiai šventei iškart po Kalėdų.
Dažnai Užgavėnių vaišės užsitęsdavo pernakt. Būdavo tikima, kad viešėti reikia iki paryčių ir visą laiką sočiai bei mėsiškai valgyti. Kai kuriose sodybose gaidžiams net snapus užrišdavo, kad tik jie nepradėtų giedoti rytinių savo žadinimo giesmių ir šventė ilgai nesibaigtų.
Kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių užgavėnių šventės atributų. Svarbiausia, kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Užgavėnėms būdavo ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą. Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdienės kaimo aplinkos. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų - buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos - visai be jų. Kaukes prie galvos pririšdavo virvute, Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.
Šventės persirengėliams einant per kaimą, dėmesio centre – Morė. Be Morės, žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė, Raseinių Magdė. Vadinta ji dar pasileidėlė Kotrė, Globėja, Motinėle, Visų žydų motina. Aukštaitijoje ji nežinoma - aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą. Morė - tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė. Kiti personažai - Lašininis ir Kanapinis. Pirmasis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu.
Šiais metais Užgavėnes linksmai, triukšmingai paminėjo nemažai lietuvaičių. Nors gilios tradicijos glūdi Lietuvoje, tačiau tautiečiai net ir Amerikoje nepamiršta senovės papročių bei apeigų ir dauguma jau iš anksto gaminosi Užgavėnių kaukes, ruošė Morę deginimui ir smagiai nusiteikę skandavo: “Žiema, žiema, bėk iš kiemo!”. Pažiūrėkite į nuotraukas ir patys nuspręskite, ar iš tiesų pavyko išvaryti žiemą ir prišaukti pavasarį?

Kristina Bružaitė
kristina@ethnicmedia.us