Mūsų pasaulis
Lemontas smagiai atšventė Vidurvasario šventę
Liepos 11-ąją Lemonte, Pasaulio lietuvių centro sodelyje, JAV Lietuvių bendruomenės Lemonto apylinkė surengė Vidurvasario šventę, kuri tęsėsi iki pat smagaus vakaro.
Ir ko ten tik nebuvo!
Vyko šokiai su apelsinais ir balionais, norintys galėjo savo laimę išmėginti loterijoje, svečius linksmino gyva Rasos Zubreckaitės muzika bei jauno, gabaus, neseniai į Čikagą atvykusio pasisvečiuoti akordeonisto Martyno Levickio atliekami kūriniai. Vaikus džiugino piešinių konkursas ant asfalto, pūkų maišų mėtymo varžytuvės, suaugusiuosius – nealkoholinių gėrimų varžybos. Išalkusieji galėjo vaišintis ką tik iškeptais, kvapniais, garuojančiais šašlykais, o vakare visi norintys drauge rinkosi stebėti Pasaulio futbolo čempionato.
Džiugios šypsenos tęsėsi iki vakaro, net padangėje pasirodęs lietutis negalėjo sutrukdyti smagiai pasitikti vidurvasario!
Į šventę susibūrusius svečius Lemonte maloniai kreipėsi apylinkės pirmininkė Birutė Kairienė, LR Generalinio konsulato Čikagoje vardu su Valstybės diena ir artėjančia Žalgirio mūšio 600-mečio sukaktimi visus pasveikino Agnė Vertelkaitė. Tą dieną į šventę susirinkę lietuvaičiai galėjo ne tik šokti, bet ir dainuoti, klausytis gražių melodingų dainų bei akordeono garsų, neapsieita ir be žaidimų bei kitų smagių pramogų ne tik mažiems, bet ir dideliems.
Pasinaudojau proga pakalbinti kviestinį šventės svečią akordeonistą Martyną Levickį. Jaunuolis – gabus 20-metis lietuvaitis, studijuojantis Londone, tačiau ištikimai mylintis tėvynę, jau antrąjį kartą lankosi Čikagoje aktyviai įsisukdamas su savo akordeonu į koncertų liūną. Ko gero, ir jūs jau spėjote sutikti ne vienoje šventėje talentingą muzikantą.
LR Generalinio konsulatas Čikagoje liepos 8 – 11 dienomis Lietuvos Valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo – dienai paminėti organizavo specialius Martyno Levickio koncertus, tad buvo smagu jį susitikti Lemonte surengtoje Vidurvasario šventėje, nes po paskutinio savo pasirodymo Lemonte Martynas išvyks koncertuoti į St. Louis. Vėliau jis kaip svečias dalyvaus akordeonistų festivalyje Harrisburg mieste, o galiausiai keliaus į San Franciską, kur ketina varžytis „Accordion Teachers Guild Festival and Competitions” konkursinėje programoje.
Pakalbinkime Vidurvasario šventėje grojusį muzikantą.
Martynai, papasakok, iš kur atsirado noras muzikuoti?
Viskas prasidėjo man būnant vos 3 metukų. Pamačiau per televiziją, kaip muzikantas groja fortepijonu, ir pradėjau ant stalo barbenti pirštais, sakydamas, kad ir aš groju... Tai liko pastebėta ir mano muzikalumas gavo galimybę vystytis. Niekada gyvenime to išsvajoto fortepijono aš taip ir neturėjau, tačiau vienu metu ir tikriausiai neatsitiktinai atsirado akordeonas, ir netgi ne vienas. Taip aš pradėjau pats mokytis juo groti.
Iki 7 metų grojau iš klausos, savo malonumui, pritardamas dainoms. Būdamas jau 8 metų, įstojau į Šiaulių konservatorijos muzikos mokyklą, nuo kur ir prasidėjo rimtesni dalykai. Niekada nesigailėjau, kad esu muzikantas, o juolab, kad akordeonistas!
Ar sunku buvo mokytis muzikavimo?
Įstojus į muzikos mokyklą „katino dienos“ baigėsi. Teko pažinti muzikinį raštą, mokytis teorijos. Visa tai nebuvo lengva, tuo labiau, kai aš muziką ir akordeoną jau pažinojau savaip. Esu labai dėkingas, kad visus dešimt metų mane mokė nuostabi mokytoja Marytė Markevičienė. Pirmieji konkursai, festivaliai, tarptautiniai renginiai ir visi kiti pasiekimai yra pelnyti jos pasišventimo darbui su mokiniu dėka. Taigi, taip ir užsisuko toji karuselė…
Ar kada nors norėjai išmėginti kitą muzikos instrumentą?
Instrumentų yra jau išmėginta nemažai. Dažnai tenka groti fortepijonu akomponuojant, ar šiaip laisvalaikiu improvizuojant. Esu bandęs išmokti groti gitara, bet nesėkmingai, matyt, kantrybės pritrūko… (šypsosi).
Ar tenka dalyvauti konkursuose?
Konkursuose aktyviai dalyvaudavau dar besimokydamas Šiauliuose. Jau net nebesuskaičiuoju, kiek laimėta Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Estijoje… Ilgainiui tie laimėjimai blunka, jie tik išlieka kaip patirtis, o ne švytuojantys garbės medaliai.
Praėjusiais metais, vėlgi besilankant JAV, dalyvavau Amerikos akordeonistų asociacijos rengiamame tarptautiniame konkurse, kur lydėjo sėkmė ir parsivežiau 6 prizines vietas. Londone pavasarį dalyvavau „Park Lane“ jaunųjų talentų perklausoje ir patekau į 2011 metais rengiamų koncertų seriją žymiame Londono muzikiniame centre Southbank.
Apskritai, Londone sukasi labai įdomus muzikinis gyvenimo ritmas, čia dažnai pamiršti, kad esi akordeonistas. Ten tu esi asmenybė ir muzikantas. Džiugu, jog Londone akordeonas turi vardą ir yra vertinamas klasikinės muzikos arenoje.
Na, o muzika Lietuvoje. Kokia ji?
Muzikinio pasaulio Lietuvoje šiuo metu įdėmiai nestebiu. Nors aktyviai dalyvauju Lietuvos akordeonistų asociacijos veikloje. Bet kokiu atveju, geros muzikos Lietuvoje yra daug. Gerų atlikėjų taip pat. Vienintelė bėda, kad Lietuvoje niekas nesiima rimtai organizuoti klasikinės muzikos vadybos. O tai labai reikalinga norint atsilaikyti prieš puikiai organizuojamos pop kultūros pasaulį. Klasikinė muzika Lietuvoje turi būti išgirsta plačiau ir įvertinta, bet tam reikalingi geri vadybininkai. Galų gale, ir komerciškai tai gali būti labai patrauklu.
Daug jaunų žmonių emigruoja iš Lietuvos. Tavo nuomonė apie tai.
Belieka tikėtis, kad jie grįš... Aš planuoju groti, nes matyt dar nepraradau to idealizmo ir tikiuosi, kad galėsiu gyventi savo šalyje. Nepakenčiu, kai jauni žmonės spjauna ir bėga iš tėvynės neatsigręždami. Atrodo, kad visas likęs pasaulis yra rojus… Tai tik parodo nepatyrimą ir naivumą.
Aš į Londoną atvykau be tokių minčių. Netgi pradžioje man ten labai nepatiko. Ilgainiui pripratau. Tačiau nepaliauju galvoti apie Lietuvą, tai kodėl turėčiau gyveni kažkur kitur?! Ir žinau, kad tokių žmonių, kaip aš, yra daug. Todėl galiu tik padrąsinti grįžti ir investuoti save savo valstybei, nepaisant negandų.
Tačiau kol kas Tavo gyvenimas Londone. Kaip ten atsidūrei?
Viskas įvyko ekspromtu. Neplanavau studijuoti užsienyje, apie tai netgi buvo nedrąsu galvoti dėl finansinių reikalų. Bet visgi... nuvykau į stojamuosius, įstojau ir nusprendžiau studijuoti. Nuo to laiko prasidėjo įdomus gyvenimas, kiekviena diena tapo išbandymu.
Londone studijuoju Karališkoje muzikos akademijoje. Šiais metais baigiau antrus metus. Sekasi puikiai, kuo toliau, tuo geriau. Daug puikių suvokimų, atradimų įvyko per tuos metus. Džiaugiuosi, kad likimas pakrypo šia linkme, tačiau Londone užsibūti neplanuoju.
Tai kaip sumąstei atvykti į Čikagą?
Idėja aplankyti Čikagą kilo galvojant, kur būtų galima pasirodyti savo tautiečiams, o Čikagoje, kiek žinau, yra bene didžiausia Lietuvių bendruomenė.
Čikagoje viešiu jau antrą kartą. Praėjusiais metais grojau soliniuose koncertuose Pasaulio lietuvių centre. Šiemet pasirodymų daugiau. Jau koncertavau „Chopin Theater“, Balzeko muziejuje, Wisconsino Universitete.
Čia man patinka. Apskritai, jaučiasi toks erdvės pojūtis, ko Europoj, na ypač Londone labai trūksta. Čia mane gerai lietuviškai maitina, todėl juokauju, kad atsivalgysiu čia už visus studentiškus metus (šypsosi).
Ką dar ketini nuveikti viešnagės metu Amerikoje?
Šiais metais aplankysiu nemažai skirtingų vietovių JAV. Mano turas prasidėjo Čikagoje, vėliau mano koncertai skambės St.Louis‘e, Pensilvanijoje ir San Francisce, kur taip pat dalyvausiu ir sudėtingame tarptautiniame akordeonistų konkurse. Visai tai organizuoja akordeono muzikos mylėtoja Esti Fernandez, kuri puikiai pasitelkia į pagalbą ir nemažą Amerikos lietuvių bendriją.
Už koncertų organizavimą Čikagoje esu dėkingas Lietuvos konsulatui, ypač Agnei Vertelkaitei. Tuo pačiu norėčiau padėkoti ir Lietuvių fondui, kuris šiais metais man skyrė nedidelę, tačiau paskatinančią stipendiją.
Regis, poilsio daug nenusimato?
Apie pramogas negalvojau, šiuo metu suku galvą, kaip pagroti kuo daugiau prieš artėjančius pasirodymus, nes iki atskrendant čia, lankiausi Vokietijoje, kur taip pat nebuvo galimybės ramiai ruoštis koncertams. Todėl svarbiausia dabar gerai susikaupti ir iš peties padirbėti.
Martynai, o kokie Tavo ateities planai?
Labai mėgstu planuoti ateitį. Tai išties galima būtų pavadinti ne taip įpareigojančiai – svajoti. Neretai pagaunu save svajojant jau per toli, tarsi visą savo gyvenimą bučiau jau sudėliojęs į didelę mozaiką. Bet juk niekada nežinai, kaip kas pasisuks. O svajoju aš būti rimtu muzikantu, keliauti po pasaulį, koncertuoti, rengti įvairius šiuolaikinės muzikos projektus, meno sintezes… Žinoma, toks gyvenimas nesuteikia stabilumo ir dažniausiai jis apsiriboja vieno nedidelio kelioninio lagamino turiniu. Tai manęs pilnai netenkintų, todėl svajoju ir apie namus, kur būtų tam tikras pastovumas… Bet kol esu dar tik studentas, džiaugiuosi galėdamas jau dabar patirti kelionių malonumus, užlipti ant įvairiausių scenų bei pranešti muzikinę žinutę apie save ir savo akordeoną.
Didžiausios Tavo svajonės?
Svajonių turiu daug, bet kaip minėjau, jos neįpareigojančios. Tikriausiai pagrindinė mano svajonė - nepaliauti tobulėti ir gyventi muzikoje.
Ačiū Tau už interviu ir sėkmės siekiant savo tikslų!
Kalbino Kristina Bružaitė
Nuotr. autoriai: Jonas Ramanauskas ir Mindaugas Kairys
Lemontas smagiai atšventė Vidurvasario šventę
Ir ko ten tik nebuvo!
Vyko šokiai su apelsinais ir balionais, norintys galėjo savo laimę išmėginti loterijoje, svečius linksmino gyva Rasos Zubreckaitės muzika bei jauno, gabaus, neseniai į Čikagą atvykusio pasisvečiuoti akordeonisto Martyno Levickio atliekami kūriniai. Vaikus džiugino piešinių konkursas ant asfalto, pūkų maišų mėtymo varžytuvės, suaugusiuosius – nealkoholinių gėrimų varžybos. Išalkusieji galėjo vaišintis ką tik iškeptais, kvapniais, garuojančiais šašlykais, o vakare visi norintys drauge rinkosi stebėti Pasaulio futbolo čempionato.
Džiugios šypsenos tęsėsi iki vakaro, net padangėje pasirodęs lietutis negalėjo sutrukdyti smagiai pasitikti vidurvasario!
Į šventę susibūrusius svečius Lemonte maloniai kreipėsi apylinkės pirmininkė Birutė Kairienė, LR Generalinio konsulato Čikagoje vardu su Valstybės diena ir artėjančia Žalgirio mūšio 600-mečio sukaktimi visus pasveikino Agnė Vertelkaitė. Tą dieną į šventę susirinkę lietuvaičiai galėjo ne tik šokti, bet ir dainuoti, klausytis gražių melodingų dainų bei akordeono garsų, neapsieita ir be žaidimų bei kitų smagių pramogų ne tik mažiems, bet ir dideliems.
Pasinaudojau proga pakalbinti kviestinį šventės svečią akordeonistą Martyną Levickį. Jaunuolis – gabus 20-metis lietuvaitis, studijuojantis Londone, tačiau ištikimai mylintis tėvynę, jau antrąjį kartą lankosi Čikagoje aktyviai įsisukdamas su savo akordeonu į koncertų liūną. Ko gero, ir jūs jau spėjote sutikti ne vienoje šventėje talentingą muzikantą.
LR Generalinio konsulatas Čikagoje liepos 8 – 11 dienomis Lietuvos Valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo – dienai paminėti organizavo specialius Martyno Levickio koncertus, tad buvo smagu jį susitikti Lemonte surengtoje Vidurvasario šventėje, nes po paskutinio savo pasirodymo Lemonte Martynas išvyks koncertuoti į St. Louis. Vėliau jis kaip svečias dalyvaus akordeonistų festivalyje Harrisburg mieste, o galiausiai keliaus į San Franciską, kur ketina varžytis „Accordion Teachers Guild Festival and Competitions” konkursinėje programoje.
Pakalbinkime Vidurvasario šventėje grojusį muzikantą.
Martynai, papasakok, iš kur atsirado noras muzikuoti?
Viskas prasidėjo man būnant vos 3 metukų. Pamačiau per televiziją, kaip muzikantas groja fortepijonu, ir pradėjau ant stalo barbenti pirštais, sakydamas, kad ir aš groju... Tai liko pastebėta ir mano muzikalumas gavo galimybę vystytis. Niekada gyvenime to išsvajoto fortepijono aš taip ir neturėjau, tačiau vienu metu ir tikriausiai neatsitiktinai atsirado akordeonas, ir netgi ne vienas. Taip aš pradėjau pats mokytis juo groti.
Iki 7 metų grojau iš klausos, savo malonumui, pritardamas dainoms. Būdamas jau 8 metų, įstojau į Šiaulių konservatorijos muzikos mokyklą, nuo kur ir prasidėjo rimtesni dalykai. Niekada nesigailėjau, kad esu muzikantas, o juolab, kad akordeonistas!
Ar sunku buvo mokytis muzikavimo?
Įstojus į muzikos mokyklą „katino dienos“ baigėsi. Teko pažinti muzikinį raštą, mokytis teorijos. Visa tai nebuvo lengva, tuo labiau, kai aš muziką ir akordeoną jau pažinojau savaip. Esu labai dėkingas, kad visus dešimt metų mane mokė nuostabi mokytoja Marytė Markevičienė. Pirmieji konkursai, festivaliai, tarptautiniai renginiai ir visi kiti pasiekimai yra pelnyti jos pasišventimo darbui su mokiniu dėka. Taigi, taip ir užsisuko toji karuselė…
Ar kada nors norėjai išmėginti kitą muzikos instrumentą?
Instrumentų yra jau išmėginta nemažai. Dažnai tenka groti fortepijonu akomponuojant, ar šiaip laisvalaikiu improvizuojant. Esu bandęs išmokti groti gitara, bet nesėkmingai, matyt, kantrybės pritrūko… (šypsosi).
Ar tenka dalyvauti konkursuose?
Konkursuose aktyviai dalyvaudavau dar besimokydamas Šiauliuose. Jau net nebesuskaičiuoju, kiek laimėta Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Estijoje… Ilgainiui tie laimėjimai blunka, jie tik išlieka kaip patirtis, o ne švytuojantys garbės medaliai.
Praėjusiais metais, vėlgi besilankant JAV, dalyvavau Amerikos akordeonistų asociacijos rengiamame tarptautiniame konkurse, kur lydėjo sėkmė ir parsivežiau 6 prizines vietas. Londone pavasarį dalyvavau „Park Lane“ jaunųjų talentų perklausoje ir patekau į 2011 metais rengiamų koncertų seriją žymiame Londono muzikiniame centre Southbank.
Apskritai, Londone sukasi labai įdomus muzikinis gyvenimo ritmas, čia dažnai pamiršti, kad esi akordeonistas. Ten tu esi asmenybė ir muzikantas. Džiugu, jog Londone akordeonas turi vardą ir yra vertinamas klasikinės muzikos arenoje.
Na, o muzika Lietuvoje. Kokia ji?
Muzikinio pasaulio Lietuvoje šiuo metu įdėmiai nestebiu. Nors aktyviai dalyvauju Lietuvos akordeonistų asociacijos veikloje. Bet kokiu atveju, geros muzikos Lietuvoje yra daug. Gerų atlikėjų taip pat. Vienintelė bėda, kad Lietuvoje niekas nesiima rimtai organizuoti klasikinės muzikos vadybos. O tai labai reikalinga norint atsilaikyti prieš puikiai organizuojamos pop kultūros pasaulį. Klasikinė muzika Lietuvoje turi būti išgirsta plačiau ir įvertinta, bet tam reikalingi geri vadybininkai. Galų gale, ir komerciškai tai gali būti labai patrauklu.
Daug jaunų žmonių emigruoja iš Lietuvos. Tavo nuomonė apie tai.
Belieka tikėtis, kad jie grįš... Aš planuoju groti, nes matyt dar nepraradau to idealizmo ir tikiuosi, kad galėsiu gyventi savo šalyje. Nepakenčiu, kai jauni žmonės spjauna ir bėga iš tėvynės neatsigręždami. Atrodo, kad visas likęs pasaulis yra rojus… Tai tik parodo nepatyrimą ir naivumą.
Aš į Londoną atvykau be tokių minčių. Netgi pradžioje man ten labai nepatiko. Ilgainiui pripratau. Tačiau nepaliauju galvoti apie Lietuvą, tai kodėl turėčiau gyveni kažkur kitur?! Ir žinau, kad tokių žmonių, kaip aš, yra daug. Todėl galiu tik padrąsinti grįžti ir investuoti save savo valstybei, nepaisant negandų.
Tačiau kol kas Tavo gyvenimas Londone. Kaip ten atsidūrei?
Viskas įvyko ekspromtu. Neplanavau studijuoti užsienyje, apie tai netgi buvo nedrąsu galvoti dėl finansinių reikalų. Bet visgi... nuvykau į stojamuosius, įstojau ir nusprendžiau studijuoti. Nuo to laiko prasidėjo įdomus gyvenimas, kiekviena diena tapo išbandymu.
Londone studijuoju Karališkoje muzikos akademijoje. Šiais metais baigiau antrus metus. Sekasi puikiai, kuo toliau, tuo geriau. Daug puikių suvokimų, atradimų įvyko per tuos metus. Džiaugiuosi, kad likimas pakrypo šia linkme, tačiau Londone užsibūti neplanuoju.
Tai kaip sumąstei atvykti į Čikagą?
Idėja aplankyti Čikagą kilo galvojant, kur būtų galima pasirodyti savo tautiečiams, o Čikagoje, kiek žinau, yra bene didžiausia Lietuvių bendruomenė.
Čikagoje viešiu jau antrą kartą. Praėjusiais metais grojau soliniuose koncertuose Pasaulio lietuvių centre. Šiemet pasirodymų daugiau. Jau koncertavau „Chopin Theater“, Balzeko muziejuje, Wisconsino Universitete.
Čia man patinka. Apskritai, jaučiasi toks erdvės pojūtis, ko Europoj, na ypač Londone labai trūksta. Čia mane gerai lietuviškai maitina, todėl juokauju, kad atsivalgysiu čia už visus studentiškus metus (šypsosi).
Ką dar ketini nuveikti viešnagės metu Amerikoje?
Šiais metais aplankysiu nemažai skirtingų vietovių JAV. Mano turas prasidėjo Čikagoje, vėliau mano koncertai skambės St.Louis‘e, Pensilvanijoje ir San Francisce, kur taip pat dalyvausiu ir sudėtingame tarptautiniame akordeonistų konkurse. Visai tai organizuoja akordeono muzikos mylėtoja Esti Fernandez, kuri puikiai pasitelkia į pagalbą ir nemažą Amerikos lietuvių bendriją.
Už koncertų organizavimą Čikagoje esu dėkingas Lietuvos konsulatui, ypač Agnei Vertelkaitei. Tuo pačiu norėčiau padėkoti ir Lietuvių fondui, kuris šiais metais man skyrė nedidelę, tačiau paskatinančią stipendiją.
Regis, poilsio daug nenusimato?
Apie pramogas negalvojau, šiuo metu suku galvą, kaip pagroti kuo daugiau prieš artėjančius pasirodymus, nes iki atskrendant čia, lankiausi Vokietijoje, kur taip pat nebuvo galimybės ramiai ruoštis koncertams. Todėl svarbiausia dabar gerai susikaupti ir iš peties padirbėti.
Martynai, o kokie Tavo ateities planai?
Labai mėgstu planuoti ateitį. Tai išties galima būtų pavadinti ne taip įpareigojančiai – svajoti. Neretai pagaunu save svajojant jau per toli, tarsi visą savo gyvenimą bučiau jau sudėliojęs į didelę mozaiką. Bet juk niekada nežinai, kaip kas pasisuks. O svajoju aš būti rimtu muzikantu, keliauti po pasaulį, koncertuoti, rengti įvairius šiuolaikinės muzikos projektus, meno sintezes… Žinoma, toks gyvenimas nesuteikia stabilumo ir dažniausiai jis apsiriboja vieno nedidelio kelioninio lagamino turiniu. Tai manęs pilnai netenkintų, todėl svajoju ir apie namus, kur būtų tam tikras pastovumas… Bet kol esu dar tik studentas, džiaugiuosi galėdamas jau dabar patirti kelionių malonumus, užlipti ant įvairiausių scenų bei pranešti muzikinę žinutę apie save ir savo akordeoną.
Didžiausios Tavo svajonės?
Svajonių turiu daug, bet kaip minėjau, jos neįpareigojančios. Tikriausiai pagrindinė mano svajonė - nepaliauti tobulėti ir gyventi muzikoje.
Ačiū Tau už interviu ir sėkmės siekiant savo tikslų!
Kalbino Kristina Bružaitė
Nuotr. autoriai: Jonas Ramanauskas ir Mindaugas Kairys
Skaitytojų įvertinimas:
(0)
15-Liepos-2010 04:36 pm
Visi straipsniai šia tema (Mūsų pasaulis) →
Jūsų komentaras
- 25 Sausio 2012 2012-ieji – Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai
- 25 Sausio 2012 Išskirtinis vakaras – išskirtinei publikai
- 23 Sausio 2012 Maironio lituanistinė mokykla paminėjo Sausio 13-ąją
- 6 Sausio 2012 Kalėdinė dovana – prasminga parama labiausiai jos reikalingam
- 6 Sausio 2012 Prasmingos Kalėdos papuošė Maironio Lituanistinę mokyklą
- 6 Sausio 2012 „Dance Duo“ Kalėdas nuspalvino muzika bei šokiais
- 6 Sausio 2012 Kalėdinę šventę palydėjo “Senelės pasaka”
- 6 Sausio 2012 Gedimino lituanistinę mokyklą aplankė Kalėdų Senelis
- 6 Sausio 2012 Čikagoje vyko šventinis lietuviškų kolektyvų pasirodymas
- 6 Sausio 2012 Dance Duo pristatys naują projektą
Naujienos
Ieškoti
Naujienlaiškis
Apklausa
Šiandien įvyko
Diena istorijoje - Gegužės 23:
Vardadieniai – Gertautas – Tautvydė – Ivona – Žydrūnė – Žydrūnas
Anekdotai
Pirma valanda nakties. Skambutis į lietuviško miestelio Dzūkijoje, gaisrinę. Neaiškaus vyro neaiškus balsas: - Sveiki. Klausykite, prieš 2 metus pas ...
