Čikagos AIDAS

Ar galima žodžiais nusakyti kvapą?

„Parfumeriai išmoko iš gėlių pagrobti kvapą“. Prisiminkite šį posakį uosdami kvapnų aromatą. Ar galite bent įsivaizduoti, kaip kažkam pavyko tai atlikti? Tarsi pagrobti pačią gamtos esmę. Gėlės kvapas atrodo toks tobulas ir vientisas, kad suskaidyti jo į atskiras dalis tarytum neįmanoma. Tad ką galvoti apie nesuvokiamą parfumerio darbo kasdienybę? Apie jo gaunamus konkrečius, žodžiais nusakomus naujų kvepalų užsakymus? Žodžius ar net mintį reikia paversti aromatu… „Argi galima kvapą apibūdinti žodžiais, net ne ypatybėmis, o, pavyzdžiui, konkrečiu praeities vaizdiniu, prisiminimu, asociacija?“ – paklausite. Matyt, kad galima, jei augalų paslaptims pažinti paskyrei didžiąją dalį savo gyvenimo. O jei tiesiog žaviesi kvapų kerais ir nevengi „svaigintis“ mėgstamais kvepalais, pravartu bent šiek tiek žinoti apie paslaptingą jų pasaulį.



Šis tas iš kvepalų istorijos

*Senovėje kilmingieji kvapams teikė didžiulę reikšmę ir dėl grynai praktinės priežasties: aplink viešpataujant smarvei, aromatingi kvapai turėjo ją užslopinti. Tai nesunku suprasti, kai pagalvoji, jog Versalio rūmuose apskritai nebuvo tualetų!

*Antikos laikais smilkalai, tepalai, balzamai buvo labai populiarūs. Medžio gabalėliai, sakai, prieskoniai būdavo padedami šiltoje vietoje. Netrukus nuo jų imdavo sklisti malonus kvapas. Naudota mira, kadagių uogos, papirusų stiebai, pistacijų riešutai ir kt.

*Graikijoje ypač vertinti kvapieji aliejai. Buvo manoma, kad ištrinti kūną aliejais, tepalais – ne tik malonu, bet ir sveika. Kvepalai ir visos kitos kvepiančios priemonės buvo apsuptos dieviškumo aureolės.

*Romėnai iš graikų perėmė tikėjimą, kad kvepalai suteikia sveikatos. Jų nesunkiai gaudavo iš Afrikos, Indijos ir Arabijos – juk tuo metu prekyba buvo ypač intensyvi.



*Krikščioniškoje Europoje kvepalai buvo beveik visai užmiršti, nes laikyti tuštybės ženklu. Arabijos kraštuose atvirkščiai – jų pasaulis tapo vis gyvesnis.

*Švietimo epochoje išrastas odekolonas, kuris buvo naudojamas pačioms įvairiausioms reikmėms patenkinti: burnai skalauti, injekcijoms, kvėpinimuisi ir kt.

*Parfumerija XVIII amžiuje ėmė vystytis taip greitai, kad Londono protestantiškasis parlamentas 1770 metais bandė praplėsti potvarkį dėl „gundančių kvapų“, taip siekdamas nubausti moteris ir merginas, bandančias kvapais prisivilioti vyrus.



Augalai kvepalų gamyboje

Kvepalų niekada nebūtų atsiradę be gero augalų pažinimo. Nors dabar daugelis kvapų yra susintetinti, tačiau būtent augalai lemia nepriekaištingą kvepalų kokybę. O iki pat XIX amžiaus kvepalams išgauti buvo naudojami vien tik natūralūs augalai ir maža dalelė gyvūninės kilmės medžiagų.

Kvepalams gaminti naudojamos įvairios augalų dalys



Žiedai

Jazminai, rožės, narcizai, levandos, apelsinmedžių žiedai.

Sakoma, kad jazminas yra beveik visų kvepalų sudėtinė dalis. Jo kvapas – labai subtilus, o sukeliami pojūčiai – begaliniai. Jazminų žiedai skinami prieš patekant saulei ir kuo greičiau vežami apdoroti. Iš jų išgaunamas aliejus.

Rožių žiedeliai skinami taip pat prieš tekant saulei arba vos jai patekėjus, nes tada būna patys aromatingiausi. Teigiama, kad šių augalų aliejaus sudedamosios dalys yra sunkiai identifikuojamos, todėl jis vis dar nėra visiškai susintetintas.

Kvepalams naudojami narcizų žiedai, lapai ir kotai. Jų aliejus yra labai brangus ir stiprus.

Iš apelsinmedžių žiedų ekstrahavimo būdu išgaunamas eterinis aliejus.

Levandos kvepalams suteikia šviežumo, gaivumo.



Šaknys

Vilkdalgių naudojamos tik šaknys, kvapu primenančios žibuokles. Tai medžio bei gėlių kvapų mišinys.

Imbiero naudojama distiliuota esencija.



Lapai, žolė

Iš mirtų šakelių spaudžiamas aliejus.

Žibuoklių naudojami tik lapai.

Snapučių aliejus išgaunamas distiliuojant lapus.

Pačulės kvepalams suteikia žemės, medžio kvapų atspalvių.

Vaisiai ir jų žievelės

Citrinų, apelsinų, mandarinų, greipfrutų. Parfumerijoje naudojama tik šių vaisių žievė. Vertinami ir vaisiai, kuriuos galima sudžiovinti: anyžiai, muskato riešutai, vanilė.



Grūdai, sėklos

Pipirai, kmynai, kelendros, kardamonas.



Kitos dalys

Cinamonas, santalas (mediena ir šaknys), samanos, dervos, sakai.

Gyvūninės kilmės žaliavos

Dabar daugeliui turbūt sunku patikėti, kad ypatingam kvepalų aromatui atskleisti buvo naudojamos gyvūnų organizmo gaminamos medžiagos. Ankstyvojoje brandos stadijoje jos skleidžia nemalonų (šlapimo, prakaito, išmatų) kvapą. Tačiau vėliau jis išgrynėja, išsivalo. Gyvūninės kilmės medžiagos, sumaišytos su aromatingomis augalinėmis, suteikia kvepalams nepakartojamo žavesio, brandumo. Įvairūs kvapų komponentai, medžiagos gaminasi ir žmogaus kūne. Daugelis jų atsiranda iš hormonų pakeistų medžiagų.

Gyvūninės kilmės medžiagos yra pilkoji ambra, muskusas, cibetas.

Pilkoji ambra – iš kašaloto žarnyno išsiskirianti liauka. Ji randama jūroje ar ant jos kranto, nes yra labai lengva ir plaukia paviršiumi. Pakankamai bjaurus ambros kvapas laboratorijoje pamažu išsigrynina ir tampa labai kvapnus. Ji naudojama kaip fiksatorius, tačiau retai, nes yra labai brangi.

Muskusą išskiria Azijos gyvūnas kabarga. Šis sekretas iš pradžių stipriai dvokia, vėliau tampa labai aromatingas ir praturtina kvepalų aromato sudėtį.



Cibetą išskiria Pietvakarių Etiopijos gyvūnėlio civetos liaukos. Ši medžiaga gaunama tik išgramdžius liauką. Ji kvepalams suteikia geidulingumu dvelkiančio aromato.

Iš bebro liaukų išgaunamas sekretas naudojamas kvapams sujungti. Jis suteikia kvepalams malonų aromatą.

Dabar daugelis šių medžiagų yra sintetinamos, nes taip daug pigiau. Be to, nyksta jas išskiriantys gyvūnai, tad jų gaudymas yra draudžiamas arba labai apribotas.

Sodospalvos.lt