Čikagos AIDAS

Credo

Metų metus ieškojau bendro vardiklio, galinčio mus sutaikyti ir paversti natūraliai vieningu dariniu, kuriam vardas – tauta. Mano jaunystėje šis žodis buvo „nerekomenduojamas“ ir kur tik įmanoma, keičiamas į „liaudį“. Dabar irgi darosi panašiai – jei tik paminimas tautiškumas, tuoj iš kažkur greta jo atsiranda ir „tolerancija“. Matyt, tautoje slypi kažkokia jėga, svetimųjų suvokiama kaip pavojus.

Kas tie svetimieji? Gal kitataučiai? Greičiausiai ne. Tai ne kitataučiai, o betaučiai. Tokie, kuriems tauta ir jos savimonė – didžiausia kliūtis manipuliuoti tikrove. Tikrieji visų tautų priešai. Be tautos, be Tėvynės, bet su tikslais ir užmačiomis, virtusiomis ideologijomis. Užtat jie taip puikiai sugeba kiršinti kitas tautas, kurti visokias mažumas, nuskriaustuosius, kuriuos kaip mat imasi „ginti“, nustatydami žmones vieną prieš kitą.

Tuo tikslu jie ne savo šalyse pristeigia klastingų organizacijų, vadinamų įmantriais vardais – stebėjimo tarybų, institutų – kurių iškabose paprastai puikuojasi tarytum niekuo dėti žodžių junginiai „lygios galimybės, žmogaus teisės“ ar panašiai. Negi mes nebematome ir nebesuprantame, ką reiškia „stebėjimas“? „Didysis brolis stebi tave“!? Pagaliau, kuo stebėjimas skiriasi nuo žvalgybos? Kodėl mūsų valstybėje, kurios suverenas – bent jau taip rašoma Konstitucijoje – tebėra tauta, taip noriai leidžiama veikti visokioms nevyriausybinėms organizacijoms, kurių steigėjai yra tarptautiniai fondai arba geriausiu atveju kitų šalių ambasados ir užsienio reikalų ministerijos?

Paskui tos kontoros nustato mums įvairiausius reitingus ir „konsultuoja“, kaip turėtume gyventi. Argi tai ne vergų ugdymas savo reikmėms, tik vietoje grandinių ir bizūno naudojami modernesni įbaudžiavinimo būdai?

„O ką mes galime padaryti? Jie tai daro už savo pinigus, kurių mes neturime, o nuo integracijos procesų negalime likti nuošalyje“, išgirstame samprotavimus iš įvairiausių tribūnų. Tiesą sakant, nė nebeišgirstame – taip buvo anksčiau – dabar jiems nebėra reikalo aiškintis.

Didžiuma įtakos ir galios svertų nebe mūsų rankose ir Lietuva paversta „maža valstybe“ ne tik geografine, bet ir tautinio sąmoningumo prasme. O kas mano kitaip – tas „runkelis“. Šių eilučių autorius – ne išimtis.

Tuo tarpu mūsų senolių išmintis sako, kad kas pinigus moka, tas ir muziką užsako.

Iš visokiausių paskolų, fondų ir tikslinių investicijų gyvenanti ir mus skolininkais iki nežinia kelintos kartos verčianti vyriausybė, akivaizdu, dėl to galvos sau nesuka. Tauta jai – tik miražas, o ne tikrasis darbdavys, nors Konstitucija ir sako kiek kitaip. Esu savo ausimis girdėjęs vieną ambasadorių pareiškiant „Mes šitą sistemą kūrėme dvidešimt metų ir jūs turėsite tam paklusti“.

Taigi, tautieti, yra „mes“ ir yra „jūs“. Vienybė – tai kažkas iš svajonių ar pasakų srities, nors ji ir įrašyta į „Tautišką giesmę“. Kai kam vertėtų pasikartoti.

Toks daugumos valdžiūnų supratimas apie tarnavimą tautai neišvengiamai gimdo tarnavimą kam nors kitam, mat savitikslės valdžios nebūna, ji visada „išrandama“ kokiam nors tikslui siekti. Jei tai – tautos išlikimas ir gerovė, viskas tvarkoje, bet kas tada, kai ignoruojama pati tauta?

Šiandien bene vieninteliai tikri rodikliai, nusakantys tautos padėtį jos išlikimo atžvilgiu, yra emigracijos mastas ir pajamų – išlaidų santykis. Dauguma kitų – viso labo jau minėtų nevalstybinių organizacijų indeksai bei koeficientai.

Akivaizdu – mes nykstame.

Ar nyksta ir jie – nežinau...

Tai todėl, kad jie tarnauja ne tautai, ne jos interesams, o tarptautinėms institucijoms, finansuojamoms tokio paties tarptautinio kapitalo, pagal reikalą ir mums nežinomą programą pumpuojamo tai į vieną, tai į kitą talpyklą. Taip tikrovė perkeičiama į iliuziją, nuslepiant akivaizdų faktą, kad valiuta, kokiu vardu ją bepavadintum, yra nevalgoma.

Dažnai, praktiškai nuolatos, gaunu klausimų, kurių esmė visada ta pati – o ką daryti?

Žmonės sutinka su iškeltomis problemomis ir jų diagnozavimą laiko teisingu, nes ir patys puikiai mato ir supranta jų būčiai ir išlikimui kilusį pavojų.

Kas gali – emigruoja. Tačiau nereikia naiviai tikėtis, kad svečioje šalyje būsi reikalingas kaip kas nors kitas, nei pigi darbo jėga, pigių produktų vartotojas ir pigių būstų nuomininkas. Pasikartojantis būdvardis – „pigu“.

Į šitą „Ką daryti?“ reikia atsakyti labai aiškiai ir ne teoriniu lygmeniu, o dalykiškai, palydint nuosekliais veiksmais. Todėl manau ir oficialiai pareiškiu, kad esame priėję, o gal ir peržengę tą ribą, už kurios prasideda pražūtis. Kalbu visų pirma apie kultūros, kaip tautos pasirinkto gyvenimo būdo, išsaugojimo ir vystymosi galimybes – o tai kur kas daugiau, nei dalyvavimas Eurovizijoje, ginčai dėl pavardžių rašymo ar Valdovų rūmų statyba. Taip suvokdamas tikrovę, sakau, kad pagrindinis ir vienintelis visų lygių valdžios veiksmų ir pasiektų rezultatų vertinimas turi būti tautos gerovei ir išlikimui padaryta nauda (arba žala). Visi kiti rodikliai yra antraeiliai, mažiau reikšmingi ar net klaidinantys, nes slepia problemos esmę. Ką rodo BVP, kai šalyje mažėja gyventojų? O ir pragyvenimo lygis nebūtinai yra tai, kiek suvartojame ir kiek šiukšlių po savęs paliekame.

Štai keletas principinių nuostatų, kuriomis, mano nuomone, turi remtis kiekvieno politiko, suvokiančio elementarią tiesą, kad nykstant jo darbdaviui – tautai, nyksta ir jo paties reikalingumas, veikla. (Beje, jei koks politikas ar valdžiūnas to nesuvokia arba nelaiko problema, jis yra arba kvailas, arba nedoras, taigi, abiem atvejais netinkamas pareigoms atlikti.)

1. Atsakomybė rinkėjui.

Kiekvieno politiko asmeninė pareiga – sukurti ir įtvirtinti realiai veikiančią deputato atšaukimo sistemą, pradedant nuo rinkimų pagal partinius sąrašus panaikinimo ir pereinant prie tiesioginių rinkimų. Tai liečia tiek Seimo, tiek savivaldybių rinkimus. Atitinkamai tiesiogiai renkami merai ir seniūnai. Kolektyvinė atsakomybė keičiama į asmeninę.

2. Ūkis ir pinigai.

Valstybės finansai neturi būti dalinami už tos valstybės ribų. Visi Lietuvos teritorijoje veikiantys bankai turi paklusti Lietuvos banko kontrolei. Šiuo metu bankų sektoriuje esanti situacija yra pragaištinga Lietuvos ūkiui, kai tiek prekių ir paslaugų kūrimas, tiek ir vartojimas, įskaitant apsirūpinimą maistu ir būstu, yra visiškai priklausomas nuo bankų politikos, t.y. nuo išorinių veiksnių, nebūtinai tarnaujančių Lietuvos interesams.

Tuo tikslu siūlau įšaldyti paskolų mokėjimą tokiam laikotarpiui, kol bus surasta išeitis, tariantis dėl Lietuvos ūkio atgaivinimo. Skolos turi būti grąžinamos iš už sukurtas prekes ir paslaugas gaunamų pajamų, o ne vienas paskolas keičiant kitomis paskolomis. Nes dabar per mokesčius, kurie vis keliami didėjančioms skoloms aptarnauti, paralyžiuojamas visas valstybės ūkis ir sunaikinamas verslumas bei skatinama emigracija, kaip viso to pasekmė.

Apsirūpinimas energetiniais ištekliais turi būti sprendžiamas tautos naudai, visų pirma jos interesų, o ne kažin kokių direktyvų, kurių nelabai kas ir matė, pagrindu. Vos ne kasdien brangstantis kuras ir kažin ar beišmokamos skolos už šildymą yra didesnė problema, nei sutarčių laikymasis gyventojų sveikatos ar net gyvybės sąskaita.

3. Tautiškumas.

Pasikartosiu: kultūra – tai ne tik dainos, šokiai, parodos ar literatūra. Kultūra – tai visų pirma mūsų elgesys, tai viskas, ką mes sukuriame ar sunaikiname. Tai ir rodo mūsų kultūrą. Tema tiek didelė ir plati, kad jai mažų mažiausiai reikėtų atskiro straipsnio. Čia apsiribosiu, pareikšdamas, kad bet kuri tautinė kultūra, gerbianti kitos tautos kultūrą, man yra priimtina ir verta pagarbos. Tuo tarpu vadinamasis „multikultūralizmas“ iš esmės yra ne kas kita, kaip kultūros, kartu su ją kūrusia tauta, naikinimas, atimantis iš žmogaus savastį ir, vaizdžiai šnekant, vietoje tikro maisto pakišantis cheminį jo pakaitalą spalvotame įpakavime.

Lietuvoje gyvena ne tik lietuviai ir žemaičiai, tai ir rusai bei lenkai, gudai ir žydai, o ir kitų tautų žmonės, kurie yra Lietuvos piliečiai.

Tai, mano nuomone, jokia problema, kol jie, kaip ir patys lietuviai, yra šios šalies sūnūs ir dukros ir, pabrėžiu, sąmoningai renkasi tokiais būti.

Jei jiems norisi kitokios pavardžių rašybos ar kokių nors švenčių, kurių etniniai lietuviai nešvenčia – normalu būtų kreiptis į atitinkamas tarnybas, į įstatymų leidėjus, išdėstant savo motyvus ir sutinkant su priimtu sprendimu.

Tačiau kelti reikalavimus ir ieškoti užtarėjų užsienyje yra veikimas prieš savo šalį ir jos tautą, taip save pastatant už Konstitucijoje apibrėžto valstybės suvereno ribų.

Man asmeniškai neatrodo jokia tragedija kad ir su baisiausiu akcentu lietuviškai šnekantis žydas, rusas ar dar kas kitas, tačiau nepatinka, kai imama aiškinti, kaip Lietuvoje jo atžvilgiu turiu elgtis, kai jis su manimi kalba ne valstybine, o jam labiau patinkančia kalba bei paklaustas, kiek metų gyvena Lietuvoje, atsako „aš čia gimiau“. Kas čia ko negerbia ir kieno orumas pažeidžiamas tada? Todėl tautiškumas bei kultūra ir turi būti suvokiama visų pirma kaip veiksmų visuma čia gyvenančių žmonių labui.

Kita privaloma sudedamoji dalis – sąmoningas noras bei apsisprendimas būti Lietuvos, o ne kokios kitos valstybės ar politinės tautos žmogumi. Žmogus, nesuvokiantis tautiškumo esmės arba ją neigiantis multikultūriškumo naudai, turėtų pasinaudoti galimybe pasitikrinti bei pagrįsti savo pažiūras, prieš apsispręsdamas dėl Lietuvos pilietybės.

Ši nuostata taikytina visiems, norintiems tokią pilietybę turėti, taip pat ir gimusiems už Lietuvos ribų lietuviams, tačiau neprieštarauti pagrindinei nuostatai – viskas, kas gerina tautos išlikimo galimybes, turi būti įgyvendinama (įskaitant ir dvigubą ar dešimteriopą pilietybę, kol Lietuva nėra tapus svajonių šalimi ne tik etniniams lietuviams, bet ir kitų tautų žmonėms).

Jei kam nors čia išdėstytos mintys atrodo nepagrįstos ar neįprastos, prašau pasidomėti Lietuvos valdovo Gedimino politine veikla, kurį laikau tikru atvirumo ir geros kaimynystės pavyzdžiu kitoms tautoms, tuo pat metu stiprinant ir plėtojant Lietuvos valstybę.

Baigdamas pareiškiu, kad ir toliau dalyvausiu Lietuvos viešajame gyvenime ir siekdamas didesnio to dalyvavimo efektyvumo, pasirinksiu arba kursiu politinę jėgą (partiją), kuri geriausiai atitiks aukščiau išdėstytas nuostatas bei turės pakankamai ryžto ir jėgų jų įgyvendinimui. Kartu noriu paminėti, kad suprantu, jog politikoje be kompromisų neišsiversi, tačiau mano simpatijos vis dėlto tenka mažiau nomenklatūrinėms partijoms, negu tos, kurios visą atkurtosios Nepriklausomybės dvidešimtmetį dominavo Lietuvos politiniame peizaže.



Šarūnas Navickis, delfi.lt