Čikagos AIDAS

Facebook’o pasaulyje

Mindaugas Peleckis



Kaip papuoliau į Facebook‘o (toliau – Fb) pasaulį, net nepamenu. Gal prieš metus, gal anksčiau – tuomet tai nebuvo kažkas ypatingo, tik dar vienas „socialinis tinkla(lapi)s“. Tačiau dabar tai – jau atskiras pasaulis. Fb pasaulyje galioje savi dėsniai. Mums, kaip George‘o Orwello gyvuliukams, leista „draugauti“, „mėgti“ ir „nemėgti“ („like/dislike“; beje, atsirado interneto piratų, kurie užsiima vadinamuoju „likejacking“, įsiveržia į jūsų Fb puslapį ir ima viską paeiliui „mėgti“), „dalintis“, „komentuoti“. Pasiųsti Fb kūrėjus po velnių irgi galima, o va kaip iš jo išeiti, dar nesugalvojau.

Nuomonių apie Fb esama įvairių, ir gana radikalių. Vienas mano kolega žurnalistas sako, jog Fb – protiškai atsilikusiųjų, psichologinių problemų turinčių problemų žmonių prieglobstis. Nesutinku. Tarp „draugų“ esama daugybė garbingų, žinomų žmonių, su kuriais susibičiuliauti pavyko būtent per Fb.

Kita radikali nuomonė – tai puikus demokratijos, diskusijų katilas, kuriame gimsta idėjos, susipažįsta žmonės (kai kurie jų nužudo kitus), vyksta šnipinėjimas, provokacijos, neištikimų žmonų ieško vyrai ir pan. Nesutinku. Nors tiesos esama. Norėtųsi pavadinti Fb tiesiog dar viena technine priemone (kaip internetą apskritai, elektroninį paštą, mobilųjį telefoną), kuri gali būti naudojama ir geram, ir blogam. Žmogžudžiui ir pistoletas, ir Facebook‘as gali būti žudymo (viliojimo) įrankis, o intelektualui... Tiek to, apie pistoletus pernelyg liūdna kalbėti net tada, kai esi biednas intelektualas (Pamenate „Anties“ dainą su žodžiais „Ša, inteligente, skurdžiau nelaimingas, kam tu reikalingas“? Jai – ketvirtis amžiaus, o situacija nepasikeitė...).

Kokia nauda iš Facebook‘o pasaulio žvelgiant psichologiškai? Vienatvės sumažėja? Gal. Smagu sužinoti, jog kažkas be tavęs dar domisi velsiečių (kimrų) kalba ir ja pasikalbėti. Arba albanų. Arba prisijungti prie žymaus muzikanto puslapio, pažvelgti, su kuo „draugauja“ mėgstama kino žvaigždė. O gal paklausyti naujos Hokšilos dainos, ką tik sukurtos Oahu salos paplūdimyje. Įdomu ir pasidalinti fragmentiškomis mintimis su bičiuliu, kuris emigravęs, ir kurį vargu ar greitai pamatysi. Kartais ir „Mafia Wars“ pažaisti smagu. Apie privalumus ir trūkumus, susijusius su Fb, kalbėti galima daug, bet...

Yra ir kita Facebook‘o pasaulio pusė. Ne, kalbu ne apie kriminalus. Tai – tiesiog Fb fenomenas, kai žmonės laisva valia sutinka pateikt savo asmeninę informaciją, požiūrį į pasaulį ir dar daug dalykų, kuriuos sovietiniais laikais KGB rūsiuose bandydavo sužinoti patyrę sadistai tardytojai. Kodėl taip daroma? Ar tai nėra masinė isterija? Tai noras parodyti: „Aš egzistuoju, aš ne niekas, žiūrėkite“. Jei taip yra, tuomet – tai ontologinės tuštumos užpildymas. Paradoksalu – tai vyksta virtualioje erdvėje...

Ir dar. Facebook‘as yra verslas, atnešantis tiek daug pelno jo kūrėjams, kad net sunku suvokti. Suvokimas ateina, kai pakalbi su vienu, kitu, trečiu ir daugiau „feisbukininkų“ . Atsakymai maždaug vienodi. Pateiksiu vieną jų: „Kaip prisijungiau? Nepamenu, nieko ypatingo. Vienas prisijungė – pasigyrė, kitas prisijungė... O aš ieškojau ko nors įdomaus internete, iš pradžių įlindau pažiūrėti ir tą patį vakarą išsiregistravau, o paskui apsigalvojau ir grįžau - dėl muzikos“.

Vadinasi, žmonės į Facebook‘o pasaulį patenka iš smalsumo, dėl kažko šalutinio, o ne dėl paties Fb. Todėl sunku būtų šią didžiulę korporaciją lyginti, tarkime, su „McDonald‘s“, kuris dažniausiai lankomas greitąjį maistą mėgstančių žmonių. Tačiau Fb gerbėjais tampama ne iš karto, palaipsniui, „užkabina“ muzika ir kiti lengvai gaunami malonumai, pasiekiami ranka. Greitasis maistas kenkia sveikatai, o ar netaps Fb psichinių ligų katalizatoriumi? 2009 m. gruodį „Naujasis Oxfordo amerikiečių žodynas“ metų žodžiu išrinko „unfriend“ – „išdrauginti“, „išbraukti ką nors iš Facebook‘o draugų“. 2010 m. balandį daugiausia Fb vartotojų buvo JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Indonezijoje. Atsirado ir parodija – „Openbook“, taip pat – islamiškasis „MillatFacebook“.

Tik keli faktai. Kompanija „Facebook, Inc.“ įkurta 2004 m. vasario 4 d. Korporacija į savo produkto „vidurius“ oficiailiai įleidžia žmones nuo 13. Fb įkūrėjai – jauni, maždaug 26-27 metų amerikiečių verslininkai, Harvardo universiteto kurso draugai kompiuteristai Markas Elliotas Zuckerbergas (jis – pagrindinis įkūrėjas), Dustinas Moskovitzas, Chrisas R. Hughes‘as ir Eduardo Saverinas.

Apie juos 2009 m. išleista knyga „Atsitiktiniai milijardieriai: Facebook‘o įkūrimas – pasakojimas apie seksą, pinigus, genijus ir išdavystes“ (autorius – Benas Mezrichas). Šių metų spalio 1-ąją pasirodys režisieriaus Davido Fincherio filmas pagal šią knygą.

Dabar Facebook‘e yra prisiregistravę daugiau kaip 400 milijonų aktyvių vartotojų – tai didžiausia (kad ir virtuali) valstybė pasaulyje. Fb blokuojamas, draudžiamas Pakistane, Sirijoje, Kinijoje, Vietname, Irane. 2009 m. sausį Fb tapo populiariausiu virtualiu pasauliu Žemėje. „Facebook, Inc.“ dirba beveik 1500 darbuotojų. Korporacijos apyvarta – keli milijardai dolerių.

Pasaulyje yra šimtai socialinių tinklalapių, iš kurių populiariausiuose – milijonai vartotojų. Ar mūsų civilizacijai gresia virtualaus išnykimo pavojus, turint galvoje, kad kompiuteriai vis tobulinami ir įtraukia vis daugiau žmonių? Ar nėra taip, jog tokiu būdu kažkas nori, jog mes nepastebėtume to, kas ne virtualu, o realu?