Čikagos AIDAS

Konservatizmo žala Lietuvai išsivaikščiojančios tautos fone

Lietuvos Sąjūdis, kad ir ką begalvotume apie jo šaknis ir kas jam tuo laikotarpiu pirmininkautų, buvo didžiosios tautos dalies norų ir vilčių atstojamoji. Todėl ir nugalėjo. Toliau, deja, beveik vien tik nuostoliai, įskaitant ir tą dabartiniu Sąjūdžiu vadinamą satelitinę konservatorių užvaldytą organizacijėlę.

Pabrėžiu, kad manęs neįtikina jokia statistika, jokie investicijų portfeliai ar tarptautinio pripažinimo pavyzdžiai, kai pati tauta nyksta.

Nyksta tiek kultūriškai, tiek fiziškai. Juo labiau neįtikins kokia nors 2030 metų vizija, kuri geriausiu atveju tegali būti daugiau ar mažiau kenksminga. Ar ten bent kalbama apie tautos išlikimą? Ne? Tai kodėl mūsų protas atitraukiamas nuo pagrindinio uždavinio, nuo tikrosios grėsmės, ir nukreipiamas į šalutinius dalykus? Ar tai ne nusikaltimas?

Tačiau Lietuvoje įdiegus daugiapartinę sistemą, kaip demokratijos bazę – prisiminkime, kaip noriai mes griebėme viską, kas mums asocijavosi su laisve ir Vakarais – tautos vienybė, ta pagrindinė išlikimą garantuojanti jėga, buvo nustumta į antrą planą. Todėl pirmiausia nebeliko vienybės, gi dabar nebelieka ir tautos. Kritikuoti daugiapartinę sistemą nesiimsiu, tačiau blogiausią iš partijų – kodėl gi ne?

Konservatorių partija nesibodi reklamuotis, kaip katalikiškiausia Lietuvoje politinė jėga, jos lyderiai kur buvę, kur nebuvę vis pacituoją kokią eilutę iš Šventraščio, na, tai tebus ir jiems pagal Dievo žodį - „kokiu saiku seikėsi, tokiu ir tau bus atseikėta“. Juk ten pat sakoma, kad „medį iš vaisių pažinsi“.

Ir išties, juk turi būti kokie nors objektyvūs politinės veiklos vertinimo kriterijai, ar ne? Taigi, kuo pasižymi konservatorių veikla, kokie jų auginamo medžio vaisiai?

Kaip bevertintum, jų buvimas valdžioje sutampa su juodžiausiais laikais – tai viena krizė, tai kita. Sutapimas tai ar dėsningumas?

Anos krizės metu buvo įvedinėjamos „žiaurios akcijos“, dabar krizė „suvaldoma“ karpant pensijas ir praskolinant šalį iki sunkiai suvokiamo lygio. Su kuo asocijuojasi konservatorių valdymas tūlam tautiečiui? Ogi su diržų veržimu, su bankrutuojančiais verslais ir bedarbyste, o dabar ir su emigracijos lygiu, kuris taikliai pavadintas evakuacija.

Visą šitą genocidui artimą veiklą lydi klasikinis konservatoriškas leitmotyvas – kalti ne mes, kalti visi kiti, kurie buvo iki mūsų (kad ir kaip nemėgčiau nomenklatūrinių socdemų, tokiame kontekste net jie ima atrodyti geriečiais). Na, ir žinoma, nesibaigiantis srutų pylimas ant Rusijos – turbūt, „geros kaimynystės vardan“. Imu suprasti, kodėl atsiranda Algirdo Paleckio simpatikų...

Ar galima tikėti konservatorių kalbomis, kad jei tauta būtų nuo pat pradžių pasirinkusi juos – viskas būtų kitaip? Svarbiausia – kaip? Na, tikriausiai būtų daug kartų blogiau, nes pažvelgus į jų citadele laikomą Kauną, darosi baisu ir liūdna... Jei lietuviškas konservatizmas reiškia sugrįžimą į Smetonos laikus, tai Kaune jis beveik įgyvendintas, dar reiktų sugrąžinti „konkę“ ir būtų viskas. Matyt, ne veltui po pastarųjų savivaldybių rinkimų visuose didžiuosiuose miestuose susivokta, kad jei nenorime grįžti į praeito amžiaus pradžią, jokiomis sąlygomis negalima dėtis į vieną daugumą su konservatoriais.

Nes toje partijoje į paviršių dažniausiai iškyla patys bjauriausi ir labiausiai stagnatoriški tipai, kaip mat „užkonservuojantys“ viską, kas dar galėtų gyventi ir vystytis. Juk neatsitiktinai jų leksikoje atsirado artimas konservavimui žodis „sloikas“ – taip jie vadina šiuolaikiškos architektūros namus, siūlomus statyti vietoje „paveldo perlų - chruščiovkių“.

Kitas neatskiriamas „konservų“ bruožas – energetikos objektų praradimas. Tam visi būdai geri – Mažeikių pardavimas „Willams‘ui“ ar Ignalinos atominės elektrinės uždarymas – anything goes (viskas sueis – angl.). Charakteringa ir tai, kad „Lietuvos išdavikus“ – tai yra, visus, kas nepritaria konservatorių politinei linijai – jie pasiryžę murkdyti srutose, tarsi būtų išėję tą pačią mokyklą, kaip dabartinis tos amžinai nekenčiamos Rusijos premjeras, savo laiku siūlęs kaip tik šį metodą („močitj v sortire“ – mirkyti išvietėje - rus.). Juk tikslas pateisina priemones, kas ne su mumis – tas prieš mus?

Tačiau ar ne taip kalbėjo ir didieji XX a. diktatoriai, pakaitomis karine jėga užėmę Lietuvą. Tačiau konservatoriai savo demagogijoje eina dar toliau, jų kalbose nesunku išgirsti „kas ne su mumis – tas prieš Lietuvą“. Taip ir knieti paklausti: ar konservatoriai - tai Lietuva? Visa Lietuva? O kur dėsime tuos, kuriems beliko emigruoti? Jei mokėtume skųstis kaip žydai, ar trečdalio tautos praradimas nesivadintų holokaustu?

Štai čia ir priartėjame prie bene giliausios landsberginio konservatizmo (nemaišyti su, sakykime, britiškuoju konservatizmu) esmės – esą, tik konservatoriai yra tikrieji Lietuvos patriotai, o visi kiti – geriausiu atveju atsivertę kolaborantai, žemesnė kasta. Todėl viskas, ką toji kasta sukūrė, sudarydama pagrindą tautos išlikimui, gali ir turi būti sunaikinama arba nusavinama aukštesnės kastos naudai. Tokia, matyt, ir būtų buvusi Lietuva, jei nuo pat pradžių būtume pasirinkę juos.

Tačiau ir dabar juk padaryta nemažai – iš šalies emigruoja net „bomžai“!

Ar galėtumėte įsivaizduoti šalį, iš kurios bėga ubagai?

Pasirodo, įsivaizduoti nebereikia – „šalis ta Lietuva vadinas“.

Ar bereikia pridurti, kad spaudoje aprašytieji emigravę „bomžai“ – iš Kauno?

Didžiausia žala Lietuvai daroma įkalinant visų mūsų protus trumpame laikotarpyje tarp dviejų karų – esą, tai ir buvusi pati tikroji ir vienintelė galima Nepriklausoma Lietuva, kaip tik šią, o ne kokią nors kitą Nepriklausomybę atkūrėme, su visu jos klerikalizmu, kyšininkavimu, pasipūtusia valdininkija ir neveiksnia kariuomene bei kairuoliškomis simpatijomis, virtusiomis atvežtine „Stalino saule“. Didvyriai sėkmingai išžudyti ir pakrikštyti, jiems palikta vietos tik kapuose...

O juk ikikrikščioniškojoje Europoje galėtume atrasti ir kitokių savojo tautiškumo – tapatybės, kaip dabar esame pratinami sakyti – pasireiškimų. Tarp kitko, kaip tik laikotarpis iki krikšto leistų kitaip pažvelgti ir į kaimynystėje gyvenančias tautas. Tačiau jei visa istorija „užtrumpinama“ nuo tada, kai atneštinio tikėjimo schizma (senųjų ir naujųjų apeigų sekėjų atsidalijimas) lyg kardo kirtis krito kaip sykis ant mūsų protėvių valdytų žemių – konfliktas užprogramuotas tokiam laikotarpiui, kol tapatinsimės su mūsų pavergėjų ideologija.

Verta prisiminti, kad ir šiuolaikinėje Europoje būtent Lietuvos politikai labai stengėsi įbrukti krikščioniškąjį dėmenį. Nepavyko.

Laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo apskritai demonizuojamas iki tokio laipsnio, kad atrodo, jog geriau visi būtume išvežti į lagerius ar žuvę miškuose, negu sugebėję išlikti. Kas čia dabar? Nauja gimtosios nuodėmės interpretacija – kaltas, kad likai gyvas? Tačiau konservatorių buvimo valdžioje laikotarpiais atrodo, kad mąstoma būtent taip. Kitu atveju iš kur rastųsi tokia pagiežinga jų arogancija savo tautai?

O gal tai tik asmeninė Andriaus Kubiliaus savybė? Bet juk daugumos balsais jis perrinktas tos partijos pirmininku...

Todėl ir galvoju, kad konservatorių „tvarka“ Lietuvai yra pragaištingesnė už bet kokią netvarką. Turime atsipeikėti ir išmokti rinktis kitaip, kol jie mūsų visų neužkonservavo ir galutinai nepavertė „sloikais“.



Šarūnas Navickis, delfi.lt