Čikagos AIDAS

Atsisveikinimas su prezidentu pro šonines duris

Mindaugas Peleckis



Atrodo, kad Lietuvoje nieko neįmanoma padaryti oriai – būtinai viskas turi būti apraizgyta skandalais. Deja, skandalingomis taps ir pirmosios prezidentinės laidotuvės. Tik šįkart skandalą sukėlė ne bulvarinis laikraštis ar televizijos laida, politikas, gėjų paradas ar dar kas nors įprastai skandalingo, bet... katalikų bažnyčia (KB). Pirmasis dabartinės Lietuvos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas į Vilniaus Arkikatedrą baziliką net po mirties įleistas nebus (būdamas gyvas buvo įleistas tik pro šonines duris). Taip nusprendė KB hierarchai.

Laidotuvės – itin subtilus dalykas. Jos susijusios su skausmu, netektimi, liūdesiu, praradimo (asmeninio ir visos valstybės mastu) jausmu. Tie, kas tyčiojasi iš šių jausmų, yra moraliniai teroristai, kuriuos galima palyginti su satanistais vandalais, niekinančiais kapus, nes jiems „taip liepė šėtonas“. Tiksliai nėra nustatyta, kas Lietuvos KB liepė nepriimti A. M. Brazausko palaikų į Katedrą, tačiau greičiausiai, jog ne Dievo telefoninis skambutis iš rojaus. Nors ką gali žinoti: KB atstovas mįslingai pareiškė: „Turime savų racijų ir taip nusprendėme“. Matyt, racijos skirtos su Dievu susisiekti.

Beje, dar iki laidotuvių KB ėmėsi gudrios strategijos. Pirma, bažnyčios tarnai nieko nekomentuoja, išskyrus vieną nusenusį vyskupą egzorcistą (velnių varytoją; įdomus pasirinkimas!), kuris išsišiepęs iš džiaugsmo per visas televizijas aiškino, jog „toks bažnyčios sprendimas“. Labai aišku. Antra, kadangi daugybė žmonių (ir tikinčių, ir netikinčių) pasipiktino tokių KB sprendimu (jį pasmerkė net Prezidentas Valdas Adamkus ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė), iškart imtasi viešųjų ryšių („juodojo piaro“) kampanijos: atseit, tai ne A. M. Brazauskas tikintiesiems 1988 m. spalio 22 d. grąžino Katedrą. Brangieji bažnyčios „piarščikai“, šiomis dienomis per Lietuvos televizijas nuolat sukami kadrai iš Prezidento A. M. Brazausko gyvenimo. Tarp jų – žymusis Katedros atidavimas tikintiesiems, kai dar iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo likę dveji metai! Tuomet buvusį komunistų partijos sekretorių, tapusį atkuriamos valstybės kalviu, palaikė šviesaus atminimo kardinolas Vincentas Sladkevičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Deja, dabar jų jau nebėra tarp mūsų, kad galėtų tai paliudyti. Tačiau turime vaizdo įrašus!

Pabandykime į skandalu tapusią situaciją pažvelgti užsieniečių (įvairių tikėjimų ir įsitikinimų) akimis. Juk nemažai garbių svečių dalyvaus Prezidento laidotuvėse, o kiek dar aplankys jo kapą! Jau dabar „The Economist“ ir daugybė kitų solidžių užsienio leidinių A. M. Brazauską vadina vienu svarbiausių posovietinio pasaulio politikų Rytų ir Vidurio Europoje. Ką apie Lietuvą kaip valstybę gali pagalvoti garbūs svečiai, kitų šalių gyventojai? A. M. Brazauskas užsienyje jau seniai nebelaikomas komunistu, tokias etiketes klijuoja tik radikali dešinioji spauda (dažniausiai Lietuvoje).

Kadangi, remiantis Konstitucijos 43-iuoju straipsniu, Lietuvos Respublikoje KB ir valstybė yra atskirtos, vadinasi, bažnyčia neturi teisės kištis į valstybės gyvenimą. Ar Prezidento laidotuvės yra visos valstybės ir jos piliečių reikalas? Taip, be abejo. Ar valstybė turi teisę spręsti, kur ir kaip laidoti vyskupą, kunigą? Ne. Tačiau ji to ir nedaro. Pažvelkime istoriškai, kokios yra bet kurios pasaulio katedros (graikų kalba kathedra – vieta, kur galima atsisėsti; tai nėra tik KB hierarchų sostas, bet ir žmonių susirinkimo vieta). Katedros funkcija – Dievo šlovės simbolizavimas, tarnavimas Dievui bendruomenėje, artimos sąsajos su pilietiniu ir bendruomeniniu miesto ir regiono gyvenimu.

1988 m. spalio 22 d. kalbėta kitaip nei po beveik 22 metų: tada, A. M. Brazauskui, Vilniaus Sporto rūmuose vykstant Steigiamajam Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimui, atsistojus ir garsiai pareiškus, kad nuo šios dienos Vilniaus Arkikatedra grąžinama tikintiesiems, kunigas Vaclovas Aliulis nuskubėjo į vyriausybinę ložę dėkoti būsimajam Prezidentui, tuomet LPK CK pirmajam sekretoriui. Katedra Lietuvos katalikams grąžinta po 38 metų.

Priminsime ir taip, jog tada, 1988-aisiais, tuometiniai Lietuvos hierarchai kardinolas V. Sladkevičius, arkivyskupas Liudvikas Povilonis, vyskupas Antanas Vaičius, vyskupas Juozas Preikšas, vyskupas Vladas Michelevičius pasirašė padėkos laišką: „Mes ypač dėkingi Sąjūdžiui už tai, kad Sąjūdis savo didele moraline jėga parėmė tikinčiųjų daug kartų reikštą reikalavimą grąžinti jiems Vilniaus Katedrą, Lietuvos krikščionybės lopšį, Šv. Kazimiero bažnyčią, Klaipėdos Taikos karalienės bažnyčią ir kitas mums labai brangias ir reikalingas šventoves“.

Dabar gi katalikų veikėjai kalba kitaip. Istorikas Nerijus Šepetys sako: „Akivaizdi netiesa, kad prezidentas buvo sąžiningas žmogus: taip nuolat viešai (į kameras, mikrofonus) melavusio politiko netgi Lietuvoje reikėtų paieškoti. Kad jis kartais tikėdavo savo melais - gali būti. Bet ar tai sąžiningumas? Galbūt tai tam tikra diplomatija, bet Gorbis (Michailas Gorbačiovas, - M. P. pastaba) čia tikrai puikesnis diplomatas. Neabejotina, kad Brazauskas mėgino mokytis iš jo. Dėl palaikų katedroje: lemti čia turi ne velionio valia (jis kartais primišdavo, kad nebėra Lietuvos paskirtasis valdytojas), ne bažnyčion nevaikštančių prezidentų ar politologų nuomonės, net ne a.a.kardinolo ar monsinjoro politinės simpatijos, o tik ir vien tik Vilniaus arkivyskupijos kurija ir katedros klebonas“.

Vadinasi, gyvename dviejose valstybėse. Viena nesibaigiančiais naujais mokečiais stekena mūsų kūnus, kita (bažnytinė) sprendžia mūsų sielos likimą. Visiems subrendusiems Lietuvos katalikams siūlyčiau pamąstyti, kodėl kurija ir klebonas yra aukščiau už Prezidentą, nors Konstitucija abiems suteikia atskirą statusą. Istorija A. M. Brazausko darbus prisimins, o štai Vilniaus Arkikatedros klebono pavardę vargu ar kas žino. Jei kam įdomu – tai 43 metų Arūnas Poniškaitis.

Norėtųsi pamąstymus apie žmogiškumą baigti taip pat neseniai mirusio istoriko, rezistento, signataro Stanislovo Gedimino Ilgūno (1936-2010) knygos apie Prezidentą žodžiais: „Dalykinis bendravimas Prezidentą siejo su Jo Ekscelencija arkivyskupu metropolitu Audriumi J. Bačkiu. Tačiau Prezidento santykiai su Lietuvos Katalikų bažnyčios vadovybe buvo sudėtingi. „Kiek buvau Prezidentu, - prisimena A. Brazauskas, - aukštieji dvasininkai manęs vengė. Nors ir labai troškau, nė karto neteko su jais papietauti. Nė karto. Draugavau ir su monsinjoru K. Vasiliausku, ir su Tėvu Stanislovu. Bet asmeniškai, to neviešindamas. O Bažnyčios hierarchams visada buvau svetimkūnis“ („Algirdas Brazauskas“, „Versus aureus“, 2009).

Priminsime: Vilniaus Arkikatedra pastatyta ant Perkūno šventovės. KB Lietuvoje ilgus šimtmečius buvo svetimkūnis, nors dabar nemaža dalis žmonių laiko save katalikais. Kol vieną dieną klebonas nepasakys mums: „Eik per šonines duris, o geriausia – išvis neateik...“.