Čikagos AIDAS

Lietuvos kultūrinis gyvenimas turėtų būti draugiškesnis žmogui

Mindaugas Peleckis

Vilniaus Dailės akademijos (VDA) prorektoriaus Arūno Gelūno kandidatūrai tapti Lietuvos kultūros ministru pritarė ir Vyriausybė, ir Prezidentė. Belieka laukti Seimo sprendimo, ir mūsų šalis turės naują kultūros ministrą. Aktorių Remigijų Vilkaitį keičia filosofas A. Gelūnas. Filosofinis klausimas: kokia dabar bus Lietuvos kultūra ir jos politika?

Esate žinomas meno, kultūros žmogus, filosofas, VDA prorektorius, tad neabejotina, kad Jūsų patirtis išties įspūdinga ir duos naudos šalies kultūrinei situacijai. Kokie būtų pirmieji Jūsų kaip kultūros ministro žingsniai?
Dėkoju už gerą žodį. Kadangi mūsų komanda į Kultūros ministeriją ateina iki kitų rinkimų likus vos ilgesniam nei dvejų metų laikotarpiui, gerai suvokiu, kad laiko savo žingsniams įgyvendinti turime pakankamai mažai. Tad norėtųsi inicijuoti tokius ilgalaikius sisteminius kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo pokyčius, kurie duotų naudos Lietuvos kultūrai nepriklausomai nuo to, kokios asmenybės ar partijos ateity stos prie Kultūros ministerijos vairo. Daugelis esminių programinių žingsnių yra įrašyti šiuo metu baigiamose rengti „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse“ – mums beliks tik nuosekliai juos įgyvendinti. Svarbiausias tikslas, be jokios abejonės, yra kultūros įtvirtinimas Lietuvos valstybės prioritetų sąraše. Šiuo metu Lietuvos kultūrai politikai skiria daug deklaratyvių meilės prisipažinimų, bet konkretūs žingsniai byloja apie visai ką kita.

Ką keistino matote Lietuvos kultūros ir kultūros administravimo sferoje?
Vienas iš pačių svarbiausių keistinų dalykų – kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo grandžių atskyrimas. Jei kultūros politikos raidos prioritetų ir  krypčių nustatymu tikrai turi rūpintis Kultūros ministerija, tai šių prioritetų įgyvendinimas turėtų tapti ekspertinės organizacijos, kurią preliminariai esame pavadinę Kultūros taryba, uždaviniu. Šiuolaikinėje visuomenėje nėra kito geresnio būdo skaidriai įgyvendinti politines nuostatas, kaip tik remtis ekspertų nuomone, o mažoms valstybėms, kuriose žmonės artimai vieni kitus pažįsta, neretai tenka pasitelkti užsienio ekspertus. Taip, tai brangiai kainuoja ir ilgai užtrunka, bet, giliu mano įsitikinimu, šis kelias – vienintelė išeitis. Kitu atveju turime liūdnai pagarsėjusius politikų kišimosi į kultūros procesus atvejus ir daugybę įtarinėjimų bei skandalų. Taip pat manyčiau, kad kultūros įstaigų finansinius procesus turėtų kontroliuoti ne vienasmeniai vadovai, o valdybos. Ypač kultūrai skirtų finansų paskirstymas ir panaudojimas turėtų tapti visuomenei skaidresnis, nes ypač dabar, ekonominiu sunkmečiu, abejonės skaidrumu sukelia daugybę bereikalingų įtampų.

Kaip vertinate pagarsėjusius VEKS („Vilnius – Europos kultūros sostinė“) ir kitus finansinius-kultūrinius skandalus?
Pirmiausia, VEKS programos nesiečiau vien su skandalu ir nesėkme – jos dėka Vilnius gavo precedento neturinčią kultūros injekciją, kuri, matyt, dar ilgam liks tik svajonė. Kita vertus, nesu tikras, ar tokio masto projektas Lietuvai nebuvo pernelyg ankstyvas – vieno televizijos „tilto“ tarp Norvegijos Trondheimo miesto ir Vilniaus metu (kuriame buvau moderatorius) norvegai abejojo, ar mes susitvarkysime su tokiu iššūkiu, kuris net ir labai turtingai norvegų visuomenei pasirodė labai sunkiai įveikiamas. Ir tikrai, Lietuvos politinės-ekonominės sistemos nebrandumas ir profesionalių kultūros vadybininkų stoka tapo didele kliūtimi VEKS‘o sėkmei. Tačiau dauguma aktyvių VEKS‘o dalyvių pripažino, kad didžiausia projekto nesėkmių priežastis – tiesioginis politikų kišimasis. Jei projektas būtų buvęs patikėtas mano aukščiau paminėtai Kultūros tarybai, t.y. vien ekspertams, daugelio problemų galėjome išvengti.

Kokie turėtų būti Lietuvos kultūrinio gyvenimo prioritetai?
Lietuvos kultūrinis gyvenimas turėtų būti draugiškesnis žmogui. Šis „lozungas“ reiškia tai, kad kultūra mažoje valstybėje neturėtų būti laikoma tik elitinių meno kūrinių kūrimas ir rėmimas. Egzistuoja kultūros formos, kurios realiai įgalina žmones kūrybingai veikti, mažina socialinę atskirtį, didina gyvenimo džiaugsmo pojūtį ir, galiausiai, ugdo tą patį elitinės kultūros kūrinių vartotoją. Todėl tarp savo prioritetų nuolat akcentuoju regioninės kultūros plėtrą, geresnių sąlygų kultūrinei edukacijai visos Lietuvos teritorijoje sudarymą ir tokių, dar neišnaudotų, galimybių kaip kultūrinis suaugusiųjų mokymas bei kultūrinis turizmas išnaudojimą. Manau, kad tai padėtų spręsti ir nuolat žiniasklaidoje eskaluojamą problemą, „kodėl taip masiškai plinta „popsas“, o rimtoji kultūra tarsi nebetenka vartotojo“.

Buvęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis interviu vienam dienraščiui pareiškė: „Ir dabar ateinantis kandidatas į mano vietą turės vykdyti kito įsakymus. Jis bus visiškai priklausomas ir, svarbiausia, valdomas. Aš atsiribojau nuo partijos matydamas, ką norima daryti su kultūra“.  Ką Jūs į tai atsakytumėte?
Nepaisant to, kad tai – tikrai nerimą keliantis pareiškimas, manau, jog galiu bent pabandyti ieškoti dialogo su partija, kuri buvusiam ministrui sukėlė tiek trauminių išgyvenimų. Preliminari mano ir Tautos prisikėlimo partijos (TPP) diskusija apie kultūros politikos plėtros vizijas man nepasirodė beviltiškai neproduktyvi ar bauginanti.

Ar, būdamas kultūros ministru, ketinate labiau remti baigiančią išnykti kultūrinę spaudą? Kam skirsite daugiausia dėmesio?
Žodinė raiška man visada atrodė labai svarbi, todėl visomis išgalėmis ieškosiu galimybių remti kultūrinę spaudą. Žinau, kad šis laikotarpis – ypatingai sunkus, o resursai itin riboti, bet, gerai pasukus galvą, visuomet galima atrasti neblogą sprendimą. Manyčiau, kad vienas svarbiausių, nors galbūt ir ne vienintelis, kriterijus skiriant paramą kultūrinei spaudai yra kokybės kriterijus – kad ir koks šventas dalykas yra poezija, prasta poezijos knyga nenusipelno valstybės paramos. Kita vertus, akivaizdi tiesa yra ta, kad visai kultūrai skiriama finansinė valstybės parama yra tikrai neadekvačiai menka, todėl ir šioje srityje laukia dideli darbai.