Čikagos AIDAS

Pasaulio galingieji dabar Kopenhagoje sprendžia, ar šyla klimatas, ar šąla, ir ką su tuo daryt, o štai Lietuvoje tvyro permainų kvapas. “Valstybininkų” darbo biržoje atsirado keli etatai, tad jeigu ir toliau pūs Briuselio krypties vėjas (maždaug 2-3 galvos per savaitę), galimi rimti pokyčiai Lietuvos politikos pelkėje.
Kaip žinome, pirmadienis (gruodžio 14 d.) prasidėjo dviem solidžiais atsistatydinimais - Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus Povilo Malakausko ir Sodros šefo Mindaugo Mikailos. Du M, atrodo, tempia paskui save ir trečią M - buvusį VSD vadovą, dabar - ambasadorių Gruzijoje - Mečį Laurinkų. Sovietijai griūvant Rusijoje veikė tokia daug pinigų praplovusi kompanija MMM, bet mes ne apie tai.
Ką reikštų šis galvalėkis? Prezidentė Dalia Grybauskaitė, mano giliu įsitikinimu (ir pagal Konstituciją), yra aukščiausias šalies vadovas, t. y., pasisakant subordinacijos klausimu, jos nuomonės turėtų įsiklausyti ir premjeras, ir kiti valstybės valdymo aparato šriūbai bei šriūbeliai. Taigi kai prezidentė antradienį (gruodžio 15 d.) nurodė Vyriausybei per parą atšaukti diplomatą Mečį Laurinkų iš ambasadoriaus Gruzijoje pareigų, taip ir turėjo būti.
Tačiau įdomus sutapimas: jei dėl pirmųjų dviejų nulėkusių galvų niekas nepergyveno, tai dėl trečiosios - M. Laurinkaus - kilo šioks toks sąmyšis. Trečiadienį (gruodžio 16 d.) ryte, po koalicijos pusryčių, premjeras Andrius Kubilius atsainiai pareiškė, jog “tokio klausimo nėra darbotvarkėje”, todėl Vyriausybė M. Laurinkaus atleidimo klausimo dabar nesvarstysianti. A. Kubilius leido sau (kaip sako vienas televizijos režisierius) pachamavoti ir atrėžė žurnalistams: “Kodėl jūs manęs klausiate? Aš - ne prezidentas. KAI BŪSIU PREZIDENTAS (paryškinta mano, - M. P.), tada pasakysiu”.
Pagal Konstituciją M. Laurinkų, kaip ir bet kurį kitą diplomatą, atšaukti gali tik prezidentas (taigi D. Grybauskaitė) dekretu, kurį taip pat (pagal subordinaciją - antroje vietoje) pasirašo ir premjeras. D. Grybauskaitė teigia, jog M. Laurinkus prarado jos pasitikėjimą. Spėlionių gausos nesama: greičiausiai viskas susiję (kaip atrodo ir Seimo pirmininkei Irenai Degutienei) su tariamu ar buvusiu CIA (CŽV) kalėjimu prie Vilniaus, apie kurio steigimą liudijo prezidentas Rolandas Paksas. 
Toliau žvelgiame chronologiškai. Po grubios, netaktiškos ir susimąstyti verčiančios frazės (o jei tikrai nori būti prezidentu?) A. Kubilius, tiksliau, jo spaudos tarnyba, išplatino jau kur kas švelnesnį pranešimą. (Anas pareiškimas buvo po pusryčių, šis - pietų metu, 12 val. 35 min.) Jame sakoma, kad svarstyti M. Laurinkaus atšaukimo iš ambasados Gruzijoje klausimo šiandieniniame Vyriausybės posėdyje “nėra teisinių galimybių - turi dalyvauti užsienio reikalų ministras”. Vygaudas Ušackas šiandien skubiai išskrido į Izraelį. Iki gruodžio 19-osios vyksta viena svarbiausių judėjų švenčių Chanuka (žydų Kalėdos, jei jau taip galima pasakyti), taigi visko gali būti, kad iki tol M. Laurinkus tebebus savo poste.
Galvalėkis šiemet dar gali užkliudyti ir generalinį prokurorą Algimantą Valantiną, kurio veiksmai, pasak žiniasklaidos, garsiojoje pedofilijos byloje kelia įtarimų. Atsistatydinti jis pats bent jau kol kas neketina.
2:2. Pirmieji išėjo patys, antruosius du reikia varu varyti. Įdomus sutapimas: ir M. Laurinkus, ir A. Valantinas neigia tai, ką teigia jų oponentai (vienas teigia nieko negirdėjęs apie CIA kalėjimą, kitas, kaip teigia žiniasklaida, nori numarinti pedofilijos bylą), o svarbiausia - nesivadovauja subordinacijos principu. Jiems nerūpi nei prezidentės, nei visuomenės nuomonė.

Dar trumpai grįžkime prie diskurso “kai aš būsiu prezidentas”. Vaikai mėgsta sakyti “kai aš būsiu kosmonautas (astronautas)” ir pan. Ar verta sunerimti, kad kažkas nori būti kosmonautas? O prezidentas? O jei tokia frazė išsprūsta vienu laipteliu žemiau prezidentės esančiam valstybės asmeniui, ar turėtume sunerimti? Sociologiškai žvelgiant, tikrai ne. Užtat tradicinėse Lietuvoje politinėse imtynėse “kairė-dešinė” dabar laimi kairė, kurios pozicija atrodo “geresnė už dešinę” (prastomis tautos nuotaikomis dabar ypač naudojasi nauja prorusiška Kazimieros Prunskienės partija). Lietuvos žmonės nepasimoko iš savo klaidų ir nepamąsto apie trečią variantą: balsuoti už nedidelę, bet kitą nei anos dvi politinę jėgą. Priešingu atveju, kiek galvų belėktų, visąlaik stebėsime tai, kas lauko tenise vadinama matchpoint: priverstinės lygiosios.

Mindaugas Peleckis
mindaugas@aidas.us