Čikagos AIDAS

Socialinio aktyvumo šaukliai kvakeriai – jau ir Lietuvoje

Angliškas pavadinimas “Religious Society of Friends” (“Religinė Draugų organizacija”) vargu ar daug kam suprantamas. Jei pavadinsime juos “Friends”, kaip jie taip pat save vadina, rizikuosime supainioti su populiariausio pasaulyje serialo “Draugai” herojais. Tik įžeidžiantis žodis “kvakeriai” mums šiek tiek pažįstamas. Įsivaizduojame senąsias Jungtines Valstijas, archaiškus papročius ir dar daug visko, kas apipinta mitais. Kaip ir pats pavadinimas, kuris tikrai nėra kilęs nuo žodžio „kvaksėti“.
Kvakerių tikėjimas lyginamas su universalistinėmis doktrinomis, “Naujosios minties” sąjūdžiu, iš kurio atsirado dabartiniai “sėkmės mokymai”. Kvakerius galima pavadinti ir mistikais, nes jiems svarbiausia - vidinis tikėjimo pojūtis (tai primena, tarkime, Islamo mistikus sufijus). Dabar pasaulyje yra apie 360 000 kvakerių.
Kas gi yra prieš 350 metų - 1660-aisiais - Anglijoje susiformavęs ir vėliau į Ameriką persikėlęs kvakerių judėjimas, gerai žinomas kaip itin socialiai aktyvi organizacija, nuo 17 a. kovojusi su vergija, už moterų, kalinių, homoseksualistų teises, gamtą?
Į klausimus atsako Vilniaus kvakerių grupės narys 38 metų projektų vadybininkas Algirdas Davidavičius.

Pirmiausia, būtų įdomu sužinoti, kas tokie yra kvakeriai, kaip, kodėl ir kada jie atsirado?
 Religinė bičiulių draugija, arba „kvakeriai“, kaip ji yra plačiau žinoma pasaulyje, atsirado 17 a. Vidurio Anglijoje, smarkių socialinių, politinių ir religinių pokyčių metu. Per tą šimtmetį vyko Anglijos revoliucija, įvestas ir panaikintas Kromvelio (1599-1658) protektoratas, bandoma labiau sunorminti anglikonybė. Pats pavadinimas „kvakeriai“ yra menkinamasis, reiškia „drebėtojai“ (quakers, nuo angl. to quake, drebėti). Taip juos pavadino vienas savamokslis pamokslininkas, batsiuvys George‘as Foxas (1624-1691), teisiamas už nepagarbą Anglijos bažnyčiai (jis neketino nukelti kepurės prieš kunigą ar bažnyčios pastatuose) paklausė jo, ar teisėjas nedrebąs nuo Dievo artumo čia pat ir dabar?
Tuo metu visi nepritariantys Anglijos bažnyčiai būdavo vienaip ar kitaip persekiojami ir apibendrintai vadinami „nesutinkančiaisiais“ arba „nepritampančiaisiais“. Kvakeriai išsiskyrė iš kitų nonkonformistų tuo, kad visiškai nepripažino išorinių krikščioniškų apeigų ar sakramentų, taip pat nelaikė Švento Rašto vieninteliu Apreiškimu ar išskirtiniu Dievo liudijimu. Apreiškimas, G. Foxo asmeniniu atradimu ir liudijimu, esąs nuolatinis ir tiesioginis, kiekvienam, belieka į Jį įsiklausyti ir savo gyvenimu jį paliudyti. Jis ilgai klajojo ir meldėsi vidurio Anglijos lygumose, teigė tuomet atradęs „vidinį Kristų“ – kiekviename žmoguje esančią Dievo Šviesą ir Tiesą, prieinamą be tarpininkų. Tad belieka su džiaugsmu gyventi šį gyvenimą, atrandant ir atsakant į tuos Dievo pėdsakus kiekviename žmoguje, pradedant nuo savęs, ir nesidangstant išoriniais sakramentais, apeigomis, Raštu ir jo mokslingu aiškinimu. Tas liečia ir moteris, ir vaikus, ir net psichikos ligonius -- visuose galime aptikti “kažką nuo Dievo”.
Už tokių įsitikinimų skelbimą kvakeriai buvo smarkiai persekiojami. 17-18 a. buvo gausiai emigruojama į JAV, britų kvakeris William’as Penn’as įkūrė Pensilvanijos valstiją (kur prieglobstį rado daug kitų nonkonformistų, pvz. Šveicarijos menonitai - amišai, iki šiol ten tebegyvenantys pagal 18 a. buitį, be šiuolaikinių patogumų).
Labiausiai gi Draugijai visuomet rūpėjo socialinis teisingumas ir taika. Draugija nemažai nuveikė afrikiečių ir kitų silpnesnių tautų vergovės anglosaksų valstybėse panaikinimo labui, įsteigė savą humaniško švietimo įstaigų tinklą, įrengė pirmus psichinių ligų gydymo humaniškais metodais (nelaikant psichikos ligonių “demonų apsėstais”) įstaigas ir kt.
1947 metais už pagalbą karo pabėgėliams ir nukentėjusiems Draugijai buvo paskirta Nobelio taikos premija.
Pavadinimas “Religinė bičiulių draugija” paremtas Jono evangelijos 15:15 ištrauka: “Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs.”. Žodis “Religinė” yra dėl savaime suprantamų priežasčių, o “bičiuliai” lietuviškoje kvakerių vartosenoje pasirinktas dėl noro atskirti formalų sovietinių laikų kreipinį “draugas”, stipriai nuvertinusį socialinę šio žodžio reikšmę ir vertę.

Viešumoje apie kvakerius žinome labai mažai. Daugiausia - tai, kad jie senoviškai, keistai apsirengę, uždari. Kokie iš tikrųjų yra kvakeriai?
Senoviški ir uždari yra tik literatūros aprašomi ar žiniasklaidos retkarčiais vaizduojami kvakeriai. Po persekiojimų šimtmečio Bičiuliai JAV iš tikro gyveno vienu metu gana uždarai, skatino saviškius tuoktis tik bendruomenės viduje, idant nebūtų “sugadinti” aplinkinio pasaulio, tačiau jau 19 a. tas uždarumas išnyko.
Dabar tik keletas šeimų JAV pagal savo supratimą, ką reiškia, kvakeriškai tariant, “paprastai gyventi”, rengiasi panašiai į amišus. Paprastumas yra svarbus visiems kvakeriams, tačiau dažniausiai kiekvienas pats sprendžia, ką tai reiškia - kvakeriai gatvėje, išskyrus gal palyginti kuklesnį aprėdą, nelabai kuo skirtųsi nuo bet kurio kito praeivio.
Kuo Jūsų tikėjimas skiriasi nuo, tarkime, katalikų arba protestantų?
Kadangi Apreiškimas yra kažkuriuo mastu prieinamas kiekvienam, kiekvienas gali pažinti Šviesą ir Tiesą, kaip mes tikime, jokio formalaus išpažinimo Draugijoje nėra. Kiekvieno mūsų gyvenimo uždavinys yra įsiklausyti, įsijausti, apmąstyti, kasdienybėje paliudyti tą vidinę Šviesą ar bet kokį Dievo Artumos pojūtį savyje ir kituose. Dėl to mes neturime kunigų (nes manome, kad kiekvienas tikintis Dievu žmogus galėtų ir turėtų būti bent “šiek tiek” kunigas), mes neturime išorinių sakramentų (mums rūpi “vidinis” sakramentas - atsigręžti savyje į Dievą) ir mes nemanome, kad Šventasis Raštas yra vienintelis ir išskirtinis Apreiškimas, kadangi Dievas apreiškia nuolat ir visur, kiekvienam. Tad kiekvienas žmogus ir visa Kūrinija yra Dievo šventovė, visas gyvenimas turi būti Dievo garbinimas. Štai dėl ko pagrindiniai bendri Draugijos liudijimai yra Taikingumas, Nuoseklumas, Paprastumas ir Lygybė - juos pirmiausia ir stengiasi visu savimi, nuolat praktiškai įkūnyti kiekvienas kvakeris.

Ar kvakeriai turi savo ritualus, kokie jie?
Neturime specifinės aprangos, tačiau paprastumo paprotys kviečia kiekvieną bičiulį rengtis apgalvotai paprastai, ką tai jo situacijoje ir gyvenime jam bereikštų.
Ritualų Draugijos sueigose taip pat praktiškai nėra. JAV yra bičiulių, kurie yra labiau suartėję su vietos “bendruoju protestantizmu”, tradicinėje, senosios Europos kvakerybėje to nėra.
Pagrindinis sueigos atvejis yra maldos sueiga, kurios metu mes kartu tyliai meldžiamės ir, jei jaučiame, kad privalome kažką balsu paliudyti, atsistojame ir tą visiems pasakome, o vėliau vėl sėdamės ir tylime. Didesnėse sueigose būna paskiriami vadinamieji “klerkai” arba sekretoriai, kurie tokius liudijimus balsu užrašo. Maldos sueigos būna reguliariai -- kartą ar kelis kartus per savaitę. Taip pat pagal narių pageidavimą gali būti skaitomas ir pačių interpretuojamas Šventasis Raštas ar/ir bet kokie kiti nariams svarbūs tekstai (pvz. jų dienoraščiai, ištraukos iš kitų religijų tekstų bei pan.).
Didesnes ir gausesnes bendruomenes turinčiose šalyse yra viso krašto vadinamosios Metinės sueigos (angl. Yearly meeting), kurios vyksta kartą metuose. Jose kvakeriai meldžiasi ir sprendžia visos šalies bičiulių bendrus reikalus.

Kaip Jūs susidūrėte su kvakeriais, kaip tapote vienu iš jų?
Būdamas jaunas atsivertėlis į katalikybę, aš ilgainiui neradau sau vietos Lietuvos katalikų bažnyčioje. Manęs labiausiai netenkino bendras nuolatinis moralinio nenuoseklumo (mišiose vienaip, gyvenime smarkiai kitaip), ilgai išliekančio ir neleidžiančio aktyviai gyvenime veikti bendros kaltės sumišusios su gėda (be aiškių priežasčių), stabdančio “nevertumo” pojūtis, kurį gaudavau iš katalikiškų apeigų ir bendravimo. Pradėjau ieškoti, kas galėtų  man atsakyti į mano rūpesčius, kas galėtų labiau padėti gyventi prasmingą ir nuoseklesnį, visapusiškesnį ir skaidresnį gyvenimą. Tuo metu kaip tik jau buvo atsiradęs internetas, ir jame radau keletą straipsnių apie G. Foxą ir kvakerybę, kurie man pasirodė labai artimi ir aiškiai parodantys, kad religingumas gali būti ir kitoks, labiau įprasminantis kasdienybę.
Po dešimties metų svarstymų ir tikrinimų, ar tai man tinka, tapau visiškai “įsitikinusiu” kvakeriu, ir nutariau pakviesti visus besidominčius ir, kam tai atrodytų svarbu, kurti bičiulių grupę Vilniuje.

Ar daug Lietuvoje kvakerių? Ar turite leidinių, tinklalapį, kur renkatės? Ar kvakeriai turi savo bažnyčias? Gal ketinate registruotis ir statyti savo bažnyčią?
Kvakerių Lietuvoje nėra daug. Tai - negausi trijų žmonių grupė Kaune, penketas Vilniuje ir dar pora iš JAV Klaipėdoje. Statytis atskirų pastatų tikrai neplanuojame, kadangi maldos ir reikalų sueigoms užtenka paprastų kambarių su kėdėmis, be puošmenų, o šiltuoju metu tinka bet kokia atvira ir tylesnė vieta gamtoje. Juo labiau nesitikime ir spartaus narių skaičiaus didėjimo.
Tinklalapis dar kuriamas socialinio bendravimo vartuose ning.com (http://kvakeriailt.ning.com/). Pasaulinis kvakerių interneto puslapis - http://www.quaker.org.

Kaip kvakeriai žiūri į civilizacijos išradimus, į kitas religijas? Ar tikrai esate labai uždari, kad net kažkas ryžtųsi jus pavadinti sekta?
Priešingai, kvakeriai yra visiškai laisva žmonių valia ir apsisprendimu dalyvauti tylioje maldoje, liudyti ir gyventi pagal tuos liudijimus bendruomenė, kuri remiasi tarpusavio pasitikėjimu ir tikėjimu, kad kiekviename yra kažkas nuo Dievo. Į Draugiją patekti formaliai gali kiekvienas norintis ir patvirtinantis keliems nariams ar bendruomenės sueigai, kad supranta kas yra Draugija, jos būdai melstis ir veikti.
Civilizacijos išradimai, kiek jie pasitarnauja kvakerių liudijimams ir tikėjimui įkūnyti kasdieniame gyvenime, visi yra naudotini ir geri. Dauguma kvakerių gyvena įprastą šiuolaikinio žmogaus ir vartotojo buitį, tačiau Draugijos ir asmeniniai liudijimai dažniausiai įpareigoja bičiulius būti atsargiems ir sąmoningai naudoti civilizacijos pasiekimus, atsakingai vartoti rinkos siūlomas paslaugas ir prekes - nepirkti priverstiniu darbu, žalojant žmones ar su aiškia, žinoma žala gamtai gamintų/tiekiamų dalykų.

Kalbino Mindaugas Peleckis