Dinamito išradėjas Alfredas Nobelis gimė skurde, bet susikrovė milžiniškus turtus, svajojo apie poeziją, tačiau tapo apsukriu verslininku, nekentė karo, bet jo vardas net šiandien vis dar siejamas su didžiausiomis XX a. negandomis. Pramonininko išradimai neatpažįstamai pakeitė pasaulį, o jo įkurta premija tęsia garsiojo švedo darbus ir po jo mirties.
Vieną 1888 m. rytą Alfredas Nobelis paėmė į rankas laikraštį ir nustėro išvydęs sau skirtą nekrologą pavadinimu „Mirė mirties komersantas“. Redaktorius supainiojo vardus – nekrologas turėjo būti skirtas neseniai mirusiam vyresniajam broliui Liudvikui, tačiau tekste buvo rašoma apie Alfredą. Garsusis dinamito išradėjas be užuolankų pavadintas prekeiviu mirtimi, susikrovusiu turtus iš kitų žmonių tragedijų. Sakoma, kad būtent dėl šios klaidos pasaulį išvydo Nobelio premija, kuria kasmet įvertinami svarbiausi žmonijos pasiekimai...
Alfredas Bernardas Nobelis (1833 m. spalio 21 d. – 1896 m. gruodžio 10 d.) buvo trečiasis iš aštuonių inžinieriaus ir išradėjo Imanuelio Nobelio (1801-1872 m.) ir Andrietos Ahlsel vaikų. Tiesa, vaikystę išgyveno tik keturi broliai.
1842 m. šeima persikraustė į Sankt Peterburgą, kur I.Nobelis jau keletą metų užsiėmė jūrinių torpedų projektavimu ir gamyba. Čia jo sūnūs mokėsi pas geriausius mokytojus ir gavo geriausią išsilavinimą. Būdamas 17 metų Alfredas Nobelis gerai kalbėjo rusų, švedų, prancūzų, anglų ir vokiečių kalbomis, labai domėjosi anglų literatūra ir poezija. Alfredo tėvui nepatiko toks jo susidomėjimas humanitariniais mokslais, nes jis norėjo, kad sūnus dirbtų pas jį įmonėje inžinieriumi. Tam, kad Alfredas praplėstų savo žinias chemijos srityje, tėvas jį išsiuntė mokytis į užsienį. Per dvejus metus jaunasis Nobelis išmaišė didelę dalį Europos ir JAV.
Paryžiuje, dirbdamas privačioje laboratorijoje pas žymų profesorių T. J. Peluzą, Alfredas susipažino su jaunu italų chemiku Askanijumi Sobreru, kuris prieš trejus metus išrado nitrogliceriną. Alfredas ėmė eksperimentuoti su paslaptinga medžiaga. Nobelių šeimai priklausančioje gamykloje įvyko keli sprogimai, vieno iš jų metu, 1864 m., žuvo jaunesnysis Alfredo brolis Emilis ir keletas darbininkų. Dar kelios tokios nelaimės ir eksperimentai su nitroglicerinu buvo uždrausti daugelyje Europos miestų, tad A. Nobeliui neliko kito pasirinkimo, kaip tik užsidaryti laboratorijoje. Taip sukurtas sausas, nedegus, tik tam tikromis sąlygomis sprogstantis dinamitas.
Dinamito ir kitų sprogmenų gamyba kartu su didelėmis pajamomis iš Baku naftos telkinių A. Nobeliui ir jo broliams Liudvigui bei Robertui atnešė milžiniškus turtus. Iš viso A. Nobelis įsteigė apie 90 gamyklų ir laboratorijų daugiau kaip dvidešimtyje pasaulio šalių. Per visą gyvenimą jis užpatentavo 355 išradimus, be viso kito, sintetinio kaučiuko, dirbtinės odos, sintetinio šilko gamybos srityje.
1895 m. A. Nobelis Švedų ir norvegų klube Paryžiuje pasirašė testamentą, kuriuo didžiąją turto dalį paskyrė Nobelio premijos įsteigimui. „Visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, - rašė jis, - pavedu paversti likvidžiu kapitalu ir jį padėti į patikimą banką. Šios lėšos turi priklausyti fondui, kuris sukauptas pajamas kasmet įteiktų kaip premijas tiems, kurie per praėjusius metus padarė didžiausią indėlį į mokslą, literatūrą arba taiką ir kurio veikla atnešė didžiausią naudą žmonijai.“ Išmokas, kurias veikiai visas pasaulis ims vadinti Nobelio premijomis, galėjo gauti bet kas - nei nacionalinis, nei rasinis laureatų tinkamumas dokumente nebuvo nurodyta.
Tiesa, daug kas stebėjosi, kodėl tokia premija neskirta ir už matematikos mokslą – bet tik ne tie, kurie žinojo skaudžią seną A.Nobelio meilės istoriją. Dar jaunystėje jis siekė garsaus danų pramoninko dukters Anos rankos, tačiau svajonėms buvo lemta žlugti – merginos širdį palenkė jaunas matematikos studentas. Sakoma, kad Alfredas šios nuoskaudos nepamiršo visą gyvenimą ir laikė matematiką „nevertu mokslu“. Jis taip ir liko nevedęs, nors kompanionių turėjo.
Alfredas Nobelis mirė nuo insulto San Reme, Italijoje, palaidotas Stokholme. Visas jo vardo premijas, išskyrus taikos, nuo 1902 m. įteikia Švedijos karalius Stokholme, o taikos premija įteikiama Osle, Norvegijoje. Premiją sudaro auksinis medalis, diplomas ir pinigų suma, šiuo metu siekianti apie 1 mln. eurų. Jei tais metais kurios nors srities premija skiriama keliems žmonėms, pinigai padalinami po lygiai.
