Daugiau 
 

Aliaską vienas pėsčiomis įveikęs jaunuolis: keliauti be draugijos – nauja mada?

11/01/2019 Aidas
aliaska 1161

Kelionės dažniausiai siejamos su atostogomis ir poilsiu, paskutiniu metu įgauna naują prasmę. Vis dažniau žiniasklaidoje ir socialinėje erdvėje sutinkami jaunuoliai, besirenkantys ne smagias išvykas su draugais, bet sudėtingas keliones vienumoje. Ar tai nauja mada jaunimo tarpe? 24-erių Danielius Narauskas papasakojo, kodėl pats ryžosi tokiam nuotykiui ir ką iš tiesų reiškia keliauti vienam.

- Danieliau, išsikėlei drąsų iššūkį – apibėgti Aliaską. Kaip atrodė tavo kelionė ir kaip tau sekėsi?

- Manau, sekėsi nuostabiai, sveikas, gyvas ir laimingas grįžau namo. Lietuvoje nebuvau 76-ias dienas, o bėgimas truko 46-ias dienas. Nubėgau 1,5 tūkst. kilometrų, tad per dieną išeidavo maždaug 30 kilometrų. Buvo ir nuosmukių, ir kojų skausmų, ir psichologinių lūžių, bet nieko nėra neįveikiamo. Buvau nusiteikęs pūgoms, bet oras buvo geresnis nei galvojau. Prieš kelionę daug žmonių gąsdino, kad mirsiu, kad meškos suvalgys. Gyvūnus sutikdavau nuolat, kartais buvo tokių dienų, kad sutikdavau daugiau laukinių žvėrių, kaip elniai ar meškos, nei žmonių. Tačiau elgiausi protingai ir neleidau nutikti nelaimėms.

- Kaip nusprendei, kad nori keliauti vienas? Kodėl į kompaniją nepasiėmei draugų?

- Jaučiau, kad tai yra mano asmeninė kelionė, norėjau pabūti vienas. Bėgimas buvo tik kaip įrankis, o ne pagrindinis tikslas. Ši kelionė buvo skirta psichologinei saviugdai, dvasiniam augimui. Nenorėjau tiesiog nubėgti iš taško a į tašką b. Nors buvo žmonių, kurie man sakė, kad reikėtų komandos, kad kažkas mane lydėtų. Manau, tai būtų praradę visą grožį. Šiek tiek ieškojau, kas norėtų prisidėti, bet gal mažai pastangų dėjau į tai. Man labai patiko ir vienam, lieki tik tu ir gamta.

- Kas buvo tavo geriausias draugas keliaujant vienam?

- Manau, esu priklausomas nuo technologijų, tad vienareikšmiškai telefonas. Kadangi, kaip minėjau, ryšio dažnai nebuvo, tad mano geriausia draugė buvo telefono kamera. Mėgstu fotografuoti ir filmuoti, bet turėjau taupyti vietą kuprinėje, tad negalėjau pasiimti ir fotoaparato, ir kameros, ir dar kompiuterio. Su tewlefonu dariau viską – filmavau, fotografavau ir bendravau su toli nuo manęs likusiu pasauliu. Man patinka mobilioji fotografija, tad padariau labai gražių nuotraukų. Žmonės prašydavo parodyti nuotraukas ir juokaudami sakydavo, kad jos tokios gražios, ne dėl to, kad aš gražiai moku fotografuoti, o dėl to, kad geras telefonas. Negaliu pykti, nes be jo šios kelionės prisiminimų nebūčiau galėjęs užfiksuoti.

- Kodėl pasirinkai būtent Aliaską ir maratoną? Juk dažnai, norintys save atrasti ir įveikti baimes leidžiasi, pavyzdžiui, į piligriminius žygius.

- Bėgimas mane asmeniškai išvalo. Kai bėgi, smegenys gauna daugiau deguonies, o tada aiškiau mąstai, daraisi adekvatesnis. Valosi organizmas tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Norėjau tokios vietos, kuri būtų atšiauri, labai neištyrinėta žmonių, nes juk galėjau bėgti ir Lietuvoje ar kokioje Šveicarijoje. Jaučiau, jeigu vyksiu kažkur arti, sunkiais momentais man bus žymiai lengviau grįžti, o būnant Aliaskoje sunkių momentų tikrai buvo. Aš tiesiog atsisėsdavau, pažiūrėdavau pirmyn ir atgal – jokių mašinų, autobusų, ryšio nėra. Neturėjau net kam pasiskųsti, kad noriu namo. Žinoma, jei labai norėtum, galėtum grįžti, bet esant toli nuo visko yra lengviau nuspręsti viską tęsti.

- Kokie keliavimo vienam privalumai ir trūkumai?

- Kai esi vienas tarp žmonių, daug dažniau tie žmonės patys prie tavęs prieina, paklausia, ar viskas gerai, pakalbina, pats nori kitus žmones labiau pakalbinti. O kai keliauji dviese ar kompanijoje, tu būni su tais žmonėmis, nes tau patogu ir net negalvoji apie kitus. Man tai praranda labai daug grožio, nes tie atsitiktiniai susipažinimai yra be galo įdomūs. Be to, nėra išorinių dirgiklių, nereikia galvoti, ko nori kitas.

Būdavo tokių momentų, kai galvodavau, ar man jau sunku, ar čia ta akimirka, kai jau man blogai ir noriu namo. Nesuprasdavau. Vėliau suvokiau, jei būtų dar kažkoks žmogus šalia, būtų daug lengviau nueiti į kažkurią pusę. Jei kitam žmogui būtų blogai, man būtų daug lengviau sutikti su juo. O trūkumas tas, kad kartais būna liūdna, norisi dalintis viskuo, bet čia priklauso nuo žmonių.

- Viešoje erdvėje matoma, kad vis daugiau jaunuolių ryžtasi keliauti vieni ir vietoj poilsinių, pramoginių kelionių renkasi sudėtingas, savęs išbandymo keliones. Kaip manai, kokia yra to priežastis?

- Kai dar niekam nebuvau pasakęs apie kelionę, pagalvojau, kodėl aš tai noriu daryti. Juk daug lengviau yra nedaryti nieko. Ar aš tai darau dėl kitų žmonių dėmesio? Kitas klausimas buvo, jeigu niekas to nematytų, ar vis tiek daryčiau tai, ką sugalvojau? Tada mano atsakymas buvo taip, nes man nerūpi, ką kiti kalbės. Nenoriu griežtai teigti, kad šiandien jaunimas tai daro vien dėl dėmesio, manau, kad tai yra logiška, tačiau norėčiau tikėti, kad tokias keliones renkasi dėl vidinių išgyvenimų. Jei taip yra, tai yra nuostabu, nes galėčiau 3-is dienas pasakoti, kiek man davė ši kelionė.

- Sakoma, kad kelionės vienam į gamtą yra tarsi atotrūkis nuo šiandieninio technologijų pasaulio. Tačiau ar tokioje kelionėje lengva išsiversti be jokių prietaisų?

- Pusę kelionės laiko neturėjau interneto, nes nebuvo ryšio. Galvojau, kad bus sunku dėl to, nes esu iš tos kartos, kuri be technologijų ir socialinių tinklų neįsivaizduoja savo gyvenimo. Paskui visiškai tai neberūpėjo, buvo taip gera būti vienam gamtoje su savo mintimis. Prisimenu, po kelių savaičių gavau valandai internetą, pradėjau naršyti „Instagrame“ ir tarsi niekas ten nepasikeitė. Pagalvojau, kad, iš tiesų, mažai kam ten įdomu, ką tu veiki, be tavęs.

- Vis tiek savo socialiniuose tinkluose dalinaisi nuotraukomis. Ar tai buvo labiau noras užfiksuoti gražias akimirkas ar bendravimo trūkumas ir noras palaikyti ryšį su žmonėmis?

- Abu dalykai. Buvau pasirašęs sutartis su įmonėmis, kurios mane rėmė, tad turėjau talpinti nuotraukas ir juos reklamuoti. Kita vertus man patinka dėmesys ir man patinka įkvėpti žmones. Keli žmonės  parašė, kad sužinoję apie mane, patys pradėjo bėgioti. Labai smagu, nes juk mane irgi kažkas įkvėpė tokiai kelionei.

- Ar planuoji dar kelionių, į kurias leisiesi vienas? Jei taip, kokį iššūkį žadi išsikelti šįkart?

- Kai bėgau Aliaskoje, dažnai žmonės sakydavo – wow, mes taip negalėtume. Bet juk nėra būtina daryti tokius dalykus. Kiekvienam asmeninė kelionė gali būti kitokia, tikrai nebūtina bėgti per Aliaską. Gal kažkas nori įkurti verslą, gal tapti savanoriu. Visą gyvenimą galvojau ką veikti, mėčiausi, o dabar jaučiu, kad reikia nerti į vieną sritį. Visąlaik mane domino menas, verslas ir rūbų industrija. Iš pradžių galvojau, kam reikia dar vieno prekės ženklo pasaulyje, kai ši sfera yra antra pagal kenksmingumą žemei. Tad noriu sukti šioje srityje ekologijos kryptimi. Atsakant į klausimą, tai ir bus mano naujas iššūkis.

- Kodėl ir kam labiausiai rekomenduotum išbandyti kelionę vienam?

- Tokiems patiems žmonėms, kaip aš. Kurie jaučiasi, kad šiuo metu yra užstrigę kažkokiame savo gyvenimo užburtame rate. Man kelionė leido suprasti, ko noriu viduje, ką aš noriu veikti gyvenime. Man buvo labai gera, nes buvau vienas ir galėjau pats susivokti, nebuvo iš šono kažkokių aiškinimų, ką turėčiau daryti ar veikti. Tie, kurie jaučiasi užstrigę rutinoje, tokia kelionė tarsi atsinaujinimas. Žinojau, kad prieš kelionę galvosiu, kad po visko būsiu labai pasikeitęs, tačiau, kaip mėgstu sakyti, grįžau toks pat, bet kitoks.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu