Andrius Dunčia – JAV lietuvis, ateitininkas, mikrobiologijos studentas, imtynininkas ir lietuviškų dainų mėgėjas. Žmogus, kuriam Atlanto vandenynas – ne kliūtis mylėti Lietuvą, sklandžiai kalbėti lietuviškai ir kitokiais būdais išlaikyti savo lietuvišką tapatybę. Šią vasarą Andrius dalyvavo Jaunųjų ateitininkų sąjungos stovykloje Berčiūnuose, kurioje vadovavo vyriausių vaikinų grupei. Vaikus ir kitus vadovus Andrius nustebino lietuviškų dainų gausa, puikiu persikūnijimu į poetą Kazį Bradūną ir, žinoma, nuolatiniu žavėjimusi Lietuvos turtais.

– Teko nemažai bendrauti su Amerikos lietuviais. Jų lietuvių kalbos gebėjimai yra labai skirtingi. Tu išties puikiai kalbi lietuviškai, tad kas Tau padeda išlaikyti lietuvių kalbą?

– Kai mokiausi gimnazijoje, tai buvo paprasta. Su tėvais kalbu lietuviškai. Taisyklingesne lietuvių kalba kalbu su mama, nes ji yra iš Lietuvos, tėtis taip pat lietuvis, lietuviškai kalba puikiai, bet su tėčiu kalbamės šiek tiek maišytai, į lietuvių kalbą įterpdami angliškus žodžius. Aišku, lengviau kalbėti angliškai, nes ta kalba šnekuosi su draugais. Aštuonerius metus Filadelfijoje lankiau lietuvišką mokyklą. Vasarą skrendu į Lietuvą arba į lietuviškas stovyklas. Vis tarp lietuvių būnu. Su jais mėginu praleisti kuo daugiau laiko. Mano geriausi draugai yra lietuviai, su jais maišytai kalbame. O šiaip, ką aš dabar darau, tai susirašinėju su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais. Taip pat ėmiau lietuviškai rašyti dienoraštį. Kai Berčiūnuose vaikams rašiau korteles [atvirukus – aut. p.], tai buvo labai sunku [juokiasi]. Sveika protiškai padirbėti, patobulinti savo rašymo įgūdžius.

– Susidaro įspūdis, jog sąmoningai dedi daug pastangų, kad išlaikytum lietuvių kalbą, kuri būtų kuo panašesnė į tą, kokia yra kalbama Lietuvoje?

– Aš mėgstu kalbėti lietuviškai, man ši kalba patinka. Aš klausau vien tik lietuviškos muzikos. Todėl ir prisimenu Berčiūnus bei ten skambėjusią muziką, kuri buvo populiari prieš dvidešimt metų. Turiu keletą lietuviškų knygų – skaitysiu, kai turėsiu laiko. Seku lietuviškus puslapius per „Facebook“. Yra tokie maži dalykai, kurie padeda kasdien.

– Man atrodo, kad daugeliui Amerikos lietuvių Lietuva yra kaip atostogų kraštas, kur atvažiuoji pailsėti, bet savo šaknis jau esi įleidęs Amerikoje – ten gyvena tavo šeima, ten tu studijavai, radai darbą, esi užsitikrinęs tam tikrą vietą visuomenėje. Ar tikrai yra žmonių, kurie galvoja apie grįžimą į Lietuvą, kūrimą šioje šalyje, talentų, gebėjimų, kompetencijų, įgytų Amerikoje, perkėlimą į tėvų ir senelių šalį? Ar apie tai yra kalbama?

– Viskas priklauso nuo žmonių. Yra tų, kurie labai nori grįžti, yra ir tokių, kuriems nei šilta, nei šalta. Bet šiaip mano draugams, su kuriais gan daug bendraujame, yra svarbu išlikti lietuviais. Jie, matyt, galvoja panašiai kaip ir aš – jie grįžtų į Lietuvą, jeigu būtų įmanoma. Bet šiaip yra sunku pasakyti, kur mes būsim po dvidešimties metų. Jie nori padėti Lietuvai kaip tik gali, todėl bando palaikyti ryšį su šia šalimi. Mano nuomone, jeigu mano draugai norėtų vien tik leisti vasaras Lietuvoje, tai kam jiems keliaut į Lietuvą, galėtų kur kitur skristi. Juk yra puikių vietų aplink valstijas, kuriose galima vasaroti, o jiems svarbu grįžti, svarbu patobulinti savo lietuvių kalbą. Jie visi pripažįsta, jog yra lietuviai, nebando pasislėpti – vardai, pavardės lietuviškos. Mano draugai neslepia: „Taip, aš lietuvis, moku lietuviškai, myliu tą lietuvybę kaip kaži kas“. Aišku, grįžti įmanoma, bet sunku pasakyti, kaip Dievas surežisuos. Jeigu viskas priklausytų nuo manęs, tai norėčiau grįžti, atrodo, kad ir nemažai draugų norėtų įsikurti Lietuvoje. Aš manau, kad yra vilties. Bet čia taip yra tik su tais, su kuriais aš bendrauju, kurie nori palaikyti lietuvybę.

– Iš kur atsiranda noras išlaikyti savo lietuvišką tapatybę ir būti lietuviu? Juk gali gan greitai asimiliuotis ir tapti amerikiečiu. Kas daro įtaką skirtingiems tapatybės pasirinkimams? Kokios yra sąlygos?

– Stebėdamas savo bendraamžius galiu pasakyti, kad lietuvybės reikšmė, kaip ir daug kas kita, priklauso nuo žmogaus brandos. Kai subręsti, pradedi kiek kitaip galvoti, kas tau svarbu, brangu gyvenime. Kai aš pradėjau studijuoti, supratau, kad man lietuvių kalba brangesnė nei atrodė iki tol. Kai buvau jaunutis, man lietuvybė nebuvo tokia svarbi, tiesiog mes kalbėjome lietuviškai, girdėjau kitus kalbančius lietuviškai ir viskas. Man nepatikdavo lietuvių kalbos namų darbai, diktantai. Dabar, gyvendamas vienas ir neturėdamas daug galimybių kalbėti lietuviškai, suprantu, koks turtas yra lietuvių kalba, kokia ji sena, ta pati, kuria kalbėjo mūsų proproseneliai. Nėra daug kalbų, kurios gali tuo pasigirti. Universitete trūksta lietuvių, lietuvybės, to jis negali suteikti, todėl praeitais metais keliavau į Lietuvą, kad pasipildyčiau tuo, ko man trūksta. (...)

Naujajame Džersyje (New Jersey) lietuvių yra itin mažai, Filadelfijoje irgi nedaug, Ohajuje šiek tiek daugiau, bet mažai jaunimo. Išvažiavę iš namų mes ypač galime pajusti tuos skirtumus. Čia ne klausimas, ar mes norime būti lietuviais, mes juk jau jais jau esame, mes taip buvome auginami, su lietuvių kultūra, kalba mes gimėme.

– Papasakok, ką Tavo gimtojoje Filadelfijoje veikia lietuvių bendruomenė, kokios yra veiklos?

– Filadelfijos bendruomenė nėra išskirtinė palyginus su kitomis lietuvių bendruomenėmis. Yra nemažai vyresniųjų ir labai mažai jaunimo. Kai mokiausi antroje-trečioje klasėje, bendruomenė buvo gyva, joje buvo nemažai vaikų. Mes turime mokyklą, bet joje mokosi nedaug vaikų ir jie neįsijungia į parapijos veiklą. Yra daug netikinčių, kurie neina į Mišias. Kai visi išvažiuoja vasaroti, tik aš ir mano brolis Vytis būname vieninteliai jaunesni nei 40 metų patarnautojai Mišiose. Artimiausi mano ir brolio bendraamžiai gyvena Naujajame Džersyje, bet mes nedaug su jais bendraujame dėl atstumo. Filadelfijoje vyksta įvairūs renginiai, kasmet, pirmą lapkričio savaitę, turime mugę, po jos vyksta koncertas, kartais atvyksta vietiniai lietuviai padainuoti, kartais iš toliau. Būna ir kitų renginių. Neseniai šventėme mūsų parapijos 90 metų jubiliejų. Kartais turime bendras Kūčias, kartu sutinkame Naujuosius metus. Vienais metais tų renginių būna daugiau, kitais – mažiau.

– Ar didžioji dauguma lietuvių buriasi parapijose, ar yra kažkokių kitokių grupių (pavyzdžiui, besiburiančių prie lietuvių mokyklos)?

– Sunku pasakyti. Visos bendruomenės skirtingos. Čikagoje yra daug lietuvių, besilankančių į bažnyčioje, ir daug tų, kurie neina į bažnyčią. Filadelfijoje žmonės dažniausiai buriasi prie bažnyčios. Mes turime lietuvių namus, ten vyksta renginiai, vieni yra susiję su parapija, kiti ne. Kūčios yra organizuojamos parapijos, mugė – ne tik parapijos, bet dalyvauja tie patys žmonės. Niujorko lietuvių bendruomenė labiau susijusi su parapija, nes prie bažnyčios yra salė ir joje vyksta dauguma renginių. Kartkartėmis ir mes ten nuvykstame. Naujajame Džersyje veiklos, susijusios su parapija, vyksta gan mažai. Šiuo metu mano tėtis ten dirba tikybos mokytoju ir stengiasi suaktyvinti parapijos veiklą.

– Pasidalyk įspūdžiais iš JAS stovyklos Berčiūnuose. Kokie ryškiausi momentai liko tavo atminty, ką išsivežei?

– Trečius metus esu stovyklos vadovas. Esu dirbęs dviejose skirtingose stovyklose JAV. Tvarka yra skirtinga, bet maniau, kad galiu įsivaizduoti, kaip vyksta stovyklos Berčiūnuose. Visgi yra visiškai kitaip nei aš įsivaizdavau. Kai atvykau į vadovų kursus, įėjau pro duris per giesmę ir maldą. Supratau, jog esate ateitininkai ir yra normalu melstis, bet aš neįsivaizdavau, kad jūs tiek daug meldžiatės. Man labai stiprų įspūdį padarė tai, jog jūs labai mylite tikėjimą ir stengiatės jį perduoti kitiems. Kitose stovyklose mes taip pat meldžiamės, bet aš niekad nesu kalbėjęs Dievo gailestingumo vainikėlio, niekad mūsų ryto malda nebūdavo tokia kaip jūsų. Aš galvojau: „Rimtai, jūs vainikėlį kalbėsit“. Po kelių dienų pripratau ir man labai patiko.

Man atrodo, kad jūs daugiau gilinatės į tikėjimą. Ir Mišios kasdien. Aš tikrai maniau, kad man tai nusibos, nes man kartais net būna nuobodu vaikščioti į Mišias kas savaitę, bet aš įsimylėjau kasdienes Mišias, taip norėjau eiti į jas. Aš nemeluoju. Tikėjimas man buvo vienas iš didžiausių įspūdžių, nes aš tikrai pajaučiau, kad ta stovykla yra sukurta iš meilės, turbūt dėl to su vadovais labai susidraugavome, visi buvo atvykę ten dirbti ir atiduoti save kitiems.

Viena iš priežasčių – atlyginimo nebuvimas. Kitose stovyklose man buvo mokamas atlyginimas ir buvo toks mąstymas: „Va, aš atlieku gerą darbą ir dar gaunu šiek tiek pinigų“. Tai, kad mes negauname atlyginimo, leido suprasti, kad čia mes esame ne dėl savęs.

(...)Čia visi kalba lietuviškai. Amerikoje stovyklaujantiems lengviau kalbėti angliškai ir jie dažnai pereina į tą kalbą. Man buvo taip gera, kai nereikėjo prašyti kalbėti lietuviškai. Man tai buvo pats gražiausias dalykas.

Pati stovykla atrodo labai lietuviškai: tie seni nameliai tokie apaugę, daug medžių. Yra panašių dalykų, kaip ir Dainavos stovykloje, bet yra ir tokių, kurie vyksta labai berčiūniškai. Programa yra kitokia. Amerikoje programos kasmet panašios, mažai kuo keičiasi. Pirmą kartą stovykloje buvau ir vadovas, ir mokytojas. Niekad neturėjau galimybės mokyti asmens ugdymo, o čia tai buvo mūsų vadovų pamoka, kurią vesdavau savo berniukams. Man atrodo, kad tai pavyko, galėjome pasikalbėti apie įvairius dalykus.

Kalbino Miglė Viselgaitė, „Aštuntoji diena“