Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Ar dvikalbystė naudinga vaikui bei šeimai?

01/08/2016 Aidas
dvikalbyste-977

Šiais laikais dviem kalbomis puikiai kalbantis vaikas nėra retas reiškinys. Tokios – šeimų, kurios gyvena svetur ar yra mišrios, atžalos. Neretai ir gimtojoje šalyje gyvenantys, ta pačia kalba kalbantys tėvai nusprendžia vaiką leisti į dvikalbį darželį ar mokyklą. Motyvas – antra kalba praplės brangiausiojo pasaulėžiūrą, turės teigiamos įtakos intelektui.

Kodėl dvikalbystė naudinga vaikui ir šeimai, svarsto edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, dainininkė Erica Jennings-Didžiulis ir publicistė, televizijos laidų vedėja Beata Nicholson. Apie tai rašo žurnalas „Moteris“.

Vaikai gali viską

Kai prieš aštuonerius metus Landsbergių šeima išvažiavo į Briuselį, Vilhelmui Konstantinui buvo šešeri, Augustui Gabrieliui – ketveri, Mortai Sofijai – metukai. Gertrūda Elena gimė jau gyvenant Belgijos sostinėje.

„Tyrimais įrodyta, kad dvikalbiams vaikams susidaro daugiau neuronų jungčių, jų kognityvinė raida spartesnė, jie geriau mokosi, – lenkia pirštus edukologė Austėja Landsbergienė. – Jeigu vaikas išmano daug įvairių gramatinių konstrukcijų, jam geriau sekasi akademiniai dalykai.“

„Vilniuje, iki išvažiavome, berniukai lankė Tarptautinę Amerikos mokyklą, ten mokėsi anglų kalbos. Vilhelmas Konstantinas jau buvo pirmokas, todėl Briuselyje nusprendėme tęsti jo anglų kalbos programą. Augustą Gabrielių išleidome į privačią katalikišką mokyklą. Nusprendėme, kad trečia kalba jam nepakenks, – pasakoja Austėja. – Prasidėjus mokslo metams, paaiškėjo, kad Augusto Gabrieliaus mokykloje vaikai du kartus per savaitę mokomi dar ir flamandų kalbos.“

„Vaikui tokiomis aplinkybėmis yra svarbu būti suprastam, – tvirtina edukologijos mokslų daktarė. – Pasitelkite pasakų terapiją: iš pradžių sekite patys, tada tegul improvizuoja jis. Mes taip darėme, ir vieną vakarą sūnus man papasakojo apie berniuką: šis gyveno Lietuvoje, buvo laimingas, o paskui jį pagrobė prancūziškai kalbantys ateiviai. Kalbėdama irgi trečiuoju asmeniu, Augustui Gabrieliui paaiškinau, kodėl reikėtų išmokti prancūzų kalbą. Jis iki šiol bendrauja su draugu, įgytu mums gyvenant Belgijoje.“

A. Landsbergienė pabrėžia, kad vaikui, jei nori išmokti daugiau kalbų, reikia pastangų.

„Naujausių tyrimų duomenimis, tų, kurie vaikystėje turi padirbėti, aukštesnis emocinis intelektas, nes jie supranta, kad, norėdami pasiekti rezultatą, turi stengtis, – sako ji. – Vieni antrą kalbą išmoksta greičiau, kiti – lėčiau. Taip pat, kaip ir šokti ar žaisti krepšinį. Pagal tyrimus, vieninteliai, kurie neįveikia kelių kalbų kliūties, yra tie, kurie turi kalbos raidos sutrikimą. Tokiu atveju antros kalbos mokymosi reikėtų atsisakyti.“

Svarbiausia, pasak A. Landsbergienės, kad kita kalba vaikas kalbėtų ne mažiau kaip 30 procentų, o mokytis gali ir iki trijų kalbų. Jeigu mažylio mama – lietuvė, tėtis – rusas, močiutė – lenkė, jis auga gyvos kalbos aplinkoje. Tik svarbu, kad, tarkim, močiutė kalbėtų lenkiškai, o ne laužyta lietuvių kalba. Antraip vaikas mokysis blogos tarties, girdės prastas gramatines konstrukcijas.

Austėja pripažįsta, kad dvikalbės šeimos susiduria su daugybe iššūkių.

„Be abejo, vaikai nenori, nemėgsta, nesutinka mokytis, tačiau tėvai turi būti griežti. Kai bus pilnamečiai, tada patys spręs, ko nori, – pataria edukologijos mokslų daktarė. – Mokytis kalbos yra darbas. Belgijoje vakarais sėdėdavome ir prie lietuvių kalbos. Man tai kainavo nemažai sveikatos.“

Edukologė mano, kad sunkiausia yra tiems vaikams, kurių tėvai ar vienas iš jų neigia savo kilmę.

„Matydamas, kad mama jaučia menkavertiškumo kompleksą dėl savo kilmės, vaikas irgi neigs tą savo esybės dalį. Su tais demonais – gėda, nepasitikėjimu savimi – jis turės kovoti suaugęs, o juk turėtų būti atvirkščiai, – įsitikinusi ji. – Mano vaikai būtent Belgijoje pradėjo didžiuotis, kad yra lietuviai, pasakojo visiems apie savo šalį. Kalba – ir ta, kuria kalba tėtis ar mama, – tavo dalis. Tai pusė tavęs.“

Kalba yra didelė dovana

Lietuvoje gyvenanti airė dainininkė Erica Jennings-Didžiulis - šviesios odos, garbanotų ugninių plaukų, ryškių žydrų akių - primena personažę iš senųjų Airijos legendų.

„Neseniai su sūnumis – 7-erių metų Pranu ir 5-erių metų Antanu – vartėme airių legendų knygą, jie pasakė: „Mama, knygos herojės atrodo kaip tu“, – su šypsena pasakoja Erica. – Kai buvau vaikas, Airija buvo labai skurdi šalis. Tėvai persikraustė į Dubliną, ten lankiau anglų mokyklą, airių kalba buvo antroji. Dėl tėčio darbo mūsų šeima pradėjo keliauti. Neturėjau kito pasirinkimo, tik mokytis anglų kalbos. Noriu, kad mano vaikai turėtų pasirinkimą.“

Ericos ir jos vyro trečios kartos Kolumbijos lietuvio muzikanto Jurgio Didžiulio šeimoje dominuoja anglų ir ispanų kalbos.

„Mūsų sūnūs nežino, kad gali būti kitaip, – sako E. Jennings-Didžiulis. – Jurgis su vaikais visada kalba tik ispaniškai, aš – angliškai. Nuo trejų metų ir Pranas, ir Antanas be problemų kalba dviem kalbomis, vėliau prisidėjo ir lietuvių kalba. Žvelgdama į draugų šeimas galiu pasakyti: jeigu tėvai nenustato griežtų taisyklių – su mama vaikas kalba tik jos, o su tėčiu – jo kalba, gyvą kalbą išsaugoti tikrai sunku.“

Dainininkė tvirtina, kad vaikai ypač džiaugiasi galėdami bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis: „Nuvykę į Kolumbiją, su vietiniais čiauška ispaniškai, o bet kur Europoje gali susikalbėti angliškai. Sunkiausia yra su lietuvių kalba, bet mes nedvejodami užrašėme juos į lietuvių darželį. Praėjo gal metai, vieną dieną spragt ir prakalbo. Buvo nuostabu. Antanas – antras vaikas, todėl yra drąsesnis, greitesnis, lietuviškai kalba tikrai gerai. Vyresnėlis Pranas jau lanko mokyklą. Nors lietuviškai kalba ne taip gerai kaip angliškai, tačiau gerai skaito, rašo. Privačioje mokykloje anglų kalbos mokoma nuo pirmos klasės, bet paprašiau, kad leistų Pranui lankyti anglų kalbos pamokas su vyresniais mokiniais.“

Dviem kalbomis puikiai kalbantys vaikai mamos paklausė, kodėl ši norinti, kad jie kalbėtų dar ir lietuviškai, kam jiems to reikia.

„Aiškinau, kad gimė Lietuvoje, čia gyvena, ir mes norime, kad nesijaustų svetimi dėl to, kad nemoka kalbos, – pasakoja dainininkė. – Sunkiausia bus, kai reikės kartu ruošti lietuvių kalbos namų darbus. Gal susitvarkysime padedami Jurgio? Patinka, kad mokomės visi kartu, tai suartina šeimą.“

Labiausiai proanūkių pasiekimais džiaugiasi Jurgio seneliai.

„Jų anūkai, išskyrus Jurgį, nekalba lietuviškai, o štai proanūkiai į juos kreipiasi gražia lietuvių kalba, – teigia E. Jennings-Didžiulis. – Tai – labai jautru.“

Išsaugoti tai, kas esame

Kulinarinių knygų autorė ir laidų vedėja Beata Nicholson pasakoja, kad, persikėlusi su šeima iš Londono į Vilnių, vietoje netrypčiojo. Britas vyras Tomas ėmėsi restoranų verslo, vaikai pradėjo lankyti tarptautinę mokyklą.

„Devynerių metų dukra Izabelė – puikus dvikalbio vaiko pavyzdys, – sako Beata. – Pirmuosius žodžius ištarė lietuvių kalba. Mano anyta net buvo išsigandusi, kad anūkė nekalbės angliškai. Pirmieji jaunėlio Jurgio žodžiai irgi buvo mano gimtąja kalba, tačiau dabar jis labiau linkęs į anglų. Gal identifikuojasi su vyriška šeimos dalimi? Kita vertus, kai kreipiasi į mane angliškai, prašau šnekėti lietuviškai. Juokauju, kad lietuviškai sūnus kalba su lengvu Amerikos lietuvio akcentu. Gal berniukai ne tokie imlūs kalboms kaip mergaitės? Vaikai tarpusavyje kalbasi angliškai. Man tai nepatinka, bet nieko negaliu padaryti. Izabelė su manimi bendrauja tik lietuviškai. Jei būna su įvairiakalbiais vaikais, o aš ką nors jai pasakau angliškai, prašo kalbėti lietuviškai. Negalima sakyti, kad tik nuo mamos priklauso – kalbės vaikas jos kalba ar ne. Su savo atžalomis bendrauju vienodai, o štai Izabelė lietuviškai kalba geriau.“
Beata sako visada žinojusi, kad su vaikais kalbės savo gimtąja kalba.

„Vyras tam pritarė – juk kalba yra mūsų identiteto dalis. Kaip kitaip pažinsi savo kultūrą, šaknis? – sako moteris. – Šiais laikais mokslininkai daug kalba apie trečios kultūros vaikus. Tokius, kurie kalba ne tik gimtąja, arba mamos, kalba (angl. mother tongue), bet ir tėvo (angl. father tongue). Po penkiolikos ar daugiau metų Lietuvoje atsiras vaikų, kurie čia ieškos savo šaknų, bet nekalbės lietuviškai.“

B. Nicholson žavi Amerikos lietuvių šeimos, kad net ketvirtos kartos jų palikuoniai šneka lietuviškai.
„Vaikams pabrėžiu, kad kalba yra jų privalumas. Gal mes visada gyvensime Lietuvoje, jiems reikės čia dirbti, skaityti, rašyti“, – sako moteris.

„Skirtingomis kalbomis kalbančių tėvų atžaloms abi kalbos yra kaip gimtosios, tačiau natūralu, kad vieną jie moka geriau. Svarbiausia, kad mes norime išsaugoti tai, kas esame, didžiuojamės savo šalimi, jos kultūra, – neabejoja ji. – Šią vasarą lankėmės Jungtinėse Amerikos Valstijoje. Ten gyvenantys draugai pasakojo apie iššūkius, susijusius su lietuvių kalbos išsaugojimu. Tėvai dažnai baiminasi, kad vaikai lėčiau mokosi kalbėti ar kalba per mažai, tad griebiasi bet kokios išeities, tarkim, pradeda kalbėti viena kalba. Nežinau, ar tai yra geriausias sprendimas. Dvikalbius vaikus auginti nėra lengva, bet toks yra šiuolaikinis pasaulis.“

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu