Vidutinio darbo užmokesčio tendencijoms abejingų nėra. Tai vienas iš būdų „pasimatuoti“ savo finansinę būklę su kitais visuomenės nariais, o ekonomistams tai vienas kertinių rodiklių, padedančių įvertinti valstybės gyventojų gyvenimo kokybę, pragyvenimo lygį ir bendrąją gerovę. Vis tik stebint pastarųjų metų atlyginimų dinamiką, nerimo kelia gilėjanti takoskyra tarp privataus ir viešojo sektoriaus atlyginimų.

Darbo užmokesčio augimui privačiame sektoriuje tempą nustato rinka. Besitęsianti emigracija ir nuo darbo rinkos mušamo takto stipriai atsiliekanti švietimo sistema užprogramavo chronišką struktūrinį darbo jėgos stygių. Tai verčia darbdavius ieškoti vis naujų būdų specialistams prisivilioti ir juos išlaikyti. (...)

Tuo tarpu postūmiai viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų sistemoje priklauso ne nuo rinkos, o nuo politinių sprendimų. Čia rinkos dėsniai praktiškai neveikia, pakeisti darbdavį, ar daryti įtaką savo asmeniniu įdirbiu finansinio įvertinimo kartelei yra ypač sunku. Todėl jau penketą metų iš eilės stebime, kad atlyginimai privačiame sektoriuje vidutiniškai auga beveik 2 procentiniais punktais sparčiau nei valstybiniame.

Tokia tendencija nėra tvari, nes atotrūkis tarp viešojo ir privataus sektoriaus atlyginimų didėja ir viešasis sektorius, kaip darbdavys, praranda patrauklumą ne tik dabartinėmis darbo rinkos realijomis, bet ir atgraso nuo pasirinkimo dirbti viešajame sektoriuje ateities kartas. Taip devalvuojasi mokytojų, gydytojų, policijos, ugniagesių ir pan. profesijos, kurios yra kertiniai akmenys stabilios ir tvarios valstybės pamatuose. Ypač jautrios yra švietimo ir sveikatos apsaugos sritys, nes jų specialistai dažniausiai šviesūs, užsienių kalbų mokantys žmonės, nesunkiai randa alternatyvas jei ne Lietuvos privačiame sektoriuje, tai emigruodami. Jaunesnių kartų elgsena tai puikiai iliustruoja, o kai vyresnė, pavyzdžiui, gydytojų karta pasitrauks iš darbo rinkos, turėsime rimtą šios srities specialistų trūkumą ir iš to kylančias pragaištingas pasekmes visuomenei ir valstybės raidos tvarumui.

Kaip tą pakeisti? Nenorint didinti mokesčių naštos – mūsų maža ir jauna valstybė tikrai negali sau leisti tokios prabangos – būtina ieškoti vidinių išteklių.

O jų tikrai yra: tai valstybinės įmonės, valstybės valdomas nekilnojamasis turtas, galiausiai, valstybės valdymo aparato ir viešojo sektoriaus struktūrų efektyvumo kėlimas. Pagaliau Ūkio ministerijos iniciatyva pradėtas tvarkyti valstybinių įmonių ūkis: 11 jų taps akcinėmis bendrovėmis arba uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis. Tai tikrai sveikintinas postūmis, laukiam, kol bent simboliniai jų kąsneliai pasieks akcijų biržos prekystalį. Kalbant apie valstybės valdomą nekilnojamąjį turtą, kol kas priežasčių džiaugtis nedaug. Anot Valstybės kontrolės, valstybės nekilnojamojo turto valdymas menkai siejamas su efektyvumu, nevertinami alternatyvūs sprendimai. Galim tik kliautis, kad valstybės nekilnojamojo turto sukoncentravimas vienose rankose ilgainiui duos vaisių. Galiausiai, viešojo sektoriaus ir valstybės aparato efektyvumo kėlimas – nuolatinis politikų programų naratyvas – deja, paprastai jose ir užstringa.

Na, gal dar spėjama įkurti eilinę darbo grupę, ar kokią komisiją skambiu pavadinimu, tačiau čia iniciatyva ir išsikvepia.

Biurokratinis aparatas turi įgimtą ydą – plėstis ir kerotis. Čia nėra savireguliacijos motyvo, kurį, pavyzdžiui, versle lemia vienas pagrindinių tikslų – pelno siekimas. Taigi, funkcijų ir etatų didėjimas užprogramuotas reiškinio koncepcijoje. Be to, kuo biurokratinis aparatas sudėtingesnis, o atsakomybių ribos labiau susiniveliavę, tuo susidaro palankesnė terpė nepotizmo, švogerizmo ar korupcijos atvejams. To pasekmė – neefektyvus biurokratinis aparatas, daug nemotyvuotų pusėtinų specialistų, kurie į darbą vaikšto „atsėdėti iki penkių ir laukti algalapio“. Vietoj to galėtume turėti mažiau vertikalią struktūrą su gerai apmokamais savo srities profesionalais, aiškiomis atsakomybėmis bei į rezultatus orientuota motyvacijos sistema.

Kalbant apie viešąsias paslaugas, efektyvinimui erdvės tikriausiai taipogi yra nemažai. Tinklo analizė, e-sprendimai ir efektyvi administracinio aparato pertvarka leistų sumažinti netiesioginių funkcijų kaštus ir kilstelėti atlyginimus tiesiogines funkcijas atliekantiems specialistams. Lietuvoje tokių iniciatyvų verkiant reikia, tik kyla klausimas, ko trūksta? Politinės valios, noro, ar drąsos griauti įsišaknijusią tvarką bei įveikti sisteminį pasipriešinimą?

Tik turėdami efektyvų viešąjį sektorių su optimaliais švietimo, sveikatos apsaugos tinklais, efektyvia civiline sauga, skaidria teisine sistema bei gerai apmokamais šių sričių specialistais, būsime sukloję tinkamus pagrindus tvariai valstybės raidai ir ekonominei sėkmei.

Banko „Luminor“ vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė