Daugiau 
 

Elitiniai universitetai, depresija ir gyvenimo prasmė

08/24/2014 Aidas
education-911

Buvęs Jeilio literatūros profesorius Williamas Deresiewiczis anksčiau šį mėnesį sukėlė didelį subruzdimą, „New Republic“ pasirodžius jo esei, pavadintai „Nesiųskite savo vaiko į Gebenės lygą“, kurioje jis pasmerkia labiausiai šalyje garbinamas ir turtingiausias aukštojo mokslo įstaigas ir jų reprezentuojamą meritokratiją. Dabar prof. Deresiewiczis „The Atlantic“ papasakojo, kaip elitinis išsilavinimas gali nuvesti į pasipūtėliškumo ir depresijos ciklą.

- Jūs teigiate, kad Gebenės lygos (angl. Ivy League) studentai viduje kovoja su „pasipūtėliškumu ir depresija“. Ar galite paaiškinti tai plačiau?

- Alice Miller apie tai prie daugiau nei 30 metų rašė klasikinėje „Talentingo vaiko dramoje“, bet man pačiam teko tai pamatyti savo akimis. Pasipūtėliškumas yra tas jausmas, kad „tu esi geriausias, tu esi puikiausias, tu esi protingiausias“. Ir situacija dar blogesnė nei tada, kai aš pats buvau vaikas. Dabar aplink tokį pozityvų skatinimą yra pastatyta ištisa nauja tėvystės kultūra.

Tokie vaikai visada turi būti geriausi klasėje, ir jų mokytojai juos nuolat liaupsina, taip išpūsdami jų ego. Tačiau toks pasitikėjimas savimi yra netikras. Tai nėra sutvardoma taip, kaip vertinant save remiantis savo paties vidiniais standartais ir jaučiant, kad sieki kokio nors tikslo. Tai yra labai sąlygiška ir turi būti skatinama dar vieno pažymio, dar vieno A, ar dar vienos auksinės žvaigždutės.

Tokie vaikai nesugeba išmatuoti savo vertės realistiniu būdu – pagal juos, arba tu esi pasaulio viršuje, arba esi niekas. Būtent todėl arba patenki į Harvardą, arba į griovį: jeigu neįstojai į Harvardą, Jeilį arba Prinstoną, tau turėtų būti gėda. Jeigu patekai į Wesleyaną, geriau jau niekad viešumoje nerodyk savo veido.
Toks tikėjimas, kad privalai padaryti X, Y ir Z, arba tavo gyvenimas bus baigtas, paverčia žmogų tiesiog gerai prisitaikiusia gyventi avele. Tokiu būdu gali patekti į viršų arba netoli viršaus, bet ten nieko įdomaus nedarysi – tiesiog užpildysi kėdę kokioje nors organizacijoje. Tu nieko nepradėsi ir nekursi.

- Tai siejasi su jūsų argumentu, kad tokie žodžiai kaip „lyderystė“ ir „darbas“ koledžo procese yra tušti ir nieko nebereiškia.

- Visi žino, kokie yra dalykai, kuriuos turi padaryti, kad patektum į koledžą: tai pažymiai, užklasinė veikla, o tada kiti du dalykai, „lyderystė“ ir „darbas“. Lyderystės atveju, tai turėtų būti charakterio savybės, pasiaukojimas, iniciatyvumas ir vaizduotė, o dabar tai tiesiog reiškia užkopimą į viršų. Kalbant apie darbą, situacija dar blogesnė. Darbas turėtų paversti pasaulį geresne vieta ar padėti žmonėms, kuriems ne taip labai pasisekė, bet kadangi mes dirbame vien dėl įrašo savo CV, tai tampa sukoncentruota į mus.

- Jūs teigiate, kad visuomenė išreiškia savo vertybes per švietimą. Kaip apibūdintumėte vertybes, kurias išreiškia elitinio išsilavinimo sistema?

- Apibūdinčiau šias vertybes cituodamas Tony Haywardą, „BP“ (naftos ir energetikos kompanija – red. past.) CEO. Visos šios milžiniškos ekologinės katastrofos sūkuryje jis pasakė: „Noriu susigrąžinti savo gyvenimą“. Jam buvo pažadėtas tam tikras atlygis, o viskas, ką jis gavo, buvo atsakomybės prisiėmimas ir blogos emocijos. Tokios ir yra vertybės, kurias išreiškia ši sistema: savęs sureikšminimas, tarnavimas tik sau, gero gyvenimo apibūdinimas vien tik sau patogiais sėkmės rodikliais (turtu ir socialiniu statusu), jokio tikro pasišventimo išsilavinimui, mokymuisi ir mąstymui, ir jokio tikro pasišventimo siekiant paversti šį pasaulį geresne vieta. Ir aš manau, kad per pastaruosius 50 metų meritokratija sukūrė pasaulį, kuris tampa vis geresnis meritokratijai ir vis blogesnis visiems likusiems.

- O kokias vertybes turėtų perduoti švietimas?

- Iš esmės, koledžai paveldėjo dvasinę bažnyčių misiją. Religiniams įsitikinimams nykstant, o visuomenei moksliškėjant, žmonės ėmė kitur ieškoti atsakymų į didžiuosius klausimus: kokia yra gyvenimo prasmė? Kokia yra pasaulio prasmė? Žmonės atsisuko į meno kūrinius, į literatūrą, muziką, teatrą, filosofiją, kurie savo ruožtu buvo įtraukti į koledžų mokymo programą.

Tokia yra ir turėtų būti humaniško išsilavinimo koledže idėja, tačiau dalis tos idėjos tiesiog išnyko. Išsilavinimas turėtų suteikti galimybę pažvelgti sau į vidų, ieškoti atsakymų į visus tuos klausimus, kuriuos sau užduodame kaip žmonės ir kaip piliečiai.

- Kai kurie vadina tokį pažvelgimą į save narcizistiniu, tačiau jūs teigiate, kad iš tiesų tai yra „pats praktiškiausias dalykas pasaulyje“.

- Tiesiog negaliu pakęsti, kai žmonės kalba, jog savirefleksija kažkokiu būdu yra nuolaidžiavimas silpnybėms, tarsi tie dalykai, kuriuos studentai yra raginami daryti, ne tokie - kalbu apie siekį būti turtingiems ir galingiems. Argi tai nėra nuolaidžiavimas silpnybėms? Galiu pridėti, kad be visos asmeninės, intelektualinės ir dvasinės savęs supratimo naudos, save suprasti privalu tam, kad žinotum, ko nori pasaulyje. Tada gali nuspręsti, koks darbas tau labiausia tinka, kokia karjera tau labiausiai tinka ir ko gyvenime tau iš tiesų reikia. Tada galbūt pasakysi, kad tau reikia šiek tiek turto, bet žinosi tai todėl, kad pats tai išsiaiškinsi. Ir veiksi vien tik savo iniciatyva, o ne pasąmonėje įsisavindamas kažkieno kito siunčiamą žinią.

- Savęs supratimas nėra paprastas ar nuspėjamas procesas. Ar yra dalykų, kuriuos išmokti galima tik už klasės ribų?

- Žinoma, formalus institucinis švietimas turi tam tikrų apribojimų. Kaip ir sakėte, savęs supratimas įvyksta tada, kada įvyksta. Tačiau jis tikrai neįvyks, jeigu vaikai neturės tam skirtų įrankių. Tai pirmas dalykas, ką gali padaryti švietimas – padėti vaikams susikurti priemones reflekcijai, o tada tai jau gali nutikti ir kitais metais, ir kitą vasarą. Būna taip, kad knygą, kurią perskaitome dvyliktoje klasėje, suprantame tik po penkerių metų. Todėl taip, gyvenime visko nutinka. Tačiau privalai pradėti, ir aš manau, kad privalai pradėti, kol dar esi jaunas. Kalbant apie tobulėjimą, jaunystė yra tinkamiausias metas užduoti sau tokius klausimus, nes tada žengi iš vaikystės į tikrą suaugusiojo gyvenimą.

Atidėjus klases į šoną, mums kada nors atsilieps tai, kad sukūrėme sistemą, kurioje vaikai yra nuolat užimti ir neturi laiko pabūti vieni ar pažvelgti į save. Turime sukurti situaciją, kurioje vaikai nesijaustų taip, tarsi visą laiką turėtų būti „įsijungę“. Gavę tokią progą, jaunuoliai yra linkę įsitraukti į labai intensyvius pokalbius. Tačiau jeigu jie yra nuolat užsiėmę, tuomet nebeturi tam laiko. Tai beprotiška. Mes iš tų jaunuolių atimame jaunystę. Mokykla neturėtų atimti progų pažvelgti sau į vidų.

Kai mokiau humanitarinių dalykų, niekuomet nekalbėdajau apie savirefleksiją ir niekada neprašiau studentų kalbėti apie savo jausmus, praeitį ar patirtis. Kartais darydavau tai su studentais akis į akį, jeigu jie to norėdavo, bet tai netiesioginis procesas. Knygos yra sukurtos tam, kad priverstų tave galvoti apie savo gyvenimą. Nesvarbu, ar kalbame apie Achilą, ar apie Elizabeth Bennett, knygos išjudina sielą.

- Kokia buvo jūsų paties koledžo lankymo patirtis?

- Įstojau į koledžą 1981-aisiais, tad sistema toli gražu nebuvo tokia isteriška, kokia yra dabar. Tačiau tai vis tiek iš esmės buvo tokia pati sistema. Mano tėtis buvo imigrantas, koledžo profesorius, mokslininkas, ir turėjo labai specifinių lūkesčių. Aš nusprendžiau, kokio profilio noriu mokytis – mokslo – dar prieš prasidedant paskaitoms, ir tai nebuvo geras sprendimas. Myliu mokslą, bet tokiu būdu nesuteikiau sau šanso atrasti kitus dalykus, ir įpusėjęs koledžą supratau, kad turėčiau mokytis literatūros, nes tai yra dalykas, kurį iš tiesų dievinu. Po koledžo padariau dviejų ar trijų metų pertrauką, kol priėjau kinematografiškiausią savo gyvenimo tašką, kai supratau, kad privalau mokytis anglų kalbos, kad ir kas benutiktų, nes netapsiu laimingas, kol to nepadarysiu. Taigi, galiausiai, praėjus ketveriems metams po koledžo, aš grįžau ir tapau mokslų daktaru.

Man ir toliau buvo sunku psichologiškai – dėl pasipūtėliškumo ir depresijos ciklo, dėl nuolatinio savęs lyginimo su kitais. Kai pasigauni tą mintį, visuomet turėsi su ja kovoti, kol, jei pasiseks, išmoksi, kaip geriau su ja susidoroti. Tačiau žinutė, kurią norėčiau pasiųsti, yra ta, kad visi turime išlaisvinti save iš šios sistemos. Išsilavinimas turėtų būti išsilaisvinimo aktas. Mes turime sukurti geresnę sistemą, bet galų gale kiekvienas pats pasiekia savo laisvę.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu