Kodachrome
Režisavo: Mark Raso. Vaidina: Ed Harris, Jason Sudeikis, Elizabeth Olsen, Bruce Greenwood
1935-aisiais pasirodė „Kodachrome“ fotojuosta. Tai buvo viena pirmųjų medžiagų spalvotai fotografijai bei kinematografijai. Nors ir buvo žymiai brangesnė bei reikalavo daugiau šviesos, nei iki tol naudotos medžiagos nespalvotai fotografijai, per kelis ateinančius dešimtmečius „Kodachrome“ fotojuosta išplito po visą pasaulį. Ją ėmė naudoti tiek profesionalūs fotografai, tiek mėgėjai, ir ilgainiui ji tapo spalvotos fotografijos standartu. Tačiau (apie ką, beje, ir yra šis filmas) nieko nėra amžino. Bėgant laikui, atsirado vis daugiau alternatyvių medžiagų, vis labiau plito skaitmeninė fotografija. Prasidėjus naujam tūkstantmečiui, šios fotojuostos populiarumas ėmė ypač smarkiai mažėti, o 2009-iais buvo sustabdyta jų gamyba. Po metų – 2010-aisiais – JAV buvo likusi tik viena fotolaboratorija, vis dar ryškinanti „Kodachrome“ juostas. Paskelbus, jog paskutinė fotolaboratorija uždaroma, vintažinės fotografijos mėgėjai patraukė į piligriminį žygį – išryškinti turimas fotojuostas, kol tai dar įmanoma.
Būtent ši istorija ir įkvėpė režisieriaus Marko Raso filmą „Fotojuostelė“. Benas (Edas Harrisas) – visame pasaulyje žinomas fotografas, dėl savo karjeros paaukojęs labai daug. Tačiau dabar, gyvenimo saulėlydyje, atrodo, jog Benas neturi nieko. Metas (Jasonas Sudeikis) – muzikos prodiuseris, kurio karjera pakibo ant plauko. Jiedu – tėvas ir sūnus – nesikalbėjo jau dešimtį metų. Kai atrodo, jog gyvenimas slysta iš rankų, Metą aplanko tėvo slaugė Zoja (Elizabet Olsen) ir pasiūlo kartu su juo leistis į kelionę. Tai kelionė senu automobiliu per visą šalį į paskutinę „Kodachrome“ fotolaboratoriją Kanzase, išryškinti tėvo jaunystėje darytų nuotraukų.
Pasakojama istorija yra graži ir šilta, galima sakyti, net griebianti už širdies. Tai vienas tų filmų, kai vos išėjus iš kino salės, nori būti geresniu žmogumi, ištaisyti padarytas klaidas ir imi svarstyti, kas gyvenime iš tiesų yra svarbu. Tačiau scenarijus toli gražu nėra tobulas. Bet kas, gebantis nusipirkti bilietą į kiną, sugebės atspėti kuo filmas baigiasi. Kai kurie režisūriniai sprendimai atrodo keisti. Štai, pavyzdžiui, Beno slaugė Zoja. Nors Olsen, būdama talentinga aktorė, savo vaidmenį atliko gerai, jos personažas vis tiek atrodo kažkoks ne savo vietoje. Jos istorijai skirta per mažai dėmesio, Zoja atrodo lyg paskubomis įmesta į filmą.
Filmo pradžia ištempta ir banaloka, tad tenka palaukti, kol veiksmas įsibėgėja ir įtraukia žiūrovą. Toliau bėgant minutėms situacija gerėja, siužetas tampa vis įdomesnis, nors juostos kulminacija ir galėjo būti dramatiškesnė. Esminis istorijos posūkis parodytas keliomis paprastomis scenomis. Kartais kliūva, kaip šios scenos sudėliotos. Atrodo, jog buvo galima įterpti kadrų, nufilmuotų kitu kampu ar kitokiu atstumu, bet kūrėjai tai padaryti tiesiog patingėjo. Filmas dėl to gali pasirodyti šiek tiek neorganiškas ir netolygus, tarsi būtų sudėliotas iš skirtingos formos detalių, neidealiai tinkančių viena su kita.
Daugiau pasidomėjus paaiškėja, kodėl juosta atrodo būtent taip. Kūrėjai nusprendė visą filmą nufilmuoti senos kartos kamera, kuria vaizdai įrašomi į tą pačią 35mm „Kodachrome“ fotojuostą. Vien šis faktas kūriniui suteikia išskirtinumo, o atkreipus dėmesį galima pastebėti, jog ir spalvos ekrane atrodo kitaip nei įprasta. Tačiau, ar tai filmui suteikia pranašumo, ar prideda trūkumų, lieka klausimas. Visos scenos nufilmuotos jų nė karto neperžiūrėjus, nes fotojuosta išryškinta tik baigus visus filmavimo darbus. Būtent dėl to filmo scenos kartais atrodo labai paprastos ir šiek tiek neskoningai išdėliotos.
Kūrėjai stengiasi sukurti nostalgišką nuotaiką. Keliaujama senu automobiliu, Benas fotografuoja senu fotoaparatu, daug dėmesio skiriama Meto paauglystės laikų muzikai, kurią atkartoja ir garso takelis, kuriame skamba tokios grupės kaip „Live“ ar „Pearl Jam“.
Geriausia filmo dalis – Edo Harriso įkūnytas personažas Benas. Aktorius savo vaidmenį atlieka tiesiog puikiai. Visų pirma, jis nuostabiai tinka vaidmeniui. Išvaizda, laikysena, kalbėsena – viskas tikroviška ir labai natūralu. Netgi gali pasirodyti, jog Benas yra realus žmogus, o visi aplink jį – pasamdyti aktoriai. Tebūnie juostai trūksta išskirtinumo, tačiau Edas Harrisas ir nostalgijos dozė atperka viską.
