Daugiau 
 

Gėdingas Helsinkio susitikimas

07/20/2018 Aidas
nesterenka 1099

Make America great again, sakė jie. America first, sakė jie. Jie – tai Donaldas Trumpas ir jo gerbėjai bei šalininkai. Ir ką gi – labiau apgailėtinos, paniekintos ir pažemintos Amerikos nei per garsųjį viršūnių susitikimą Helsinkyje mes nematėme, regis, nuo pat prezidento Jimmy Carterio – irgi didelio „draugystės su Rusija“ gerbėjo – laikų.

Nors gal ne, apverktinai šio susitikimo metu atrodė ne Amerika, o jos prezidentas. Pati Amerika į gėdingą susitikimą Helsinkyje sureagavo visiškai adekvačiai. Ir ne tik demokratai bei buvę Barako Obamos laikų valdininkai („Tai blogiau nei tik paprastas eilinis nusikaltimas – tai išdavystė. Trumpo komentarai yra ne tik imbeciliški, jie demonstruoja, kad jis labai patogiai sėdi Putino kišenėje.“ – buvęs CŽV vadovas Johnas Brennanas. „Niekad nemačiau nieko blogesnio ir nemalonesnio kaip Donaldo Trumpo spaudos konferencija po susitikimo su Putinu“ – buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje Stevenas Pfiferis. „Trumpas ne tik pastatė tironą aukščiu nei savo paties žvalgybos bendruomenę, jis pastatė Rusijos interesus aukščiau nei šalies, kurią tapdamas prezidentu prisiekė saugoti ir ginti.“ – buvusi JAV Generalinio prokuroro pavaduotoja Sally Yates. „Tokie veiksmai žemina JAV prezidento orumą. Jis įžeidė mūsų draugus ir sąjungininkus bei solidarizavosi su mūsų priešais.“ – buvęs viceprezidentas Joe Bidenas. „Niekada anksčiau per visą mūsų šalies istoriją JAV prezidentas nepalaikė jokio mūsų priešo taip, kaip Trumpas palaikė Putiną. Patikėti Putino žodžiu yra kvailystė ir itin pavojingas silpnumas.“ – Senato mažumos lyderis Chuckas Schumeris. „Tai labiausiai šokiruojantis silpnumo ir nuolankumo pademonstravimas, kokį tik esu matęs iš Amerikos prezidento.“ – Atstovų rūmų narys Donas Beyeris.), bet ir Trumpo bendrapartiečiai respublikonai („Prezidentas privalo suprasti, kad Rusija nėra mūsų sąjungininkė, ji yra priešiška visoms mūsų bazinėms vertybėms ir idėjoms.“ – Atstovų rūmų pirmininkas Paulas Ryanas. „Trumpas privertė Ameriką pasirodyti silpna; itin prastas momentas mūsų šaliai, itin puiki diena Putinui; aš nusivylęs ir nusiminęs.“ – senatorius Bobas Corkeris, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. „Vienas iš gėdingiausių bet kokio Amerikos prezidento pasirodymų, kokius tik atsimenu. Trumpas sąmoningai pasirinko ginti diktatorių ir tironą.“ – senatorius Johnas McCainas. „Trumpas praleido galimybę priversti Rusiją atsakyti už kišimąsi į 2016-ųjų rinkimus. Tai Rusijoje bus prisimenama kaip Amerikos silpnumas, o ateityje sukels dar daugiau problemų.“ – senatorius Lindsey Grahamas. „Tikra gėda.“ – senatorius Jeffas Flake’as (Arizona). „Absurdiška ir labai klaidinga.“ – senatorius Benas Sasse (Nebraska); „Pati rimčiausia Trumpo klaida.“ – buvęs Atstovų rūmų pirmininkas Newtas Gingrichas.). Ir taip toliau ir panašiai.

Tiesą sakant, jau pati susitikimo su Kremliaus melagiu ir žudiku (kaip jį visiškai pelnytai pavadino buvęs FTB direktorius Jamesas Comey) idėja buvo, švelniai tariant, kvaila ir esminė klaida. Priminsiu, kad nė vienas Jungtinių Valstijų prezidentas nėra nusileidęs iki tokio lygio, kad susitiktų su Hitleriu, net ir tuo laikotarpiu, kai JAV dar nebuvo įsitraukusi į karą su nacistine Vokietija (Herbertas Hooveris turėjo 40 minučių susitikimą su Hitleriu savo turnė po Europą metu 1938-aisiais, tačiau tuo metu nuo Hooverio kadencijos pabaigos jau buvo praėję penkeri metai). Ir tai nepaisant to, kad nacistinė Vokietija – kaip ir sovietinė Rusija, su kurios vadovais, Amerikos lyderiai, deja, ne tik buvo susitikę, bet ir bendradarbiavo – tuo metu buvo reikšminga galia, su kuria reikėjo skaitytis. Tuo tarpu Putino Rusija – tai visiškai apgailėtinas ir iki pašaknų supuvęs geopolitinis nesusipratimas, kuris vis dar egzistuoja tik todėl, kad Europos politinės prostitutės, pasiruošusios prekiauti laisve ir principais už saujelę gamtinių dujų, perka iš jos angliavandenilius (už ką, beje, Europą pelnytai kritikavo tas pats Trumpas pačiose liūdnai pagarsėjusio Helsinkio susitikimo – kurio metu puolė žemiau nei bet kokia Merkel kada sugebėtų – išvakarėse).

Trumpo patarėjai, kurie parengė ir pateikė jam užrašus (kuriuos jis, kaip visada, praignoravo), panašu, pamiršo didelėmis raidėmis pačioje lapo pradžioje užrašyti svarbiausia: Rusija nėra galinga valstybė. Tai lygiai toks pats Iranas ar net labiau Nigerija (šioje šalyje gyvena 186 mln. žmonių – daugiau nei Rusijoje, tačiau abiejų šalių ekonominė ir politinė struktūros yra labai panašios),  tik išsikerojusi per labai didelę teritoriją, kurios trys ketvirčiai yra ne tai kad neapgyvendinti, bet apskritai pasižymi žmonėms gyventi netinkamomis sąlygomis. Taip, ji turi surūdijusias sovietinių laikų branduolines raketas, kurių vis tiek neišdrįs panaudoti, ir daugybę to paties laikotarpio tankų, kurie labai gražiai dega, kai į juos pataiko „Javelin“ ar bet kokia kita amerikiečių „žemė-oras“ klasės raketa. Rusijos armija, besilaikanti trijų banginių – girtuoklystės, vagysčių ir žemesnio rango kareivių terorizavimo ir kankinimo (taip vadinamos „dedovščinos“), yra pajėgi kariauti tik su 50 kartų už save mažesnėmis šalimis, tokiomis kaip Gruzija, ar mėtyti sprogmenis ant taikių Sirijoje gyvenančių civilių. Net ir su Ukraina (ir jos iki 2014-ųjų metų praktiškai visiškai išardyta armija ir specialiosiomis tarnybomis) Rusija apžiojo daugiau nei sugebėjo atkąsti, nesugebėjusi ne tik kad nužygiuoti „per tris dienas iki Kijevo“, bet per ketverius net prie Donbaso apskrities ribos prisiartinti (ir, žinoma, tai visai ne dėl to, kad pats pseudofiureris persigalvojo, tiesiog jėgelių pritrūko, nepaisant dešimčių tūkstančių nominalių kareivių ir tonų šarvuoto metalo laužo). Kiek ši armija yra „pajėgi“ kariauti su Amerika mes visi puikiai pamatėme toje pačioje Sirijoje.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad su Rusija net nėra reikalo kariauti. Pakanka užsukti kranelius (įskaitant ir finansinius) – ir ji subyrės per kelias savaites.

Tad jei apskritai su tokia šalimi imtis vesti derybas, tai tik dėl vieno – dėl jos kapituliacijos. Labai įdomu, kad Šiaurės Korėjoje Trumpas suprato, kad su tokiais režimais reikia kalbėti iš jėgos pozicijų, nors anam diktatoriui parodė ne tik botagą, bet ir pyragą (nors yra rimtų įtarimų, kad su pyragu jis persistengė, o Kimas eilinį kartą bando „išdurti“ Vakarus). Tuo tarpu Helsinkyje Trumpas elgėsi taip, lyg atvyko čia tam, kad pats kapituliuotų. Kas galėjo pagalvoti, kad ne iš rusų propagandos aparato, o iš paties Amerikos prezidento lūpų mes išgirsime absurdišką pareiškimą, kad dėl suprastėjusių santykių su Rusija yra kaltas „Amerikos kvailumas“, o apie tai, kad Amerika nepripažįsta Krymo aneksijos pranešė ne Trumpas, o Putinas! Jau nekalbant apie tai, kad Trumpas eilinį kartą įžeidė ne tik savo paties žvalgybą, bet ir sveiką protą, neigdamas visiems žinomus faktus (juolab, iš karto po to, kai dėl kišimosi į Amerikos rinkimus buvo iškelti kaltinimai 12-ai rusų žvalgybos agentų), patikėdamas pikčiausio Amerikos ir viso civilizuoto pasaulio priešo žodžiais, ką pastarosiomis dienomis piktai komentuoja visa politiškai aktyvi Amerika.

Apskritai, šis siaubingas, gėdingas, apgailėtinas (epitetus galima būtų tęsti dar ilgai) Helsinkio susitikimas tapo savotišku kito įvykio, kuriam tinka tie patys epitetai – garsiojo Pasaulio futbolo čempionato, nusikalstamos dovanos, be jokio pagrindo įteiktos Blogio imperijai – uždarymu. Jei 1936-ųjų metų Olimpinių žaidynių, padovanotų nacistinei Vokietijai, metu, dėl Vakarų spaudimo bent jau laikinai buvo nutrauktas žydų persekiojimas, tai dabartiniai Vakarų lyderiai iš nacistinės Rusijos išvis nieko nepasiryžo pareikalauti – net elementariai išlaisvinti ukrainiečių (ir kitų tautybių) politinius kalinius, užmerkdami akis į Sencovo ir kitų kalinių bado streiką. Jei apskritai dėl ko nors šį gėdingą Pasaulio futbolo čempionatą ir buvo verta organizuoti, tai tik dėl to – kad būtų galima iš Rusijos kalėjimų ištraukti nors dalį žmonių; galima nė neabejoti, kad susidūręs su realia boikoto ir nutrauktos savo futbolo orgijos grėsme, pseudofiureris būtų sutikęs su tokiomis sąlygomis. Tačiau ne, net šia galimybe – galbūt, paskutine – niekas pasinaudoti nepabandė. Tai blogiau nei šiaip sau abejingumas. Tai visiška ir absoliuti bejėgystė bei valios stygius – atiduoti silpnesniam ir niekingam priešui viską, kai tuo tarpu savo rankose turi visus kozirius. Aš net nežinau, kaip tai pavadinti, nesusikeikiant. Ir net tinkamą bei pakankamai stiprų keiksmažodį.

Kaip matome, mūsų problema, deja, yra ne tik Trumpas, o visi be išimties Vakarų pasaulio lyderiai. Taip, komentatoriai, raginantys nepanikuoti, taip pat yra savotiškai teisūs: jokios sankcijos Rusijai dar nėra atšauktos, joks „Krymas mūsų“ nepripažintas, o viskas, kas pasakyta Helsinkyje, tėra niekuo neįpareigojanti verbalinė diarėja. Tačiau Blogio imperijai eilinį kartą suteikta carte blanche, eilinį kartą pademonstruotas kvailumas, bejėgystė ir valios stoka. Galite nė neabejoti – Blogio imperija tikrai padarys viską, kad tuo pasinaudotų.

Jurijus Nesterenka

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu