Gytis Kavaliauskas komandos draugams vadovauja ne tik nuo atsarginių suoliuko. Prireikus jis ir pats išbėga į aišktelę kovoti už Niujorko „Geležinio vilko“ komandos garbę. Žaidžiančiu treneriu save vadinantis Gytis ir vienas iš šios komandos įkūrėjų.

„Pradėjau žaisti krepšinį 10­–11-os gal metų, kai atskridau gyventi į Niujorko valstiją. Tėtis buvo visada sporto entuziastas didelis krepšinio, o aš kažkaip Lietuvoje nelabai domėjausi, atvažiavau į Jungtines Amerikos Valstijas ir pradėjo kažkaip patikti“, – apie tai, kaip žaisti krepšinį pradėjo LRT PLIUS laidoje „Širdyje lietuvis“ pasakoja Gytis.

Kad šiandien ant parketo bėgioja tiek Niujorke gyvenančių lietuvių, Gytis sako – jo tėčio nuopelnas. Jie kartu įkūrė ir žaliais marškinėliais vilkinčią lietuvių komandą. Kadangi jie abu vilniečiai, komandą nutarė pavadinti „Geležinis vilkas“.

„Tai mano šiltas prisiminimas apie tėtį – tėčio ir sūnaus komanda „Geležinis vilkas“, – sako neseniai su vienu brangiausių žmonių atsisveikinęs Gytis. Būtent jam teko atsiimti ir tėčiui jau po mirties skirtą Lietuvos krepšinio federacijos apdovanojimą už reikšmingą krepšinio plėtrą JAV.

Gyčio tėčio indėlį į lietuvišką krepšinį Amerikoje pastebėjo ne tik Lietuvos krepšinio federacija. Stanislovą pažinojo kone kiekvienas į Jungtines Valstijas atvykstantis studentas, kiekvienam jis rasdavo laiko, kiekvienas jam buvo svarbus.

„Tėtis dažniausiai labai bendraudavo su studentais, kurie atvažiuoja mokytis į Ameriką. <...> Jisai buvo toks žmogus, kuris bandė lietuvius kartu sujungti, kad kontaktai atsirastų, draugystės ir taip toliau. Ir tėtis labai domėdavosi, netgi sąrašus darydavo, kokie atvažiuoja žaidėjai nauji iš Lietuvos, sekdavo federacijas visokias. <...> Tėtis yra pirmas sukūręs Artūro Karnišovo taurę Niujorke, kartu užaugo“, – pasakoja Gytis.

Tėtį jis vadina tikru patriotu, sako, kad jo mėgstamiausias posakis buvo: padedi lietuviui – stiprini tautą. Turbūt nenuostabu, kad toks užaugo ir pats Gytis.

„Širdy patriotas tikrai, myliu Lietuvą, mano šeimos nariai čia, seneliai, močiutės. <...> Kai žmonės sako, atradau save kitoje šalyje, aš vis tiek turiu tą, kad Lietuva traukia“, – neslepia jis.

Į Jungtines Valstijas Gytis atkeliavo dar vaikas, juokiasi, kad tuo metu miestas jam atrodė nežmoniškai didelis, o traukinių sistemą perprato tik tada, kai kas nors atvažiuodavo į svečius ir reikėdavo aprodyti miestą.

„Tai buvo mano tėčio ilgalaikė svajonė. Jeigu neklystu, jo kažkas iš giminės buvo nuvažiavę į Ameriką, gyveno ten. <...> Tėtis pradėjo lošti žalią kortą. Buvo svajonė, vieną dieną atėjo laiškas, kad laimėjote“, – prisimena pašnekovas.

Tačiau tėčio svajonė tuo metu tikrai nebuvo ir Gyčio svajonė. Vyras iki šiol prisimena, kaip jautėsi sužinojęs, kad šeima kraustosi į kitą pasaulio galą.

„Verkiau. Vis tiek aš prisirišęs, labai artimas su savo seneliais, su abiem prosenelėm. Sunku palikti šeimą, nes vis tiek tai yra visiškas naujas gyvenimo etapas. Atvažiuoji, nieko nepažįsti, tavo visi draugai, šeimos nariai“, – sunkų atsisveikinimą prisimena tautietis.

Amerikoje Gytis baigė mokyklą, o vėliau ir koledžą. Nors iš pradžių ketino sekti tėčio pėdomis ir studijuoti mediciną, labai greitai suprato, kad geriausiai jausis darydamas tai, ką iš tikrųjų mėgsta.

„Pradėjau mokytis sporto kineziologija, viskas su judėjimu, žmogaus, su sportu, treniravimu ir tiesiog kažkaip viskas pradėjo labai gerai sektis, pajutau, kad tai yra sfera, kurioje noriu būti“, – tikina jis.

Nors treniruoti krepšinio komandą niekada nebuvo pagrindinis Gyčio darbas, tai – didžiausias jo hobis ir aistra.

„Manau, kad žmonės atiduoda visą širdį, visą energiją tavo komandai. <...> Džiaugsminga, kad žmonės nori eiti, dalyvauti, sportuoti ir, kaip sakoma, atstovauti tavo komandos vardą“, – tikina jis.