Komiksų kūrėjas, rašytojas, prodiuseris, režisierius, įkūrėjas, scenarijų autorius, dramaturgas, aplinkosaugininkas, filantropas – visi šie epitetai tinkami apibūdinti Jimą Davisą, kuris geriausiai žinomas kaip komiksų serijos apie katiną Garfildą kūrėjas.
Jimas Davisas gimė 1945 m. liepos 28 d. Marione, Indianoje, ir augo nedideliame ūkyje su savo tėvais Jamesu ir Betty Davisais bei jaunesniuoju broliu Dave‘u. Kaip ir daugelyje ūkių, taip ir pas Davisus gyveno daugybė benamių kačių – paties Jimo skaičiavimais, apie dvidešimt penkias vienu metu. Būdamas vaikas, jis kentėjo nuo sunkių astmos priepuolių ir neretai turėdavo ilsėtis lovoje. Priverstas būti namuose, berniukas dienas leido piešdamas.
Koledže jis studijavo meną ir verslo vadybą, o po studijų dirbo „Tumbleweeds“ kūrėjui Tomui Ryanui. Čia jis išmoko visų įgūdžių ir disciplinos, reikalingų norint tapti populiarių komiksų kūrėju, ir pradėjo kurti savo paties komiksų seriją, pavadintą „Uodas Gnormas“ (angl. „Gnorm Gnat“). Pabandęs parduoti seriją laikraščių sindikatui, jis išgirdo: „Tai juokinga, bet vabalai? Kas gali susitapatinti su vabalais?“. Po penkerių metų Davisas galiausiai sutraiškė idėją apie vabalus ir išbandė naują taktiką. Išstudijavęs populiarius komiksus, jis pastebėjo, kad juose dažnai pasakojama apie šunis, tačiau ne apie kates. Galiausiai, sujungus ironišką humoro jausmą su nuo vaikystės tobulintais meno įgūdžiais, gimė tingus, storas, lazaniją dievinantis ciniškas katinas Garfildas. Pats Davisas sako, kad jis buvo pavadintas jo „stačiokiško charakterio, bet švelnios širdies“ senelio Jameso Garfieldo Daviso garbei.
Komiksas apie Garfildą debiutavo 1978 m. birželio 19 d. 41 JAV laikraštyje. Praėjus keliems mėnesiams po išleidimo, „Chicago Sun-Times“ atšaukė „Garfildą“ ir sulaukė daugiau kaip 1 300 pasipiktinusių skaitytojų laiškų, reikalaujančių jį grąžinti. Istorija kalba pati už save - šiandien 200 milijonų žmonių skaito „Garfildą“ daugiau kaip 2 400 laikraščių. Gineso pasaulio rekordai pavadino „Garfildą“ „labiausiai sindikuojama komiksų serija pasaulyje“. Daviso kolegos iš Nacionalinės komiksų kūrėjų draugijos pagerbė jį Geriausio humoristinio komikso apdovanojimu (1981 ir 1985 m.), Elzie Segaro apdovanojimu (1990 m.) ir prestižiniu Reubeno apdovanojimu (1990 m.).
„Garfildas“ greitai tapo tikra prekinių ženklų pasaulio sensacija ir įkvėpė Davisą įkurti savo paties kompaniją, besirūpinančią su Garfildu susijusiais verslo reikalais. 1981 m. įkurta „Paws, Inc.“ yra atsakinga už teises į garsųjį katiną, o kompanijoje dirba daugiau kaip 50 dailininkų.
Garfildo šlovė neapsiribojo tik laikraščių puslapiais – Davisas parašė ir 11 geriausiu laiku rodomų animacinių laidelių CBS televizijai bei buvo nominuotas 10 Emmy nominacijų ir laimėjo 4 Emmy apdovanojimus už Išskirtinę animuotą programą. Toliau sekė filmai – „Twentieth Century Fox“ išleido „Garfildą“ (2004 m.) ir „Garfildą 2“ (2006 m.). Davisas taip pat sukūrė tris DVD formatu išleistus animuotus filmus. 2009 m. Cartoon Network kanalu debiutavo ir „The Garfield Show“, rodomas daugiau nei 130 šalių.
Filantropinė Daviso veikla labiausiai sutelkta į švietimo ir aplinkosaugos projektus. Jis kartu su Ball valstybiniu universitetu įkūrė Profesoriaus Garfildo fondą, kuriuo skatina vaikų raštingumą, taip pat inicijavo daugybę miškų atželdinimo, prerijų ir pelkynų apsaugojimo projektų bei pastatė pirmą pasaulyje visiškai natūralų komercinės paskirties nuotekų perdirbimo fabriką. Už šią veiklą jis buvo apdovanotas Nacionalinio medžių sodinimo dienos fondo apdovanojimu ir Indianos Laukinės gamtos federacijos metų aplinkosaugininko apdovanojimu.
Ironiška, tačiau pirmoji kūrėjo žmona Carolyn buvo alergiška katėms. Kartu jie susilaukė sūnaus Jameso Alexanderio. 2000 m. liepos 16 d. Davisas vedė savo dabartinę žmoną Jill. Pora turi tris vaikus: Jamesą, Ashley ir Christopherį. Šeima taip pat augina katiną Nermalą ir šunį Pūkį.
Paklaustas, ar turi panašumų su Garfildu, Davisas sako: „Kaip ir Garfildas, mėgstu daug valgyti, bet nesu miegalius. Garfildas neturi kantrybės kai kuriems dalykams – kaip ir aš nemėgstu sėdėti ir nieko neveikti.“
Tačiau pats Davisas save labiau tapatina su Garfildo šeimininku Jonu. „Aš toks pat lengvabūdis kaip ir Jonas, toks pat optimistas. Aš kaip Don Kichotas, visada besivaikantis vėjo malūnus. Kūriau Joną remdamasis savo koledžo patirtimi – visuomet bandžiau pakviesti merginas į pasimatymus, ne itin madingai rengiausi ir buvau moksliukas. Laimei, dabar atėjo moksliukų laikai.“
