Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Jokūbas Dagys: Išeivijos skausmo skulptorius

09/18/2020 Aidas

Išeivijos skausmo skulptorius. Taip JAV ir Kanados lietuvių spaudoje buvo vadinamas Jokūbas Dagys. Ne tik skulptoriaus ir tapytojo, bet ir poeto talentu apdovanotas kūrėjas, išleidęs tris knygas: „Dagys dejuoja ir dainuoja“, „Dagys klajoja ir galvoja“, „Meilė tarp priešų“.

Grįžimo tėviškėn pradžia

Iki nepriklausomos Lietuvos atkūrimo apie J. Dagį nedaug žinojome. Tiesa, „XX amžiaus lietuvių dailės istorijoje“, išleistoje 1983 metų pradžioje, rašoma apie J. Dagio kūrybą iki 1940-ųjų.

Ten pateiktos ir kelios jo skulptūrų nuotraukos. Tačiau apie tai, kaip susiklostė jo gyvenimas Kanadoje, Toronto mieste – nė žodžio. Dailininką 1988 metais Toronte aplankęs šviesaus atminimo mokslo ir kultūros entuziastas Česlovas Kudaba atvežė Biržų „Sėlos“ muziejui J. Dagio dovanų: jo paties parašytas ir išleistas knygas ir Devenių kultūros fondo lėšomis išspausdintą albumą su dailininko skulptūromis. Maždaug tuo metu Kanadoje lankėsi ir Nemunėlio Radviliškio vidurinės mokyklos mokytojas Manfredas Bridžius, viešnagės pas skulptorių įspūdžius aprašęs rajono laikraštyje.

Šitokia buvo menininko sugrįžimo į gimtinę pradžia.

Vaikystės dienos

JAV leidžiamo žurnalo „Mūsų sparnai“ redaktoriaus paprašytas J. Dagys 1981-aisiais rašė: „Gimiau 1905 metų pabaigoje Šlepščių sodžiuje. (Prieš keliolika metų dailininko sesuo Ona Drevinskienė yra pasakojusi, kad jų tėviškė buvusi Kvietkelių kaime – aut. past.) Turėjau vis į darbus įnikusį blaivų ir gana religingą tėvą ir motiną, Dirvonakių Krisiukėnaitę, linkusią į išdidumą, realistinį pasaulio supratimą ir mažai religingą. Aš, atrodo, po truputį paveldėjau jų abiejų būdo savybes.“

Tėvų Katrės ir Jokūbo Dagių šeimoje gimė 12 vaikų. Užaugo aštuoni: keturi broliai ir keturios seserys. Vyriausiąjį pavadino Jonu. Jokūbo sesuo Ona Dagytė-Drevinskienė pasakojo, kad tėvas labai norėjęs, jog pirmagimiui būtų duotas Jokūbo vardas. Tačiau mama įtikino, kad sūnų reikia pakrikštyti senelio Jono vardu. O Jokūbo vardas atiteko antrajam sūnui, kuriam buvo lemta tapti ne tik skulptoriumi, bet ir poetu.

Vaikystė prabėgo tėvų ūkyje. Porą metų piemenavo. Kaip pats prisimena, po plikus laukus ar tankiai sužėlusius krūmus lakstė paskui vis išklystančias karves ir nuo jų atsiskiriančias avis. Kai baigė keturias Biržų gimnazijos klases, tėvas ragino Jokūbą padėti ūkininkauti, o į mokslus tegu verčiau eina vyresnis brolis Jonas, kuris ir geresnis mokinys, ir sveikatos stipresnės. Tačiau Jokūbas norėjo mokytis. Jo neviliojo ateitis tėvų ūkyje. Pasakojama, kad Jokūbas išbėgo paskui vyresnįjį brolį į mokyklą, o motina vijosi iš paskos šaukdama: „Jei jau taip nori – eik, tik, še, pasiimk užkandžių.“

Biržų gimnazijoje

Jo brolis Jonas, mokslininkas, žymus ekonomistas, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius, savo prisiminimuose rašo, kad Jokūbas, pradėjęs mokytis Biržų gimnazijoje, piešęs už jį prasčiau, bet greitai vyresnįjį brolį pasivijęs ir pralenkęs. Jonas Dagys mano, kad Jokūbas už savo pomėgį piešti ir skulptoriaus profesijos pasirinkimą turėtų būti dėkingas kartu bute pas našlę Pikienę Rinkos gatvėje gyvenančiam Hermanui Poviloniui, tuomet trečios klasės gimnazistui, kuris labai mėgo piešti ir rašė eilėraščius Iškonio slapyvardžiu gimnazijos moksleivių laikraštėliui „Pumpuras“.

„Kartą, – prisimena Jokūbas, – mokyklos knygyne pastebėjau didelę knygą vokiečių kalba „Die Blater und deutcher Poesie und Kunst“, pilną vokiečių poezijos ir grafikos paveikslų. Knygyno vedėjas jos man nebūtų davęs, tai paprašiau ten esantį aštuntoką, kad jis ją paimtų savo vardu. Ta knyga, kaip kokia brangenybe, džiaugiaus, skaičiau ir kopijavau kai kuriuos jos paveikslus. O matematika visai nesidomėjau, todėl dabar kai kada sapnuose ji mane persekioja: turiu rašomąjį darbą ir jokiu būdu nesugebu jo padaryti… Mano prisijaukinti tie du „arkliukai“ su manimi pasiliko per visą mano gyvenimą, ant kurių tai ant vieno, tai ant antro užsėdu ir pajoju, kuris tinkamiau prisitaiko prie esamų sąlygų ir geriau mane paneša į mano svajonių šalį.“

Jokūbas Biržų gimnazijoje tapo žinomas ne tik kaip geras piešėjas, bet ir poetas, savo eilėraščius spausdinęs ne tik moksleivių laikraštėlyje „Saulėtekis“ (vienus metus jis buvo šio laikraščio redaktoriumi), bet ir Amerikos lietuvių laikraščiuose. Mokytojai vertino jo rašinius. Gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros (dėstęs ir pasaulietinę literatūrą) mokytojas Jurgis Kutra juos skaitydavo kitose klasėse sakydamas, kad su Jokūbo mintimis gimnazistai gali ir nesutikti, bet verta iš jo rašinių pasimokyti, kaip reikia galvoti, filosofuoti ir išvedžioti.

Meno mokykloje. Skulptūros studijos

1927-aisiais baigė Biržų gimnaziją. Brolis Jonas, tuo metu jau studijavęs Kauno universitete, vadino Jokūbą važiuoti į Kauną. Žadėjo padėti. Jokūbas nusprendė stoti į Kauno meno mokyklą. Tėvus toks sūnaus pasirinkimas nuvylė. Jie manė, kad menininkas – tai tik amatininkas. Kaip stalius, mūrininkas ar dažytojas. Tik Jokūbui paaiškinus, kad baigęs studijas jis galės dirbti gimnazijoje piešimo mokytoju, kaip tėvų pažįstamas ir gerbiamas Biržų gimnazijos piešimo mokytojas Vilius Šlekys, tėvai nusiramino.

Meno mokykloje J. Dagį labiau traukė tapyba. Jis buvo pradėjęs lankyti Justino Vienožinskio tapybos klasę. Tačiau po metų tapybos profesoriai Adomas Varnas ir Just. Vienožinskis dirbti dėstytojais nebebuvo pakviesti. Mokytis tapybos pas Petrą Kalpoką Jokūbas nepanoro. Kaip tik tuo metu į mokyklą mokyti studentų atvyko skulptorius Juozas Zikaras.

„Taigi naujas žmogus, nauji metodai, naujos viltys, – prisimena J. Dagys. – Nors nemanydamas pastoviai studijuoti skulptūros kreipiausi į skulptorių Zikarą.“ Zikaras, įvedęs į studiją, parodęs vietą ir molio dėžę, paliepė kieme nusiskinti kokį augalą ir išlipdyti reljefinį ornamentą. Pirmąjį Jokūbo lipdinį gerai įvertino ne tik Zikaras, bet ir pas jį atėjęs architektas Vladimiras Dubeneckis. Tikriausiai šis įvertinimas ir paskatino galutinai pasirinkti skulptūrą. Paskutinius trejus studijų metus J. Dagys praleido skulptūros studijoje.

„Joje dirbau, grūmiausi, kenčiau ir džiaugiausi. Kartais sekėsi, kartais ne. Pagaliau kartą pirmasis Meno mokykloje gavau už savo kompozicijas ir modelio studiją geriausią įvertinimą“, – yra sakęs dailininkas.

Raseiniuose

Baigęs Meno mokyklą ir supratęs, kad iš meno nepragyvens, kreipėsi į Švietimo ministeriją prašydamas mokytojo vietos Raseinių gimnazijoje. Čia dirbo nuo 1932 iki 1944 metų vasaros. Priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai ir dalyvaudavo beveik visose jos ruošiamose parodose Lietuvoje ir po kartą Latvijoje ir Estijoje, kur jo skulptūra „Pavargęs žmogus“ jų skulptorių buvo gerai įvertinta. Norėdamas geriau pažinti Europos dailę, 1937 metais lankėsi žymiausiose Berlyno ir Paryžiaus meno galerijose. 1939-aisiais Kaune surengė personalinę savo kūrybos parodą, kurioje buvo 85 skulptūros, 20 tapybos darbų ir 20 piešinių.

Raseiniuose Jokūbas vedė, susilaukė dukters ir dviejų sūnų. Jo sesuo Ona pasakojo, kad Jokūbas su žmona vasaromis atvažiuodavo savo tėvų, seserų ir brolių aplankyti. Mėgdavęs fotografuoti. Sustatydavo visus priešais aparatą ant kojelių, o tuomet pribėgdavo prie besifotografuojančių ir pats. Mama bardavosi, kad Jokūbas užsiauginęs barzdą. Jis mėgindavo teisintis, kad turįs ją auginti, nes skutantis smakrą beria. Raseiniuose, Kauno gatvėje, buvo nusipirkęs pusę hektaro žemės, pasistatė medinį namuką, prisisodino įvairių medžių, užveisė sodą, augino daug gėlių. Alėją į namą papuošė savo skulptūromis.

Pasitraukimas iš Lietuvos

Nors ir buvo kairuoliškos pakraipos, draugavo su rašytojais Petru Cvirka ir Antanu Venclova, bet po visus išgąsdinusių 1941 metų trėmimų į Sibirą 1944-ųjų vasarą nutarė pasitraukti iš Lietuvos. Iš Raseinių išvažiavo visa šeima. Tačiau Jokūbą vokiečiai atskyrė nuo žmonos ir vaikų, išvarė kasti apkasų, vėliau jam teko dirbti fabrike, dažyti kalkėmis pastatus. Dar kartą buvo susiradęs šeimą, tačiau 1945 metų vasario mėnesį likimas juos vėl išskyrė, nes Reicho potvarkiu šeimos buvo išsiųstos toliau nuo fronto, o vyrai palikti dirbti įvairius darbus. Vėliau žmona pateko į sovietinės kariuomenės kontroliuojamą teritoriją ir buvo priversta grįžti atgal į Raseinius. Namas buvo sudegęs. Likusi tik daržinėlė. O Jokūbas, patekęs į anglų zoną, veltui siuntinėjo laiškus į įvairius Vokietijos miestus ieškodamas savo šeimos.

Laisvo menininko karjera Kanadoje

Po karo daugiau kaip ketverius metus gyveno Londone, nepraleisdamas progos susipažinti su žymiausių pasaulio dailininkų kūriniais. 1951-aisiais, prieš Kalėdas, atvyko į Kanadą. Porą metų dirbo fabrike darbininku. 1954-aisiais visam likusiam gyvenimui pasirinko dailę. Tapo laisvu menininku. Vien kūrybai atsidėti jį skatino ir antroji žmona kanadietė Jois.

Vakarinėje Toronto dalyje esančiame name skulptoriaus darbo kambarys, pilnas skiedrų, įvairių kaltų ir plaktukų, kvepiantis medžiu ir virintų sėmenų aliejumi, buvo lyg skulptoriaus Dagio gyvenimo centras. Čia jis praleisdavo ilgą žiemą, čia prabėgdavo pavasariai ir rudenys, iš čia iškeliaudavo medžio darbai, kuriais būdavo gėrimasi parodose, puošiami butai, bažnyčios, kapinės. Vasaras praleisdavo prie ežero pasistatytoje „būdoje“, kaldamas vis naujas medžio skulptūras. Jo kūryba gėrėjosi ir ją vertino kanadiečiai meno kritikai. Daug jo skulptūrų ir bareljefų pasklido po privačias kolekcijas JAV, Kanadoje, Australijoje, Europoje.

Ne kartą J. Dagys buvo patekęs į „Who‘ in American Art“ („Kas yra kas Amerikos dailėje“) ir kitus įžymių žmonių leidinius. Jis priklausė Kanados skulptorių, Amerikos lietuvių dailininkų, Spalvos ir formos draugijoms. Personalinės parodos buvo surengtos Čikagoje (1973), Hamiltone (1970), Toronte (1978), Klivlande (1980), o 1978 metais jis dalyvavo parodose Londone, Paryžiuje, Briuselyje. Jo kūrinių yra įsigiję garsūs pasaulio muziejai.

Skulptorius yra sakęs, kad jis – nei realistas, nei modernistas. Siekdamas pusiausvyros tarp realizmo ir stilizuoto deformavimo, jis kuria tai, kas artima jo širdžiai, kas suteikia jam malonumą ir pasitenkinimą. Teigė jungiantis į vieną visumą ekspresiją, deformavimą, primityvų realizmą ir savo sugebėjimus. Menotyrininkė Morta Ulbienė rašė, kad išeivijoje J. Dagys, likęs ištikimas jaunystės ekspresionistinei pasaulėjautai, iš naujo atrado medį, kuris tapo mėgstamiausia ir parankiausia medžiaga, siekiant raiškos ir įtaigos.

Menotyrininkė Genovaitė Kazokienė apie dailininką rašė: „Keturios dešimtys išeivijos metų Dagio sielą žeidė ir kankino: šaknimis jis liko tėvynėje ir praradimo sopulį išreiškė per savo brolį – medį.“ Pokario metais likęs benamis, netekęs šeimos ir Tėvynės, jis tarsi priglunda prie lietuviškos tautodailės, sukurdamas daug rūpintojėlių, figūrinių kompozicijų, alegorinių skulptūrų, kurios paženklintos kančia ir sielvartu. Todėl JAV ir Kanados lietuvių spaudoje Jokūbas Dagys buvo vadinamas išeivijos skausmo skulptoriumi. O jis pats, tarsi apibūdindamas savo skaudų likimą, 1977 metais išleistame rinkinyje „Dagys dejuoja ir dainuoja“ rašo:

Brandžiausio savo amžiaus dalį

Aš vienumos kančiose leidau –

Blaškiaus po svetimą vis šalį

Bebraukdams ašarą nuo veido.

Toronte gyvenę ir J. Dagį pažinoję tautiečiai žavėjosi jo pavydėtinu darbštumu. Vien tik išeivijoje jis sukūrė daugiau kaip 1000 skulptūrų, bareljefų, tapybos darbų, piešinių. Kai ištikus širdies smūgiui gydytojai patarė vengti skulptūroms kurti reikalingų fizinių pastangų, jis sutvarkė traukiantis į Vakarus, Vokietijoje ir Londone, rašytus eilėraščių, atsiminimų, pjesės rankraščius ir išleido tris savo kūrybos knygas, sulaukusias gražių tautiečių atsiliepimų.

Fotografuodavo savo skulptūras, jų nuotraukomis ne tik iliustravo savo knygas, bet ir jas spausdindavo „Mūsų sparnuose“, „Tėviškės žiburiuose“, kituose lietuvių išeivių leidiniuose. Kanados ir JAV lietuvių laikraščiuose išspausdino straipsnius apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Adomą Galdiką, A. Docių, Pablo Picasso, rašė apie formą ir dvasią mene, meną ir tiesą, meną ir kūrėjo laisvę, Kristų ir meną, atsiminimus apie Just. Vienožinskį, A. Galdiką, Pulgį Andriušį ir kitus lietuvių kultūrai nusipelniusius žmones.

Mirė skulptorius ir poetas Jokūbas Dagys 1989 m. rugsėjo 8 d. Kanadoje, netoli Toronto. O tų pačių metų spalio 15 dieną, sekmadienį, dailininko pelenai, parvežti sūnaus Leopoldo, atgulė amžinojo poilsio Raseinių kapinėse po dviem ąžuolais, šalia tragiškai žuvusio jauniausio sūnaus Rimgaudo ir pirmosios žmonos Olgos, paskutinėn kelionėn palydėti dukros Lidijos, sūnaus Leopoldo, anūkų Dariaus ir Algirdo, giminų ir artimųjų, Lietuvos dailininkų sąjungos atstovų.

Savo testamente rašė, kad dalis jo darbų dovanojami Lietuvai ir turi būti perduoti Biržų krašto muziejui „Sėla“. Skulptoriaus noras įgyvendintas. Muziejuje saugoma 760 eksponatų (skulptūrų, bareljefų, aliejiniais dažais ir akrilo technika pieštų paveikslų, atvirukų, fotografijų, knygų, laiškų, laikraščių, kvietimų, lankstinukų), kurie pasakoja apie kraštietį menininką, jo meilę gimtajam Biržų kraštui. O 2000 metų pavasarį šešiolika Toronte sukurtų dailininko skulptūrų buvo eksponuotos pirmą kartą atkurtoje Lietuvoje, Vilniuje, Radvilų rūmuose, surengtoje parodoje „Sugrįžusi išeivijos dailė“.

Algirdas Butkevičius

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu