Amerikiečiams, priklausomai nuo jų politinių pažiūrų, naujausia mokesčių sistemos reforma reiškia vieną iš dviejų dalykų: arba judėjimą link paprastesnės ir racionalesnės mokesčių sistemos, arba mokesčių apkarpymus to nenusipelniusiems turčiams, užkraunant didesnę nacionalinės skolos naštą ateities kartoms. O štai išorės stebėtojai pastebi, kad JAV priartina kai kuriuos savo mokesčių sistemos aspektus arčiau pasaulinių standartų, paplitusių likusiose išsivysčiusiose šalyse.

Praėjusį savaitgalį, apie antrą valandą nakties, Senate buvo paskubomis priimtas mokesčių reformos įstatymo projektas, kuris, nors ir kai kuriomis detalėmis skyrėsi nuo praėjusį mėnesį Atstovų rūmuose priimto įstatymo projekto, turi tuos pačius bendrus bruožus. Dabar Kongresas paskirs specialų laikinąjį komitetą, kuris svarstys abi įstatymo versijas ir išspręs tarp jų esančius skirtumus. Tai yra standartinė praktika, ir nėra jokių požymių, kad mokesčių reforma dar iki Kalėdų netaps galiojančiu įstatymu.

Palikime politinius klausimus (ar priimtas įstatymas respublikonams yra pakankama pergalė, padėsianti jiems kitais metais vyksiančiuose kadencijos vidurio rinkimuose?) nuošalyje, o verčiau paklauskime dviejų labai svarbių ekonominių klausimų. Ar tai tikrai yra žingsnis link geresnės mokesčių sistemos? Ir ar tikrai bus rasta, kuo padengti mokesčių apkarpymus, kaip tikina respublikonai, ar papildomais milijardais išaugs nacionalinė skola?

Bent vienu aspektu tai tikrai yra žingsnis link geresnės mokesčių sistemos: pagrindinis korporacijų pelno mokesčio tarifas yra sumažinamas nuo 35 iki 20 procentų. Nelogiška turėti daug didesnį korporacinių mokesčių tarifą nei dauguma kitų išsivysčiusių šalių (kaip tik šiuo metu šį mokestį iki 21 procento mažina ir Nyderlandai), juo labiau kai užsienyje gautas kompanijų pelnas yra visiškai neapmokestinamas. Tai leido didžiausioms ir išmaniausioms kompanijoms formuoti užsienyje veikiančių dukterinių įmonių tinklus ir už nemažą dalį savo pajamų nemokėti absoliučiai jokių mokesčių.

Iš pradžių buvo svarstoma korporacinių mokesčių apkarpymą suporuoti su reikalavimu kompanijoms sugrąžinti užsienyje esančią savo verslo dalį į šalį (gal pritaikant mažesnius mokesčius) ir apmokestinti būsimą pelną, tačiau to buvo atsisakyta (tai stebina, kaip stebina ir gausybė paskutinės minutės įstatymo papildymų, įrašytų ranka). Jei galutiniame įstatymo variante užsienyje gautas pelnas nebus apmokestintas, tai pelnytai nuvils tuos, kurie tikėjosi sąžiningesnės mokesčių sistemos. JAV retai gauna progą radikaliai reformuoti mokesčių sistemą, tad palikti tokią siaubingą spragą būtų nedovanotina.

O kaip dėl kaltinimų, kad šios permainos prisidės prie nacionalinės skolos, neretai nurodant ir sumą – papildomus $1.4 trilijono? Čia būtina pabrėžti du dalykus. Visų pirma, mes nežinome, ar mokesčių sistemos pokyčiai paskatins ekonomikos augimą, kaip dievagojasi respublikonai, ir ar to augimo pakaks, kad jis atsvertų sumažėjusias pajamas iš mokesčių.

Egzistuojantys ekonomikos modeliai demonstruoja prielaidą, kad siūlomi mokesčių apkarpymai padidins deficitą, tad bet kas, sakantis, kad taip nebus, turi įrodyti tų modelių klaidingumą arba pateikti kažkokios iki šiol neįvertintos naujos informacijos apie žmonių ar kompanijų elgesį, kuri paneigtų praeityje matytus rezultatus. Nepakanka tiesiog tvirtinti, kad kažkas įvyks vien todėl, kad tu nori, jog tai įvyktų. Ekonomistai praktiškai vienbalsiai sutaria, kad trūksta įrodymų, jog Amerikos ekonomikai augti ir stiprėti neleidžia per dideli mokesčiai (iš dalies jai to daryti neleidžia blogai suformuotas apmokestinimas, tačiau tai jau kita tema). Trumpai tariant, mokesčių apkarpymai, kuriems nėra surandama biudžeto pajamų alternatyva, visada yra rizikingas žingsnis.

Antrasis dalykas, kurį reikia pabrėžti: nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų, didelis ir nuolatinis valdžios sektoriaus deficitas yra daugumos demokratijų bruožas, o papildomi deficitai ir skolos dar labiau padidins naštą ateities kartoms. JAV šiuo aspektu nėra nei blogesnė už kitas išsivysčiusias šalis. Tačiau iki šiol ji sugebėjo nuo savo nuolatinio deficito per daug nenukentėti: tai nulėmė pakankamai palanki šalies demografija, komercinio sektoriaus dinamiškumas, nacionaliniai resursai ir dolerio padėtis. Pasaulis JAV leidžia daugiau nei kitoms šalims.

Tačiau anksčiau ar vėliau skolos turi būti sumokėtos. Net JAV vyriausybės skolos.