Vis dar kupini vilties, bet bejėgiai po 730 dienų. Vis dar laukiame stebuklo. Pagrobtos Čiboko mokyklinukės ir jų šeimos nusipelno kur kas daugiau. Mums pažymint antrąsias 276 paauglių mergaičių pagrobimo iš šiaurės rytinio Nigerijos miesto metines, turime pripažinti, kad padarėme nepakankamai, kad užtikrintume jų išlaisvinimą.
Šiandien mergaitės, kurios prieš masinį pagrobimą kartu mokėsi vienoje mokykloje, tapo akivaizdaus mūsų nesugebėjimo apsaugoti jaunas gyvybes simboliu. Tiksli mokyklinukių buvimo vieta iki šiol lieka neaiški. Nors 2015-aisiais Nigerijos kariuomenė pranešė išlaisvinusi šimtus moterų, kurias įkaitėmis laikė „Boko Haram“, tačiau nė viena jų nebuvo mergaitė iš Čiboko.
Manoma, kad vienos jų buvo parduotos į vergiją, kitos prievarta ištekintos už kovotojų. Taip pat sklinda gandai, kad „Boko Haram“ Nigerijos vyriausybei pateikė slaptą išpirkos reikalavimą, siekiantį maždaug $50 mln. Ir nors anksčiau būta kalbų apie galimą apsikeitimą belaisviais, dabar jų nesigirdi.
Tragiška tai, kad bet kokios naujienos apie Čiboko mergaites dabar tapo gandais, nuogirdomis ar teorijomis, nors neseniai išplatintas vaizdo įrašas, kuriame matomos kelios pagrobtos mergaitės, suteikia mums mažytę viltį, kad kai kurios jų dar gali būti gyvos. Kad ir kaip tai būtų baisu, mergaitės, svajojusios apie studijas universitete ir sėkmingas karjeras, tarsi išnyko nuo Žemės paviršiaus, kad ir kaip artimieji, draugai ir visas pasaulis lauktų jų sugrįžimo.
Dabar, praėjus jau dvejiems metams, jų tėvai vis dar kiekvieną rytą prabunda nežinodami, ar jų dukros gyvos, ar mirusios, ištekėjusios ar vienišos, o gal išniekintos kaip vergės. Jie nusipelno kur kas daugiau nei tik menkos vilties.
Čiboko mergaičių pagrobimas ir tolimesnis numanomas elgesys su jomis yra vienas didžiausių siaubų, kokius kiekvieną dieną patiria vaikai ir paaugliai konfliktų zonose vis didėjančiame skaičiuje pilietinių karų visame pasaulyje.
Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos dar niekada tiek daug vaikų – maždaug 30 mln. mergaičių ir berniukų – nebuvo išstumti iš savo gimtųjų namų. Dar niekada jokiame pasaulinių konfliktų kontekste tiek daug vaikų netapo pabėgėliais. Istorijoje dar niekada nebuvo tokio laikotarpio, kai tiek daug mokyklų tokioje daugybėje šalių tapo visos eilės barbariškų išpuolių taikiniais.
Tačiau viltis gyva. Jungtinių Tautų Saugumo taryba galėtų įsiterpti ir paskatinti Nigeriją – palaikomą Amerikos, Prancūzijos, Kinijos ir Britanijos vyriausybių – pradėti didelio masto oro žvalgybą ir potencialius veiksmus ant žemės, siekiant užtikrinti mergaičių sugrąžinimą namo. Mes taip pat galėtume ir turėtume įdėti daugiau pastangų, kad apsaugotume vaikus nuo atakų ir pagrobimų, kai jie yra mokyklose.
Kad parodytų, jog grobėjai bus nubausti, Saugumo taryba turėtų priimti naują rezoliuciją, kuri laikytų atsakingais visus būsimus vaikų grobikus, dar labiau padidinant tarptautinį spaudimą patraukti juos į teisminę atsakomybę.
Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos dar niekada tiek daug vaikų – maždaug 30 mln. mergaičių ir berniukų – nebuvo išstumti iš savo gimtųjų namų. Dar niekada jokiame pasaulinių konfliktų kontekste tiek daug vaikų netapo pabėgėliais. Istorijoje dar niekada nebuvo tokio laikotarpio, kai tiek daug mokyklų tokioje daugybėje šalių tapo visos eilės barbariškų išpuolių taikiniais.
Visos pasaulio vyriausybės jau dabar turėtų paremti JT Saugių mokyklų deklaraciją, kuri skelbia, kad išpuoliai prieš mokyklas, koledžus ir universitetus prilygsta nusikaltimu žmoniškumui. Tuo tarpu tarptautinė bendruomenė turėtų padėti aprūpinti konflikto zonose veikiančias mokymo įstaigas lėšomis, kurių joms reikia sustiprinti saugumą, įdiegti kameras ir pastatyti paprasčiausias tvoras, kas smarkiai sumažintų smurtinių atakų tikimybę.
Tai reiškia, kad artėjančiame Pasaulio humanistų suvažiavime mes turėtume dėti visas pastangas didinant lėšas švietimui, kurios tesudaro mažytį procentą visų humanitarinio biudžeto lėšų.
Naujojo tūkstantmečio pradžioje pasaulis, per Jungtines Tautas, davė pažadą vaikams. Mes prisiekėme, kad nesvarbu, kur jie bebūtų, jie visi gaus išsilavinimą ir turės vienodas galimybes. Šį pasišventimą pabrėžė naujieji Tūkstantmečio plėtros tikslai. Tačiau mes negalime suteikti jiems universalaus išsilavinimo, jeigu negalime užtikrinti, kad milijonai berniukų ir mergaičių konfliktų zonose turėtų galimybę lankyti mokyklas.
Gordonas Brownas, buvęs JK ministras pirmininkas, JT specialusis pasiuntinys švietimui
