Šių metų krikščionių vienybės savaitės moto kviečia „Garsinti šlovingus Viešpaties darbus“ (plg. 1Pt 2,9). Labiau nei diskutuoti apie teologinius niuansus, politinius žingsnius ar tradicijų įvairovę – nors, be jokios abejonės, iš šie aspektai yra labai svarbūs – atsigręžti į konkretų bei praktišką gyvenimą Evangelija. Atrasti, tai, kas jau vienija.

Skaitytojų dėmesiui – Saulenos Žiugždaitės pokalbis su Viktoru Ilekiu, vienos iš didžiausių pasaulyje ir Lietuvoje veikiančių ekumeninių bendruomenių nariu. Veikliųjų žmonių bendrija (LVŽB) vienija vyrus krikščionis, priklausančius įvairiausioms konfesijoms. Jos tikslas, kaip rašoma oficialiame puslapyje – laimėti vyrus Jėzui Kristui visose tautose; lavinti juos ir padėti jiems išpildyti Didįjį pašaukimą; suteikti galimybę krikščioniškam bendradarbiavimui, labiau suvienyti visus Kristaus Kūno narius. Siekiama, kad bendrijos narys taptų aktyviu ir savo Bažnyčios nariu.

- Jūsų organizacijos nariai yra skirtingų konfesijų krikščionys. Kaip jums pavyksta atrasti bendrą kalbą?

- Visas mūsų organizacijos pavadinimas yra „Tarptautinė pilnos evangelijos veiklių žmonių bendrija“. Ją sudaro įvairių konfesijų nariai pasauliečiai. Šiuo metu bendrija yra viena gausiausių krikščioniškų vyrų organizacijų, gyvuojanti daugiau nei 130 pasaulio šalių. Lietuvoje veikia apie 12 skyrių.

„Pilnos evangelijos“ – vadinasi, priimame viską, kas parašyta Šventajame Rašte, nieko neišmetame – kad kiekvienas vyras galėtų liudyti viską, ką jis patyrė iš Dievo, nieko nenuslėpdamas. Kartais kai kurios konfesijos sako, pas mus viena ar kita netoleruojama, o kažkas pabrėžiama. Mes toleruojame visą Šventąjį Raštą: ir išgydymus, ir kalbėjimą kalbomis, dvasines dovanas ir taip toliau. Mes tuo tikime, ir tai išties vyksta.

„Veiklūs žmonės“ – reiškia, kad mes visi dirbame. Organizaciją išlaikome patys, tai, kas lieka nuo mūsų bažnyčių, atnešame kaip auką šiai organizacijai. Tokiu būdu tarnaujame.

- Bendrijai vadovauja žmonės iš jūsų tarpo, pasauliečiai?

- Taip. Bendrija nėra Bažnyčia. Esame tik pagalbinė ranka – viena iš rankų – kitoms bažnyčioms. Sakome, kad užimame pirmąją grandį – supažindinimo su Kristumi. Kviečiame vyrus, kurie vienokiu ar kitokiu būdu bijo eiti į bažnyčią – ar nenori, ar kažkas juos ten glumina. Kviečiame į jiems priimtiną aplinką mieste: kavinėje, restorane ar konferencijų salėje ir ten paliudijame savo gyvenimą. Labai gerai girdi žmogus, kai, pavyzdžiui, aš, inžinierius, pasakoju inžinieriui, arba stalius – staliui ir pan. Jie patiki, kad ir šiandien Dievas yra gyvas, realus.

Vienas iš reikalavimų, kad Bendrijos narys paskui taptų aktyviu savo Bažnyčios nariu. Atėję į bendriją, bažnyčios neturėdami, dažniausiai pereina per įvairias bažnyčias, nes pas mus dalyvauja praktiškai visų konfesijų, nors daugiausia katalikų, atstovai. Mes nekalbame apie tai, kas mus skiria. Paliekame savo konfesiją rūbinėje kartu su paltais. Bendraujame remdamiesi tuo, kas mus jungia – Jėzus Kristus.

- Ir atrandate, jog užtenka to, kas jus jungia, kad net galite vienoje organizacijoje būti?

- Taip, išties labai daug žmonių yra patyrę Dievo veikimą, bet nėra kur to papasakoti. Mes tai suprantame, pripažįstame ir tokiais patyrimais dalinamės. Meldžiamės vienas už kitą. Galiu pasakyti, kad kiekvienas mūsų krikščionis vyras turi tam tikrą priežastį, kodėl jis eina į bažnyčią, kodėl yra tikintis, kodėl pasirinko šį kelią – gali tai paliudyti.

- Kokia šio pasirinkimo esmė?

- Žmogus patiria Dievo jėgą. Vienas pamatė, kad po maldos Viešpats išgydė jo uošvę, sergančią ketvirtos stadijos vėžiu; antras pasakojo, kad maldos išgydė jų santuoką, kuri jau buvo ant skyrybų slenksčio, trečias – kad Dievas padėjo atsistoti po verslo bankroto... Kiekvienas turi savo liudijimą gyvenime. Ir ne iš kažkokios pareigos, o iš meilės Dievui, norėdami atsilyginti už patirtą palaiminimą, žmonės ateina į šią bendriją. Rengiame reguliarias laidas per „Marijos radiją“ ir „X–FM“, kur liudijame, meldžiamės už žmones. Kartais kas nors paskambina ir sako: „Klausykite, po maldos Dievas mane išgydė. Ką man dabar daryti?“ Žmogus jaučia didžiulį dėkingumą, nori kažkaip atsilyginti – tokie žmonės ir susitinka bendrijoje.

Tai pirmiausia vyriška organizacija – Kristus ją įkūrė per armėnų kilmės amerikietį, paprastą fermerį Demosą Šakirianą. Kadangi buvo gimęs Armėnijoje, vienoje iš pirmųjų krikščionybę priėmusių valstybių, matė gilų savo senelių, tėvų tikėjimą, gyvenimą su Dievu. Vėliau gyvendamas JAV ir lankydamasis vietos bažnyčiose, nors tai liečia visą pasaulį, matė, kad iš 10 lankytojų tik 1 suaugęs vyras: visi kiti – moterys, vaikai, seneliai. Į jo klausimą, kodėl vyrai nelanko bažnyčios, kodėl netiki, sulaukdavo atsakymo, kad tikėjimas – silpnųjų reikalas. Kita vertus, jis matydavo, kad tie patys vyrai savo bėdas ir išgyvenimus išlieja kažkur kamputy, kai niekas nemato. Arba nardina į alkoholį. Bendrija tokiems ir yra.

- Paminėjote plačiai prigijusią nuostatą, kad savo trapumo, pažeidžiamumo parodymas reiškia silpnumą? Ar išties taip yra? Ką liudija jūsų patirtis?

- Kitaip pasakyčiau. Kalbėčiau ne tiek apie silpnumą ar stiprybę, bet apie puikybę – ji labiausiai Dievui prieštarauja. Kol neperžengsi per savo puikybę, nesuprasi, kad nesi Dievas, tol niekas tavo gyvenime nesikeis. Viešpats davė kiekvienam laisvą valią, kurią labai gerbia. Kol pats neleisi Jam ateiti į savo gyvenimą, tol niekas nesikeis.

Kartą vienas kunigas, pabuvęs mūsų renginiuose, pasakė: „Pas mane vyrai per išpažintį tiek nepasakoja, kiek pas jus liudija.“ Išties tas liudijimas yra šlovė Viešpačiui: mes pasakojame, kokie buvome prieš priimdami Viešpatį į savo gyvenimą, ir kokie esame dabar.

- Klausant jūsų, gali susidaryti įspūdis, kad bendrijos nariai – tai žmonės, patyrę ribinių potyrių, ekstremalų Dievo įsikišimą. Ar jos nariais yra ir žmonės, kurių gyvenimai tiesiog „eiliniai“?

- Tai klaidingas įspūdis. Manau, kad kiekvienas tikintis žmogus yra tikintis todėl, jog yra patyręs Dievą – ne todėl, kad kiti tai daro. Pas mus atėję žmonės yra tie, kurie širdimi patikėjo, kad Dievas yra, realiai veikia gyvenime. Aš pats taip pat turėjau savų problemų, kaip ir daugelis: alkoholis, tarsi vienintelė palaima, atsipalaidavimo priemonė, kitos priklausomybės. Kai įtikėjau, sutikau Dievą – realų ir gyvą – labai graužė sąžinę. Matant Jo daromus stebuklus kitų vyrų gyvenime, pradėjo keistis ir mano gyvenimas.

Mano sesuo yra vienuolė. Išties dėl jos palikau Bažnyčią, Dievą. Galvojau, visi žino, kur eina, tad ir aš einu iš paskos. Bet žiūru, kad viskas pradėjo slinkti iš po kojų. Atrodo, ir turto užtenka, ir automobilis, ir namas, ir t. t., o laimės nėra. O sesuo nieko neturi, bet laiminga, džiaugiasi Dievu – mane tai labai erzindavo. Žinoma, sesuo meldėsi už mane ir, ačiū Dievui, kad Jis ją išgirdo. Ji mane pakvietė čia prieš 10 metų. Kartą ji man pasakė: „Dievas kaip vėjas, ar matai Jį? Nematai, bet tiki. Nes jauti kaip tau liečia veidą – taip ir mes jaučiam Dvasios prisilietimą viduje; matai judant medžių šakas – mes Jį regime kitų žmonių gyvenimo liudijimuose.“

Dievas nėra tas asmuo, kuris nori, kad tikėtume iš nieko. Galima su Juo kalbėtis, paprašyti ženklo, stebuklo. Aš kadaise paprašiau, kreipiausi į dangų: uždaviau Dievui tokią užduotį, kuri man atrodo neįmanoma išspręsti, o Jis per trumpą laiką išsprendė, atvedė žmones iš tos bendrijos, ir aš dabar čia, grįžau pas Dievą, grįžau į Bažnyčią. Dingo visos priklausomybės: jaučiuosi vienas iš laimingiausių žmonių.

- Jūs per Bendriją radote tai, ko ieškotoje, o juk visada turėjote kontaktą su Katalikų Bažnyčia. Ko ten neradote iš pradžių?

- Buvo laikotarpis, kai buvau supykęs ant Dievo ir Bažnyčios, kurie „pasiėmė“ mano seserį. Niekaip negalėjau atskirti Dievo nuo Bažnyčios: matydavau žmonės, pavyzdžiui, ir savo tėvus, kurie išpažįsta nuodėmes, priima Viešpatį, o grįžę namo – toliau pykstasi, niekas nepasikeičia. Galvojau, kad Dievas yra tik Bažnyčioje, išeini iš jos – ir gali gyventi, kaip nori. Būdamas bažnyčioje, galvodavau, kad Dievas sprendžia kažkokius labai svarbius reikalus, – mano menki rūpesčiai jį nelabai domina.

Kartą lankiau tėvą ligoninėje, jo buvo nesveika širdis, sakau: „Leisk uždėsiu ranką tau ant krūtinės, pasimelsiu.“ Jis atsigręžia į mane ir klausia: „Kas tu toks, kad Dievas tavęs klausytų?“ Jam sakau: „Kas? Dievo vaikas. Juk jis pats mūsų prašo, kad jį Tėvu vadintume, Jo prašytume!“

- Tikriausiai atradote ir santykį su kitais bendraminčiais?

- Žinoma. Man reikėjo daug išmokti. Anksčiau galvojau, kad tie alkoholikai, narkomanai, grįžę iš kalėjimų – žlugę žmonės. Nėra ko su jais net šnekėti. Pasirodo, su Dievo pagalba jie keliasi. Pas mus ir bomžų ateina, kurie šiandien net verslauja, įsivaizduojate?

Dievo meilė mus kažkaip užburia, paliečia. Niekada netarnautume Dievui, jeigu nejaustume Jo artumo. Kai Šventoji Dvasia ateina pas mus, kai priimame savo laisva valia, padarome Viešpačiu savo gyvenime, pradeda spręstis gyvenimai, keistis. Gal iš pradžių ir ne viskas patinka, tačiau finale – štai aš jau 10 metų čia – matau, kad Jis geriau už mus žino, kaip tą gyvenimą reikia tvarkyti.

Kai perki buitinę techniką, gauni gana stiprią instrukciją, o kai pradedi gyventi ar šeimyninį gyvenimą kurti, instrukcijų neturi – daužai galvą, kol ką nors išmoksti. Šventasis Raštas išties yra puiki gyvenimo instrukcija – mus sukūrusio Dievo, ir mūsų gyvenimai visai kitomis spalvom nusidažo.

#VŽB