Balandžio mėnesį sukurtų naujų darbo vietų ataskaita, paskelbta gegužės pradžioje, rodo, kad JAV ekonomika ir toliau eina tinkama linkme. Darbdaviai praėjusį mėnesį sukūrė net 211 000 naujų darbo vietų, sumažindami nedarbo lygį iki 4,4 proc., kuris paskutinį kartą buvo pasiektas prieš 10 metų.
Lėtas, tačiau nuoseklus darbo rinkos atsigavimas fiksuojamas jau kelis metus iš eilės, tačiau vienas itin reikšmingas ekonomikos rodiklis išlieka įstrigęs praeityje – tai atlyginimų augimas. Atlyginimai per paskutinius metus paaugo vos 2,5 proc., tik šiek tiek viršydami infliaciją.
Nuo 2010 m., nominalus vidutinis atlyginimas auga tik po maždaug 2,5 proc. kiekvienais metais, kai infliacija vidutiniškai siekia 2 proc. Dar didesnį nerimą galbūt kelia tai, kad, darbo rinkai traukiantis, atlyginimų augimas taip pat ir nepasiekė greitesnio tempo.
Kad ir ką prezidentas Donaldas Trumpas šnekėtų apie milijonų naujų darbo vietų sukūrimą, realus jo prezidentavimo iššūkis bus atlyginimų pakėlimas paprastiems Amerikos darbininkams. Tai yra ta problema, kuri glumina ekonomistus, jau eilę metų prognozuojančius, kad gerėjanti ekonominė situacija padės pakelti į viršų ir atlyginimus. Teorija skelbia, kad, kuo mažiau yra neįdarbintų žmonių, tuo drąsiau tokie žmonės kaip jūsų vietinės kavinukės barmenas ar mokyklos valytojas galės reikalauti didesnio atlyginimo. Tačiau, bent jau kol kas, tai neįvyko.
Tad kodėl gi atlyginimai auga taip silpnai? Ekonomistai tiksliai tų priežasčių nežino, tačiau egzistuoja kelios pagrindinės teorijos. Ir visos jos kelia tam tikrų politinių problemų naujajai Baltųjų rūmų administracijai bei pačiam prezidentui.
Ekonomika dar nėra pasiekusi pilno įdarbinimo
Pernelyg daug amerikiečių vis dar ieško darbo ir todėl negali reikalauti didesnių atlyginimų – tokį argumentą iškelia kongresmenas Ro Khanna (demokratas iš Kalifornijos), kuris tikina, jog oficialus nedarbo lygis, siekiantis 4,4 proc., neatitinka realios padėties darbo rinkoje. „Yra daugybė žmonių, kurie iš darbo rinkos pasitraukė, - sako jis. – Nedarbo statistika to neužfiksuoja.“ Platesnis nedarbo rodiklis, žinomas kaip U-6, balandį nukrito iki 8,6 proc., ir buvo smarkiai mažesnis nei sausį, kuomet jis siekė 9,4 proc. Tačiau U-6 vis tiek išlieka žymiai aukštesnis negu prieš 2008 m. krizę, kai buvo pasiekęs 7,9 proc. žemumas, o taip pat kur kas aukštesnis nei 2000-ųjų spalį pasiektos visų laikų žemumos – 6,8 proc.
Nerimo ženklus galite pamatyti ir kituose ekonominiuose matavimuose. Pavyzdžiui, darbingiausio amžiaus žmonių įdarbinimo lygis, tenkantis populiacijai, ir matuojantis visų darbingo amžiaus amerikiečių, kurie yra įsidarbinę, procentą, ir toliau kyla į viršų, tačiau išlieka itin žemame lygyje pagal istorinius standartus. Šios teorijos šalininkai teigia, kad ir pats atlyginimų augimo trūkumas yra akivaizdus ženklas, jog ekonomika nėra pasiekusi pilno įdarbinimo. Jeigu taip būtų, tai atlyginimai netrukdomai kiltų, tikina jie.
Jeigu ši teorija tikrai yra teisinga, tuomet Trumpas gali turėti mažai realių priemonių, kad padidintų žmonėms atlyginimus. Mokesčių apkarpymai ar investicijos į infrastruktūrą gali suteikti ekonominį stimulą ir priartinti ekonomiką prie pilno įdarbinimo, bet Federalinis Rezervas, kuris skelbia, kad ekonomika jau ir taip yra kone jį pasiekusi, beveik neabejotinai atsvertų bet kokius ekonomikos stimulus mainais į tai padidindami savo palūkanų normą. Trumpas, kaip ir prieš jį Barackas Obama, paprasčiausiai turi palaukti ir pažiūrėti, ar darbo rinka ir toliau eis dabartine kryptimi, vildamasis, jog atlyginimai ims kilti savaime iki jo perrinkimo kampanijos.
„Tam tikru metu tas siūlų kamuolys pasibaigs, - sako Douglas Holtzas-Eakinas, buvęs Kongreso biudžeto biuro vadovas. – Dabar mes spėliojame, kas nutiks tuomet? Sunku pasakyti.“
Darbuotojų produktyvumas nedidėja
Pagal šią teoriją, atlyginimų augimas kyla taip, kaip to yra tikimasi pagal ekonominius modelius – tačiau tolimesnį jų didėjimą ir visą ekonomiką sulaiko produktyvumo augimas. Tradicinė ekonominė teorija skelbia, jog darbuotojų atlyginimai auga kartu su produktyvumo augimu – jiems tampant labiau produktyviais, darbuotojai tampa vertingesni kompanijoms ir gali pareikalauti didesnio atlyginimo. Jeigu kompanija atsisako kelti atlyginimus, darbuotojas gali pereiti pas kitą darbdavį, kuris adekvačiai įvertins jo paslaugas. Tačiau ši teorija remiasi vienu labai svarbiu dalyku – kad ekonomika yra pasiekusi pilną įdarbinimą. Be susitraukusios darbo rinkos ir sumažėjusių darbo ieškančių žmonių srautų, darbuotojai paprasčiausiai neturi derybinių galių reikalauti didesnio atlyginimo.
Taigi, šios teorijos šalininkai, tokie kaip buvęs Obamos Ekonomikos patarėjų tarybos pirmininkas Jasonas Furmanas, iš esmės tiki, jog ekonomika yra pasiekusi pilną įdarbinimą. „Deja, pats įtikinamiausias silpno atlyginimų augimo paaiškinimas yra tas, kad produktyvumo augimas siekia maždaug po 0,5 proc. per metus, tad ir realus atlyginimų augimas turi siekti maždaug tiek pat“, - teigia jis.
Silpnas produktyvumo augimas iš tiesų yra vienas didžiausių ekonominių iššūkių, su kuriais susiduria JAV ekonomika, o šis sulėtėjimas prasidėjo daugiau nei prieš 10 metų ir iki šiol nerodo jokių sustojimo ženklų, net ir dabar, kai aukštosios technologijos tampa kasdieniu dalyku mūsų gyvenimuose. Ekonomistai tiksliai nežino, kodėl produktyvumas neauga, ir yra pateikę ilgą sąrašą rekomendacijų, kad tai pataisytų – nuo federalinių investicijų didinimo tokiose novatoriškose pramonės srityse kaip atsinaujinanti energija, iki kapitalo apmokestinimo sumažinimo. Tačiau Trumpas parodė mažai dėmesio šiems pasiūlymams, o jo mokesčių reformos principams prireiks dar daugybės laiko, kad jie taptų įstatymu. Net jei ir tai nutiks, niekas negali pasakyti, ar tokia politika iš tikrųjų padidintų produktyvumo augimą.
„Kadangi mes neturime pakankamai žinių apie produktyvumą, kad žinotume, kuriuos svertus paspausti, ar kaip stipriai tą padaryti, turėtume spausti juos visus kaip įmanoma stipriau, ir žiūrėti, ką gausime“, - siūlo Holtzas-Eakinas.
Pramonė yra sutelkta į vieną vietą
Monopoliai ne tik gali padidinti prekių ir paslaugų kainas, bet taip pat ir sulėtinti atlyginimų augimą. Ši ekonominė teorija, dar žinoma kaip monopsonija, skelbia, jog pramonės šakoms vis labiau susitelkiant į vieną vietą, kompanijos įgauna didesnę savo darbuotojų atlyginimų kontrolę. Tokiame pasaulyje, kuriame darbuotojai negali paprasčiausiai persikelti į naują pramonės sektorių – pavyzdžiui, dėl to, kad naujų įgūdžių įgavimas užima pernelyg daug laiko – jie turi labai mažai galių pareikalauti didesnių atlyginimų.
„Ekonominės galios sutelkimas į vieną vietą yra milžiniška problema, ir ne tik dėl aukštesnių prekių ir paslaugų kainų, bet ir dėl to, kad tai suteikia kompanijoms daugiau derybinių galių prieš darbuotojus“, - teigia Khanna.
Ši teorija jau sulaukė didelio palaikymo per pastaruosius kelis mėnesius, tiek Furmanui, tiek Alanui Kruegeriui, kitam buvusiam Obamos Ekonominių patarėjų tarybos pirmininkui, teigiant, jog būtent monopsonija sulaiko darbuotojų atlyginimus nuo augimo. Praėjusią savaitę „The Economist“ taip pat paskelbė, kad tai gali prisidėti prie sumažėjusio atlyginimų augimo. Teigiama šios teorijos pusė yra ta, kad vyriausybė turi patikimą priemonių komplektą, jog sėkmingai kovotų su šia problema: antimonopolinius įstatymus.
Tačiau neigiama jos pusė yra ta, kad Trumpas vargu ar didins tų antimonopolinių įstatymų taikymą kovoje su vis stiprėjančiomis korporacijomis, o ir jo pasirinkimas aukščiausioms kovos su monopoliu pareigoms teisingumo departamente, Makanas Delrahimas, praeityje yra reprezentavęs daugybę didžiųjų kompanijų teisiniuose reikaluose, įskaitant AT&T, Comcast, Qualcomm ir Google.
Priešingai nei Obamai, Trumpui pakankamai pasisekė, kad jis įžengė į Baltuosius rūmus tuo pat metu, kai ekonomika vis labiau stiprėja ir yra sukuriami rekordiniai skaičiai naujų darbo vietų. Tačiau ilgalaikiai iššūkiai, su kuriais susiduria ekonomika, ypač dešimtmečius trunkantis silpnas atlyginimų augimas, vis dar kelia jam didelių sunkumų, iš dalies dėl ekonomistų tarpe egzistuojančio neužtikrintumo dėl to, ką tiksliai daryti, kad didėtų atlyginimai.
Net jeigu atlyginimų augimas Trumpo prezidentavimo laikotarpiu nepasieks greitesnio tempo, nesvarbu, dėl kurios priežasties, tai nereiškia, kad jis neturės jokių galimybių pagerinti dirbančiosios klasės ekonominės padėties. Pavyzdžiui, Khanna siūlo įvesti $1 trln. subsidiją padidinti 40 proc. mažiausiai uždirbančių gyventojų pajamas. Tai nepadidintų pačių atlyginimų tiesiogiai; tiesą sakant, paskatinant dar daugiau amerikiečių dirbti, o jau dirbančiuosius - dirbti dar daugiau, tai netgi gali sulaikyti atlyginimus nuo augimo. Tačiau, galiausiai, mažiausias ir vidutines pajamas uždirbantys darbuotojai vis tiek galiausiai turėtų daugiau pinigų savo kišenėse.
Tam pasitelkti galima ir mokesčius. Mažesni mokesčiai viduriniajai klasei yra dar vienas patikimas būdas padidinti žmonių pajamas, ir respublikonai galiausiai gali sutikti su tokiu planu. Tačiau Trumpo mokestiniai principai didžiąja dalimi yra nukreipti į naudą turtingiesiems, tad kol kas neaišku, kaip tiksliai jo pasiūlymai padėtų dirbančiajai klasei.
Ir tai tik priemonių, kurių Trumpas gali imtis, sąrašo pradžia. Vis dėlto, kol atlyginimų augimas išliks silpnas, tol jis bus priverstas ieškoti kūrybingų būdų padėti tiems patiems žmonėms, kuriuos jis pavadino „užmirštais amerikiečiais“ – dirbančiajai klasei, kuriai smogė dvigubas globalizacijos ir automatizacijos šokas. Auganti ekonomika be didesnių algalapių tikrai nepadėtų prezidentui išpildyti jo didelių priešrinkiminių pažadų.
