Daugiau 
 

Kodėl nesusitariama dėl taikos Sirijoje?

03/14/2017 Aidas
web-11-1-e1489506005550

Kovo 3 dieną Ženevoje pasibaigė vasario 23-iąją prasidėjusios derybos dėl taikos Sirijoje. Jos buvo dviejų etapų pokalbių Astanoje tęsinys, kur susitiko Assado, dalies opozicijos Sirijoje ir opozicijos užsienyje atstovai. Nors JT atstovas šioms deryboms Staffan de Mistura, komentuodamas jų rezultatus, diplomatiškai išreiškė optimizmą, duodantį gerą toną kitam susitikimui Astanoje šio mėnesio gale, vis dėlto nieko reikšmingo pasiekta nebuvo, kadangi viskas vyko iš esmės jau pagal gerai pažįstamą scenarijų: Damaskas kaltina opoziciją terorizmu ir tuo, kad „nėra aišku, su kuo kalbėti“, dėl ko Mistura kvietė opoziciją būti vieningą, o opozicijos išankstinė sąlyga yra Assado pasitraukimas. Nekintanti abiejų pusių retorika negali niekur nuvesti net ir spaudžiant tarptautinei bendruomenei, o smulkūs susitarimai neatsveria esminių pozicinių skirtumų.

Tačiau esminė šių derybų nesėkmės priežastis yra opozicijos nevieningumas, prieš kurį neretai užmerkiamos akys. Problemą taikliai iliustruoja interneto platybėse esantys Sirijos karo žemėlapiai, kuriuose standartiškai Assado kontroliuojama teritorija žymima raudonai, SDF (Sirijos demokratinės pajėgos) – geltonai, „Islamo valstybės“ – juodai, o FSA (Laisvosios Sirijos armijos – sukilėlių atstovų) – žaliai. Tačiau toks vaizdas yra klaidingas, kadangi Sirijos taikos derybų partneriai, žymimi žalia spalva, atstovauja itin nevienalytei organizacijai, dėl kurios egzistavimo jau seniai kyla daug abejonių. Tačiau norint suprasti, kodėl opozicija Sirijoje yra tokia nevieninga, pradžioje būtina trumpai apžvelgti konflikto priežastis ir raidą.

Kovos prieš Assado Siriją ištakos glūdi „Baathistinėje“ sistemoje, susikūrusioje 1963 m., kai po karinio perversmo į valdžią Sirijoje atėjo „Baath“ partija. Šios partijos ideologinė ašis sukasi apie arabų kultūros atgimimo ir arabų nacionalizmo, panarabizmo, arabiškojo socializmo (tačiau nekonfiskuojant privačios nuosavybės) ir visuomenės progreso, kuris galimas tik sekuliarioje aplinkoje, konceptus. Tikima, kad socializmas yra vienintelis tinkamas būdas progresuoti arabų visuomenėms. Šias idėjas suformavo trys mąstytojai – Zaki al-Arsuzi, Salahas al-Din al-Bitaras ir ortodoksas Michelis Aflaqas, tačiau praktikoje įgyvendinti jos variantai – Irako ir Sirijos atvejai – laikomi nuokrypiu nuo savo ištakų ir neretai vadinami „neobatizmu“, pasižymėjusiu labai stipria islamo kontrole siekiant neleisti šiam prasiveržti.

1971 m. Sirijos prezidentu tapo alevitas iš Latakijos Hafezas al-Assadas. Nors jis buvo „Baath“ narys, jo sprendimai ne visai atitiko ideologiją: galia imta telkti aplink centrą ir pasukta į autoritarizmą. Šalia įsivyravusio nepotizmo ėmė reikštis ir valstybės bei kariuomenės alevitizacija, o tai greitai papiktino mases, kadangi alevitai tesudarė apie 10 % populiacijos absoliučiai dominuojant sunitams, sudariusiems per 70 % gyventojų. Dažniausiai sėkmės garantu tapdavo ne asmeniniai gabumai, o ryšiai su valdančiuoju sluoksniu. Neturintiems ryšių, patikimiausia alternatyva tapo papirkinėjimai ir kyšiai. Visa tai vyko griežtai kontroliuojant, suformavus stiprų centrą, ir kontroliuojant bei represuojant bet kokią opozicinę veiklą, nukreiptą prieš Damaską. Siekiant apibrėžti šį fenomeną, Vakaruose atsirado sąvoka „asadizmas“.

Kadangi mažuma valdė daugumą, ne kartą buvo kilę neramumų, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad jų avangarde būdavo ne sekuliarios jėgos, o religinių motyvų turintys sukilėliai, dažnai remiami Musulmonų brolijos ar Saudo Arabijos. Nors šie neramumai būdavo numalšinami, jų šaltinis liko nepašalintas. 2000 m. atėjus į valdžią Basharui al-Assadui, pradėtos vykdyti reformos, tačiau tai tik išlaisvino susikaupusį nepasitenkinimą ir sujudo kurdai, ilgą laiką jautęsi engiami arabizacijos sąlygomis. Šalia to, 2007–2010 m. Sirijoje tesėsi didžiulė sausra, išauginusi produktų kainas. Susidėjus visoms šioms aplinkybėms, žmonės išėjo į gatves protestuoti, o protestams numalšinti panaudoti ginklai tapo lemiamu veiksniu, mobilizavusiu struktūruotą pasipriešinimą.

Į karinius veiksmus nenorintys leistis SAA generolai 2011 m. pabėgo į Turkiją ir sukūrė opozicijos Assadui nuversti karinį flangą FSA. Buvo suvokta, kad jie nėra pajėgūs kovoti prieš SAA atvirą karą, todėl pasirinkta partizaninė karo taktika sekinti karines pajėgas per įvairias saugumo pajėgų atakas, montuoti bombas, demoralizuoti karius ar trikdyti logistinę infrastruktūrą siekiant kuo aukštesnio dezertyravimo lygio. Iš pradžių tai buvo ganėtinai sėkminga taktika ir teigiama, kad jau 2012 m. vasarą galėjo būti per 100 000 dezertyrų iš SAA. Veiksmai iki 2012 m. rugsėjo buvo koordinuojami iš pietų Turkijos miesto Hatajaus, po to ji perkelta į Idlibą šiaurės vakarų Sirijoje, kurį 2013 m. gruodį užėmė „Islamo frontas“.

Vakarai kartu su Persijos įlankos šalimis ir Turkija siekiantys Assado pasitraukimo, suprato, kad opozicija viena pati nėra pajėgi įveikti Damasko, todėl buvo nuspręsta sukilėlius apmokyti ir apginkluoti. Tačiau buvo neįvertintos dvi aplinkybės, panardinusios Siriją į karinį liūną: viena vertus, tarp opozicijos buvo daugybė įvairių nusikaltėlių, kalėjimuose perėmusių džihadistines idėjas, ar tiesiog įvairių islamistų, negalėjusių atvirai veikti taikos sąlygomis, kita vertus, Artimuosiuose Rytuose ginkluojant opoziciją konflikto su centrine valdžia atveju visuomet iškils radikalų, kurie tiesiog sunaikins nuosaikesnius opozicionierius. Taip nutiko ir Sirijoje.

Jau 2013 m. balandį ir gegužę buvo pastebėta, kad FSA byra: buvę jos nariai pradėjo trauktis į kitas grupuotes, ypač Jabhat al-Nusra, siejama su „al-Qaeda“ – tuo metu geriausiai aprūpinta, turėjusia gausiausius finansinius šaltinius ir labiausiai motyvuota prieš Assadą nukreipta jėga, kaip paaiškėjo po „The Guardian“ atlikto tyrimo. Kadangi FSA trūko finansų, aprūpinimo amunicija, kaip teigė FSA lyderis Salimas Idrissas 2013 m. liepą, daugybė sukilėlių, o šalia jų ir vis gausesni atvykėliai iš užsienio, pasuko ten, kur mokami pinigai ir didesnė perspektyva kariauti. Tačiau ir pačios FSA veiksmai kėlė abejonių. Nors ji neigė kooperaciją su Jabhat al-Nusra, kooperacija su kita islamistine grupuote Ahrar aš-Šam (Laisvieji Levanto žmonės) buvo nereta. FSA nuo pradžių talkino ir Sirijos Islamo frontas, 2013 m. tapęs tiesiog Islamo fronto koalicija, jungiančia ne tik sirus, bet ir atvykėlius iš viso pasaulio, ir finansiškai palaikoma Saudo Arabijos. Nuosaikūs sukilėliai, nuoširdžiai nemėgę Assado, pasijuto apgauti, prarado motyvaciją ir baigė kovas prieš SAA. Tai akivaizdu Pietų Sirijoje, kuri yra vienas ramesnių Sirijos regionų ir šiandien, kur sudarytos paliaubos tarp sukilėlių ir SAA, arba žvelgiant į santykius su SDF, koordinuojančiomis veiksmus su buvusiais FSA daliniais, o džihadistai įsitvirtino Šiaurės Rytų Sirijoje ir aplink Alepą. Dar 2013 m. NBC pastebėjo, kad FSA nebėra armija, iš jos teliko vardas, kuris apima daugybė smulkių junginių, kurių daugiausia – radikalai, kai kurie sekuliarūs, kai kurie konservatyvūs, o kiti tiesiog šeimos klanai ar nusikaltėliai, o tokie įtarimai itin sustiprėjo iškilus ISIS atsiskyrus nuo al-Nusros 2014 m.

Susikūrus FSA, lygiagrečiai susikūrė ir politinė opozicija Sirijos nacionalinė koalicija, derybų metu atstovaujanti Sirijos sukilėliams. Prie jos buvo prisijungusi Sirijos nacionalinė taryba, kėlusi tikslą būti opozicija egzilyje, tačiau pasitraukė po to, kai koalicija sutiko derėtis su Assadu. Tačiau nėra pilnai aišku ką koalicija atstovauja Sirijoje. Į ją įeina tokių grupių atstovai, kaip Ahrar aš-Šam ar Džeiš al-Islam (Islamo armija), kurios yra salafitinės ir praktikuojančios radikalius susidorojimo su oponentais ar krikščionimis metodus, buvo Vakaruose buvo atsiradęs terminas „nuosaikieji islamistai“ jiems įvardinti. Tačiau ir šiuo atveju nėra aiškus jų vaidmuo derybose, kadangi Ahrar aš-Šam bei kitos grupuotės yra pareiškusios priešiškumą taikos deryboms, „kurios neatstovauja jiems, esantiems Sirijoje“. Kurdai ir Assado šalininkai taip pat jos nepripažįsta.

FSA jau buvo iš esmės baigęs egzistenciją darinys, su kuo buvo sutinkama ir Vakaruose, tačiau Turkijos įsikišimas į Sirijos karą 2016 m. rugpjūčio 24 d. atgaivino FSA vardą ir galią. Įvairūs daliniai buvo pavadinti FSA vardu ir perkelti į šiaurės Siriją operacijai „Eufrato skydas“ – kovai prieš ISIS išvalant pasienio ruožą ir SDF siekiant, kad būtų išvengta kurdų kantonų susijungimo į kurdų koridorių. Po Alepo atsiėmimo dalis dalinių buvo perkelta ir iš šio fronto. Eufrato skyde dalyvauja 29 grupuotės, iš kurių 4 yra turkmėnų brigados, viena kurdų. Didžiausia grupuotė Levant Front 2017 m. sausį prisijungė prie Ahrar al-Šam, kuri buvo Jabhat al-Nusra sąjungininke iki 2017 m. sausio, o jos tikslas yra islamo teisės pagrindais valdoma Sirija.

Tačiau Eufrato skydo operacija Al-Babui atsiimti parodė, kad sukilėliai yra nevieningi ir nepajėgūs kovoti su ISIS, o sėkmė mūšiuose būdavo pasiekiama tik aktyviai dalyvaujant Turkijos karinėms pajėgoms. Šios neretai lieka be sukilėlių palaikymo, kadangi FSA yra neveiksni. Taip pat iškilo ir nesutarimų tarp sukilėlių bei Turkijos ir JAV. Rugsėjo 16 d. atsikovojus ar-Rai kaimą iš ISIS, skandalingai buvo išvarytos JAV pajėgos: buvo šaukiama: „Amerikiečiai, mes ateiname jūsų išžudyti“, „mes nepripažįstame amerikiečių, kovojančių greta“ ar „krikščionims ir amerikiečiams nėra vietas tarp mūsų“ taip eilinį kartą sugretinant JAV veiksmus su kryžiuočių praeitimi. Rugsėjo 21 d. teko įsikišti turkų kareiviams siekiant padėti „Eufrato skydui“, kadangi turkmėnų brigados pralaimėjo mūšius ir prarado kelis savo kaimus. „Al-Monitor“ jau tada numatė, kad didžiausias Eufrato skydo trūkumas yra jo nevieningumas, kur buvo suplakta į viena grupuotės, susibūrusios tiek etniniu, tiek religiniu, tiek religiniu-interpretaciniu pagrindu, todėl norint sėkmės Turkijai reikės veltis vis giliau. O iš kitos pusės artėjo Rusija ir Assadas. Jau vasario 26 d. vakare prasidėjo susirėmimai tarp Assado pajėgų ir Turkijos remiamų sukilėlių iš karto į pietus nuo Al-bab miesto, o kovo antrąją savaitę prasidėjo rimti susirėmimai dėl Manbidžo.

Tačiau su sukilėliais, kurie yra buvę FSA, tačiau nėra radikalūs, yra deramasi. Basharas al-Assadas yra paskelbęs visuotinę amnestiją visiems sukilėliams, kurie sutiks sudėti ginklus. Vasario 26 d. pasirodė pranešimas, jog apie 700 sukilėlių sudėjo ginklus Serghaya mieste į Vakarus nuo Damasko, šalia Libano sienos, o jų bylos uždarytos. Opozicija teigia, kad jų laukia kankinimai Assado kalėjimuose, tačiau toks įvykis yra ne pirmas. Dar vienas dažnas būdas yra evakuacijos iš apsiaustų miestų. Tokiu būdu, garantavus saugų transportavimą, į Idlibą išvyko opozicijos kovotojai iš Qudsija, al-Hama, al-Waer gyvenviečių, tokių yra ir daugiau. Vykstant mūšiui dėl Alepo buvo susitarta ir dėl gyventojų evakuacijos iš Assadui priklausančių Foah ir Kefraya kaimų Idlibe, tačiau autobusai buvo sudeginti, o vairuotojai pasmaugti.

Didžiausia Sirijos problema yra pernelyg daug susipynusių užsienio jėgų interesų šioje valstybėje, kurioms taika nėra prioritetas. Tikrajai nuosaikiajai opozicijai derantis su Assadu ir ieškant alternatyvių sprendimo būdų tarpusavio santykiams pagerinti, ginklo nepalieka radikalai, neįsivaizduojantys kitokio gyvenimo būdo. Jie dažniausiai vadinami FSA, tačiau su šia vėliava galima priimti praktiškai bet kokią grupuotę, kovojančią prieš Assadą. Tokiu būdu niekas neskiria veikiančių teroristiniais metodais nuo tų, kurios tiesiog nori reformuoti Siriją. Todėl taikos derybos dabartiniu formatu yra veikiau politinis žaidimas, skirtas užsienio jėgoms, turinčioms savų interesų Sirijoje, o ne sirams. Tačiau JAV prezidentu tapus Donaldui Trumpui, padėtis ėmė keistis. Šalia paramos sėkmingai kovojančiai SDF pradėta koordinuoti veiksmus su SAA ir jai padėti (Palmyros atvejis), pradėti rengti antskrydžiai prieš grupuotes Idlibe ir vakarų Alepe, kurios dar prieš kelerius metus buvo palaikomos kovoje prieš Assadą kaip FSA. Nors Trumpas nepasmerkė jos, tačiau pradėjo itin atidžiai sekti, kur nukeliauja JAV parama. Sirija neabejotinai įmanoma be Assado, tačiau ne tokiu būdu, kokio nori opozicija, kurios jos rėmėjai arba nepažįsta, arba nenori pažinti. Ir jeigu jau panašu, kad „Islamo valstybė“ iš tiesų gali būti greitai išstumta iš teritorijų, o su kurdais Assadas gali susitarti, tai FSA vardu besidengiantys sukilėliai tebėra problema, kurią reikės spręsti, ir veikiausiai tai vyks kovos lauke.

Šarūnas Rinkevičius

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu