Ukrainietės Krymo totorių kilmės atlikėjos Džamalos pergalė „Eurovizijos“ dainų konkurse gegužės 14-ąją su daina „1944“ tapo Ukrainai reikšmingu įvykiu. Ir pats konkursas, ir pasirengimas jam, ir praktiškai garantuotos tarptautinės nugalėtojos gastrolės pavirto nauju ukrainiečių kovos už savo teritorijų susigrąžinimą etapu.
Rusija dėl viso pikto (kaip ir visada) apkaltino „Eurovizijos“ organizatorius politiniu angažuotumu ir padarė tai iki muzikinio šou finalo likus dar daugybei laiko. Pirmieji nepasitenkinimo ženklai kilo jau praktiškai iš karto po Ukrainos nacionalinės atrankos nugalėtojos paskelbimo. Štai kaip, dar vasario 22 dieną, ukrainiečių pasirinkimą pakomentavo Rusijos Aukščiausiosios Dūmos narys, informacinės politikos komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Vadimas Denginas: „Keistas pasirinkimas. Esu tikras, kad balsai buvo surinkti dirbtinai ir specialiai, kad tik vėl eilinį kartą galėtų įkąsti Rusijai.“
Denginas neslėpė, kad Džamalos dalyvavimas „Eurovizijoje“, o ypač su daina, pasakojančia apie Stalino laikų deportacijas, tuomet sunaikinusias apie pusę visų Krymo totorių, – asmeninis įžeidimas Rusijai.
Netrukus po to pasireiškė ir garsus rusų muzikos kritikas Artemijus Trojickis, pareiškęs, kad yra tikras, jog Džamalos kūrinys į konkursą įtrauktas nebus, nes yra „perdėtai politizuotas“. Na, o to, ką internete komentavo eiliniai rusai, pacituoti neišeis jau vien dėl to, kad praktiškai visi pasisakymai yra klasifikuojami kaip „grasinimai nužudyti“ ir „neapykantos rasiniu ir etniniu pagrindu skatinimas“.
Mintis, kad šalies pergalė „Eurovizijoje“ yra politinis pasirinkimas, Rusijoje transliuojama jau ne pirmus metus. Buvo netgi bandymų šalis nugalėtojas susieti su per pasaulį nusiritusių „spalvotų revoliucijų“ banga. Tačiau šįkart kai kurių rusų politikų pasisakymai bei eilinių šalies gyventojų komentarai socialiniuose tinkluose išėjo už gėrio ir blogio ribų. Štai ką savo Facebook paskyroje parašė Rusijos tarptautinių reikalų tarybos komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas:
„Pralaimėjo Muzika, nes laimėjo akivaizdžiai ne geriausia kompozicija. O tai reiškia, kad veltui stengėsi kompozitoriai, atlikėjai ir jų komandos. Pralaimėjo konkursas, nes, vietoje sąžiningų varžytuvių, viską nulėmė nesąžiningos politinės aplinkybės, korumpavusios konkursą. Pralaimėjo Europa. Nes juk, europiečių supratimu, laimėjo ne vienijanti „Odė džiaugsmui“, o atviras „šaltasis karas“. Pralaimėjo Minsko procesas. Kartu su juo, beje, perniek nuėjo ir prezidento Porošenkos komandos pastangos... Dabar stimulų dar mažiau: kam keisti įstatymus, susitarti, jei – „Europa su mumis“, „Vakarai mums padės“? Kaip tik dėl to pralaimėjo Ukraina. Ir ne tik jos ir taip jau apgailėtinas biudžetas. Juk svarbiausia, ko šaliai ir tautai dabar reikia kaip oro – tai taikos. O laimėjo karas. Iki pergalingos pabaigos.“
Pirmiausia reikia paminėti, kad 2009-aisiais Džamala tapo Rusijoje vykstančio itin populiaraus šalyje muzikinio konkurso „Naujoji banga“ nugalėtoja. Aukščiausi balai iš žiuri, audringi publikos plojimai, žiūrovų akyse spindinčios ašaros. Garsiausi rusų atlikėjai Ala Pugačiova, Nikolajus Baskovas, Olegas Gazmanovas, Filipas Kirkorovas tuomet plojo ukrainietei dainininkei atsistoję, atiduodami duoklę jos talentui ir fenomenaliam balsui. Tai tik trumpa pastabėlė Kosačiovo pareiškimui apie „Eurovizijos“ konkurse „pralaimėjusią Muziką“ ir „nesąžiningas politines aplinkybes“, padariusias įtaką balsavimo rezultatams.
Tačiau man labiausiai šiame rusų politiko pasisakyme užkliuvo kas kita. Man pasirodė įdomu, kaip greitai ir kaip atvirai jis išvedė paraleles tarp 1944 metų Krymo totorių deportacijų temos ir Minsko susitarimų dėl rusų suluošinto ukrainietiško Donbaso, kuriuose Rusija derybų procese yra prisiėmusi tarpininkės vaidmenį. Įdomu, tiesa? Tačiau pagrindinis dalykas, apie kurį ponas komiteto pirmininkas nutylėjo, ką pabandė išlaikyti pasąmonėje ir kas tiesiog akis bado tuo, kad nebuvo paminėtas šioje piktoje tiradoje – tai dėl ko apskritai vyksta visa šiandieninė Ukrainos tragedija. Kalba eina apie 2014 metais okupuotą Krymą ir apie tą vaidmenį, kurį iš tikrųjų atlieka Rusija, vykdydama karą Ukrainoje, kovodama „už taiką“ ir už „rusų pasaulį“. Apie tą Rusijos veidą – praeityje ir dabartyje – kurį atskleidė ši trapi ir nepaprastai talentinga mergina ir jos daina apie Krymo totorių tautos tragediją.
Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas savo pasisakymu puikiai pademonstravo ir oficialų rusų informacinį planą, lydintį Ukrainos teritorijų aneksijas: paslėpti tarptautinės teisės pažeidimus ir suverenios teritorijos aneksiją po pasakaitėmis apie „mandagius žaliuosius žmogeliukus“, „taikią rusakalbių Krymo gyventojų gelbėjimo nuo „banderovcų“ operaciją be jokio kraujo praliejimo“, „visuotinį džiaugsmą ir dėkingumą, kilusį po užkariautojų vėliavomis“. Taip pat ir apie Donbaso vaidmenį, kaip pavyzdį to vidinio Ukrainos košmaro, iš kurio tik per stebuklą išsigebėjo Krymas.
Sugebėjusi priminti apie 1944-aisiais vykdytą Krymo totorių deportaciją, išreiškusi žmogiškąjį skausmą, sielvartą ir elementarų eilinio žmogaus bejėgiškumą prieš represinę vyriausybinę mašiną, Džamala sujaukė bravūrišką Rusijos piešiamą paveikslą apie „mandagų“ Krymo prisijungimą. Patys rusai tiek valstybiniame, tiek pilietiniame lygmenyje viską labai gerai suprato. Krymo totoriams šiandien pasikartojo „1944“ metai, nes šalies agresorės metodai bei rusų vyriausybės demonstruojama neapykanta gyvybei, įstatymui, valiai, tautai iš esmės yra tokie patys – stalinistiniai: „Kenčiantys milijonai – tai statistika“, kaip sakė didysis vadas. Džamala dainavo iš sielos gelmių, o juoda užkariautojų dvasia atsišaukė ir parodė, kokia yra iš tikrųjų.
Nuo pat pradžių rusų valdžia situaciją pusiasalyje siekė pateikti kaip „Krymo tautos valią“, išsakytą referendume. Dar daugiau. Pastarąją agresijos prieš Ukrainą fazę – karinę operaciją Donbase – Rusija siekia transformuoti į atskirą procesą, kuriame jai tenka tarpininkės vaidmuo. „Jūs palaikote savus, – Vakarų lyderiams sakė Rusijos prezidentas. – O mes – savus.“
Priminimas apie tai, kad įstatymų ir teisių pažeidimas negalimas „be kraujo praliejimo“, kad agresoriaus smurtas visada griauna likimus, atneša skausmą, mirtį ir kančią, išsakytas Džamalos dainoje „1944“, meta nešališką šešėlį ant to, ką inicijavo „Krymo pavasaris“. Ant Krymo totorių areštų, kratų namuose ir mečetėse, susibūrimų draudimo, be žinios pradingusių Krymo totorių. Ant tų veiksmų ir įvykių, kurie šiandien jau vyksta ne pavieniais atvejais, ne sporadiškai, o masiškai.
Sutelkdama dėmesį į prieš daug metų įvykusią (o gal derėtų sakyti – įvykdytą) Krymo totorių tragediją, Džamalos daina primena tą spaudimą, kurį jos tautiečiai išgyvena šiandien, pusiasalyje faktiškai likę vienas prieš vieną su okupantais. Tačiau svarbiausia yra tai, kad ji sugrąžina Krymo aneksiją į bendrą Rusijos tebevykdomos agresijos prieš Ukrainą paveikslą. O to kaip tik labai nesinori Kremliui. Savaime suprantama, kad Krymo aneksijos, kaip vieno iš rusų nusikalstamumo epizodų, priminimas deportacijų sukakties išvakarėse nei Rusijai, nei Putinui nėra labai palankus. Rusija bijo, kad tiesa apie Krymą gali apnuoginti tiesą apie Donbasą. Juk nusikaltėlis – tai metodai, panieka įstatymams ir teisėms, o ne jo įvykdytų nusikaltimų kiekis ar sunkumas.
Praėjus vos kelioms dienoms po „Eurovizijos“ dainų konkurso laureatės paskelbimo, internete pradėjo plisti muzikinis vaizdo klipas pagal pergalingą Džamalos dainą, pavadintas „True 1944-2014“. Šį vaizdo klipą apie „šiuolaikinę tvarką“ sumontavo 35-erių buvęs lvovietis Dmitrijus Fedečko, Lvovo universiteto absolventas, dabar gyvenantis Ukrainos sostinėje. Jis tiesiog idealiai pademonstravo, ką iš tiesų jaučia ir mato Krymo totoriai ir ukrainiečiai, kai klauso savo atstovės dainos. Jie mato 2014 metus – rusų karių Kryme įvykdytą diversinę operaciją, prievartą, cinizmą, žeminimą, grasinimą ginklais, priešų šarvuočius Krymo miestų gatvėse ir krymiečių neviltį, kai šie beginkliai stojo prieš agresorių, bandydami sukliudyti okupacijai. Dabar, Džamalos ir jos tarptautinių gastrolių dėka, tai pamatys visas pasaulis. Pamatys, kad nėra jokios „Krymo tautos, išreiškusios savo valią referendume“, kad nėra jokio „istorinio teisingumo ir sąžiningumo“, pagal kurį Krymas privalo būti Rusijos Federacijos dalimi. Visa tai tėra nusikaltimas prieš Ukrainos valstybę, prieš ukrainiečius, prieš Krymo totorius, kurį šiandien vidury baltos dienos vykdo Rusija pagal geriausias sovietinio blogio tradicijas.
Džamala simbolizuoja Krymo totorių tautos potencialą, jos jėgą, jos dvasią, jos gebėjimą nesugniužti, gyvuoti ir toliau eiti į ateitį, būti šiuolaikiška, europietiška, atvira ir narsia. Ji demonstruoja pačią tautos esmę, kurios sunaikinti nesugebėjo nei Stalino represijos, nei Putino „dvasinės sąsagos“, kai dainuoja, kai meldžiasi ir šaukiasi dangaus teisingumo. Už visą Krymą, už visą Ukrainą.
Džamala simbolizuoja Krymo totorių tautos potencialą, jos jėgą, jos dvasią, jos gebėjimą nesugniužti, gyvuoti ir toliau eiti į ateitį, būti šiuolaikiška, europietiška, atvira ir narsia.
Šiandien jau akivaizdu, kad „Krymo džino“ butelyje išlaikyti Rusijai nepavyks nei vykdant karinę agresiją kituose Ukrainos regionuose, nei pasikliaujant propagandininkų pastangomis paslėpti Krymo nusikaltimą už kraujo praliejimo Donbase širmos. Tam, kad suprastume, kas šiandien vyksta Kryme, ką išgyvena tie, kurie buvo priversti iš jo bėgti, kas liko savo pačių gimtojoje žemėje įkaitais, kas saugo, aprauda, neša siuntinius į kalėjimus ir meldžiasi už išlaisvinimą, pakanka paklausyti Džamalos dainos ir pažiūrėti krymietiško-putiniško pavasario „savanoriško prisijungimo“ kadrus. Ir viskas taps aišku.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
