Amerikoje beveik visi mūsiškia gyvena nesiskųsdami – gerai. Dirbame ir gerai gyvename. Nežinau, kaip Jūs, bet aš kiekvieną dieną svajonėse gyvenu savo gimtinėje, savo gražiojoje Tėvynėje. Tiek daug metų ten pragyventų, tiek daug grožio palikta. Svarbiausia, kad vis galvoju, kaip sugrįžus namo... Nemažai pažįstamų jau sugrįžę Tėvynėn džiaugiasi geru gyvenimu. Galvoju ir aš apie namus...
Tikiu, kad ir Jūs – Žemaičiai, negalite nė dienos pragyventi ne prisimindami Tėviškės, artimųjų.
Kiek liūdnoka, kad Lietuvoje sumenkėjo švietimas, sveikatos priežiūra. Bet, gyventi dar galima.
Liūdniausia man, kad čia – Amerikoje gyvendami kuo toliau, tuo mažiau bendraujame, beveik nebebendraujame ir visiškai nebedainuojame. Ne kartą pastebėjau, kad nebeprisimename senųjų mūsų gražiųjų kasdieninių užstalės dainelių. Gėda ir pasakyti, pradedu, kad ir, „Augo kieme klevelis“, o po pirmo posmo visi nebepamena sekančių posmelių žodžių... Net Lietuvos himno nebemokame. O apie giesmę „Lietuviais esame mes gimę“ tai gėda ir pasakyti, tampame lyg nebe lietuviais – užmiršuoliais dainos žodžių apie save. Ir žinote, kodėl taip yra? O gi dėl to, kad namuose nebedainuojame, vaikų nebemokome lietuviškų žodžių – savo protėvių kalbos. Vis skubame gražiai angliškai kalbėti, bet kodėl taip pigiai nebegerbiame savosios – vienos gražiausių kalbų pasaulyje – LIETUVIŲ kalbos? Kokiais savosios Lietuvių tautos išdavikais tampame dėl pataikavimo kitiems. Nors kalbų galime mokėti ne vieną ir ne dvi – ir gerai – bet apsileidžiame, tinginiaujame ne tik patys, bet nuolaidžiaujame ir savo vaikams, kad taptų paklusniausiais pusraščiais vergais darbdaviams.
Žemaičiai, kreipiuosi į Jus, norėdamas organizuoti nors internetinius susitikimus, pasikalbėti apie rūpesčius ir svajones Lietuvai.
Kviečiu rašyti į „Čikagos Aidą“, bendrauti dėl ateities.
Negalime dėl tingėjimo apskresti ir skubėti į nutautėjimą. Man pasibaisėjimą kelia, kai matau lietuviškoje šeimoje augant vaiką, kuris su tėvais ir net seneliais įžūliai kalba tik angliškai.
Tiesa, tėvas mažaraštis, bet žmona – išprususi, gerą darbą dirba vergvaldžiui anglakalbiui... Močiutė su Seneliu, pataikaudami vaikygaliui, laužo liežuvius angliškai, stebėdamiesi vaikaičio įžūlumu, o mašiną dovanoja ne už guzikus pirktą.
Ne gi tokia nebebrangi mūsų praeityn nueinanti LIETUVYBĖ?
Bet gi MES ir TIK MES PATYS EINAME – TOSLTAME NUO LIETUVIŲ KALBOS, tiesiog BĖGAME PATYS NUO SAVĘS.
Lietuvoje dalina grynakraujams žemaičiams ŽEMAIČIŲ pasus, Brangieji, ne gi Jūs nebenorite būti tikraisiais ŽEMAIČIAIS?
Bet dar nepavėlavote, dar galite išlikti ir net savo vaikus ir vaikaičius išsaugoti tikraisiais ŽEMAIČIAIS. Tik didelio noro ir ŽEMAITIŠKOS SAVIGARBOS tereikia.
Laukiu Jūsų pamąstymų mano keliamais tautybės išsaugojimo klausimais.
Aistis Krivaitis
