Daugiau 
 

Lietuviams Ispanijoje ne siesta, o darbas rūpi 

06/02/2017 Aidas
ispanija-1045-e1496345338689


– Europos migracijos tinklo duomenimis, 2010 m. į Ispaniją gyventi atvykusių lietuvių buvo 3 535, o 2015 m. – 963, t.y. apsigyvenusių tautiečių buvo triskart mažiau. Kas tai lėmė? Ar Ispanija tapo ne tokia geidžiama migrantų kryptimi?

– Statistika ne visada atspindi realybę. Lietuviams patinka šis kraštas, jo klimatas, įspūdinga gamta, geranoriški žmonės, Viduržemio jūros tradicijomis paremta mityba ir pragyvenimo kokybė bei patrauklios būsto kainos. Lietuvių turistų srautas į Ispaniją didelis. Jie čia keliauja, įsigyja nekilnojamojo turto. Tai nereiškia, kad visi atvažiuoja dirbti – nemažai jų čia atvyksta gyventi.

Jaučiame, kad susidomėjimas Ispanija vėl išaugo. Ispanijos salos, Valensijos, Malagos provincijos tapo patrauklios nekilnojamo turto ieškantiems tautiečiams. Po „Brexit“ gana daug klausimų gauname iš Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių – jie domisi gyvenimu Ispanijoje, verslo plėtojimo galimybėmis ir švietimo sistema. Tad mūsų čia vėl daugėja. Valensijos konsulato duomenimis, didžiausios lietuvių apgyventos Ispanijos provincijos yra dvi: Valensija ir Almerija, jose gyvena 22 tūkst. mūsų tautiečių. Kitur jų gerokai mažiau, tačiau turbūt nėra tokio Ispanijos miesto, kuriame nesutiktume savo tautiečių.

– Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapyje nurodytos trijuose Ispanijos regionuose veikiančios lietuvių bendruomenės, taip pat keletas kultūrinių organizacijų ir ansamblių.

– Ministerijos informaciją reikėtų patikslinti – bendruomeninė lietuvių veikla Ispanijoje prasidėjo 2004 m. Šioje šalyje veikia Ispanijos lietuvių bendruomenė, kuri jungia kelias regionines lietuvių bendruomenes: Almerijos, Alikantės, Valensijos-Kasteljono, Kastilija-La Mančos, Galisijos, Madrido bei Barselonos. Aktyvi bendruomenės veikla buvo 2004–2009 metais, vėliau ji šiek tiek prigeso, vykdavo tik pavieniai renginiai regionuose. Nuo praėjusių metų poreikis burtis ir bendrauti vėl atgijo, įvyko keletas didesnių renginių, atsinaujino senos ir susikūrė naujos bendruomenės. Deja, ansamblių jau nebėra.

– Anksčiau lietuvių emigracija į Ispaniją buvo šaržuojama – neva lietuviai važiuoja tik skinti apelsinų. Ar iš tiesų dauguma atvykėlių rinkdavosi nekvalifikuotus, menkai mokamus darbus?

– Lietuviai, atvykę į šią šalį, susidūrė su kalbos barjeru – didžioji dauguma ispanų nemoka užsienio kalbų. Tad nesusikalbantiems imigrantams darbo pasirinkimas buvo labai nedidelis – šiltnamiai ir apelsinų sodai. Galbūt dėl to manyta, kad į Ispaniją važiuoja neišsilavinę, tik žemės ūkio darbus dirbti tinkami mūsų tautiečiai. Manau, kad atvažiavo žmonės, nebijantys iššūkių. Nes pasiryžti vykti į šalį, kurioje tavęs laukia nežinomybė ir miglotos perspektyvos, gali ne kiekvienas. Bepigu vykti į Jungtinę Karalystę – kalbą supranti, nuvykęs nueisi į įdarbinimo agentūrą ir visos problemos išspręstos. O Ispanijoje nėra tokių agentūrų, kiekvienas turi suktis kaip išmano. Čia niekas nedalija ir socialinių pašalpų – reikia užsidirbti.

Toks ir buvo tas pirmasis žingsnis – gauti bet kokį darbą. Tačiau lietuviai visada pasižymėjo atkaklumu, sugebėjimu greitai prisitaikyti, tad netruko išmokti kalbą, parodė, kaip moka dirbti, ir neilgai trukus daugelis jų ėmė kilti aukštyn, vis gerindami savo padėtį.

Po statybų sektoriaus krizės 2008 m. daug lietuvių vyrų Ispanijoje liko be darbo. 2–3 metus visi gyveno iš gaunamų pašalpų bei kompensacijų ir ieškojo papildomų uždarbių. Matydami, kad situacija negerėja, lietuviai pradėjo ieškoti alternatyvų, daug kas pakeitė profesiją – tapo tolimųjų reisų vairuotojais, kiti ėmėsi nedidelio verslo. Kiekvienas rinkosi pagal savo galimybes – kas lankė įvairius kursus, kas susitvarkė dokumentus, patvirtinančius jų išsilavinimą, turimus diplomus ir įsidarbino pagal specialybę. Kiti pradėjo dairytis į kitas šalis: Airiją, Jungtinę Karalystę, Norvegiją, ir susiradę ten darbus išsivežė šeimas.

– Nedarbas Ispanijoje pernai trečią ketvirtį siekė 18,9 proc., bet jis pirmą kartą per šešerius metus smuko žemiau 20 proc. ribos. Analitikai tvirtina, kad Ispanijos ūkis tvirtai žengia atsigavimo keliu. Ar galima tikėtis, kad lietuvių srautai į šią šalį vėl didės?

– Apie nedarbą Ispanijoje juokaujama – iš 5 mln. bedarbių 3 mln. jokio darbo neįsiūlysi. Kai pagalvoji apie skaičių – 20 proc. bedarbių – atrodo baisu, bet realiai tragizmo nesijautė, mūsų tautiečiai darbo rasdavo. Didelė dalis Ispanijos verslų susiję su turizmu. Augant turizmui, kyla ekonomika ir atsiranda papildomų darbo vietų. Statistikos duomenimis, 2016 m. Ispaniją aplankė rekordinis turistų skaičius – beveik 76 mln. Tad nenuostabu, kad sumažėjo nedarbas, atsigauna verslas.

Kelerius metus, maždaug iki 2015-ųjų, imigrantų, tarp jų ir lietuvių, skaičius Ispanijoje mažėjo. O pastaruoju metu vėl daugėja dėmesio šiam kraštui ir džiugina tai, kad šalimi susidomėjo Lietuvos verslininkai. Palengva kuriasi nedidelės verslo įmonės, jaučiamas ir didžiųjų Lietuvos gamintojų domėjimasis šia rinka.

– Galbūt Ispanijos ekonomikos, darbo rinkos iššūkiai lietuviams kai kuriais atžvilgiais net naudingi, pavyzdžiui, jiems pavyksta užkariauti kokias nors naujas sritis, kuriose vietiniai yra mažiau našūs?

– Per krizę lietuviams čia teko rinktis: ar ieškoti galimybių ir kaip galima greičiau integruotis šalyje, ar ieškoti laimės kitur. Tad vertinant pozityviai, ji daugelį paskatino tobulėti, ieškoti savos nišos. Ir žmonės rado naujų galimybių. Turizmo sektoriuje būtinas kalbų mokėjimas – lietuviai, pramokę ispaniškai ir mokantys dar kitų kalbų, gana greitai randa gerą darbą. Išmokti ispanų kalbą nesudėtinga – vietiniai noriai moko ir padeda.

– Kaip vertintumėte vadinamąjį protų nutekėjimą iš Lietuvos? Ar Ispanijoje yra daug lietuvių, dirbančių didelę pridėtinę vertę kuriančius, aukštos kvalifikacijos reikalaujančius darbus?

– Be abejo, yra dirbančių šiose srityse, tik nedaug, nes mūsų bendruomenė palyginti jauna. Dar tik pirmoji mūsų karta studijuoja aukštosiose mokyklose – tai tie jauni tautiečiai, kurie į šią šalį atvyko su tėvais ir čia įgijo vidurinį išsilavinimą. Dabar į Ispaniją atvyksta daug studentų iš Lietuvos pagal mainų programas. Be Madrido ir Barselonos, jau ir kituose Ispanijos miestuose yra studijuojančių lietuvių. Be to, čia gana daug mūsų menininkų, muzikų, sportininkų, kuriuos gerai pažįsta Ispanijos visuomenė, ir jie garsina Lietuvos vardą.

– 2016 m. rudens Eurobarometro apklausoje iš visų ES valstybių narių tik Ispanijos ir Portugalijos piliečiai imigracijos neišskyrė kaip didžiausios ES problemos. Ar taip yra dėl palyginti mažų imigrantų srautų, ar istoriškai susiklosčiusio palankaus požiūrio į imigrantus?

– Ispanai pripratę prie turistų ir imigrantų. Nuo seno šalį buvo pamėgę anglai, vokiečiai, prancūzai, čia gana gausi marokiečių bendruomenė. Prasidėjus emigracijos bumui 1990-ųjų pabaigoje, atvyko labai daug žmonių iš Pietų Amerikos – Ispanija jiems miela dėl kalbos. Antra pagal dydį čia yra rumunų imigrantų bendruomenė. Europos Sąjungos piliečiai sudaro maždaug 30 proc. visų imigrantų, o lietuviams tenka 0,4 procento.

Patys ispanai tikrai nėra priešiškai nusiteikę imigrantų atžvilgiu – jie gana draugiški. Ispanai mielai padeda, paaiškina, prireikus palydi į valdišką įstaigą ir padeda spręsti iškilusius klausimus. Mokyklose irgi tautų margumynas, dėl to problemų nekyla.

– Ar Ispanijoje gyvenantys lietuviai aktyviai bendrauja?

– Kai kuriuose regionuose sunku sukviesti lietuvius į renginius, o kitur jie aktyvesni. Manau, Ispanijos lietuviai nelabai kuo skiriasi nuo tautiečių kitose šalyse. Dalis žmonių užsidarę savo interesų grupelėse ir neturi poreikio daugiau su kuo nors bendrauti, niekada nesilanko jokiuose lietuviškuose renginiuose, o savo laisvalaikį skiria keliauti, siekia pažinti šią šalį ir kultūrą. Yra ir tokių, kurie integruojasi į ispanų bendruomenę, o lietuvius išbraukia iš savo gyvenimo. Bet kiti nori bendrauti su tautiečiais, nori kartu ką nors nuveikti. Entuziastai mielai pagelbėja organizuojant renginius, susitikimus ir dalyvauja visoje bendruomenės veikloje.

Man labai smagu, kad bendruomenės veikla domisi jaunimas. Ispanijoje jau seniai gyvenantys lietuviai padeda naujiems bendruomenės nariams, jiems pataria. Ispanijos lietuvių bendruomenė visomis naujienomis dalijasi socialiniuose tinkluose – turime „Facebook“ grupę, kurioje vyksta diskusijos, atsakoma į klausimus bei duodama patarimų. Jau nuo seno gana glaudus bendradarbiavimas vyksta su LR ambasada bei LR konsulatu Valensijoje. Drauge pavyksta rengti susitikimus, šventes, organizuoti kultūrinius renginius, skleisti informaciją.

Tiesa, viena problemų organizuojant renginius yra dideli atstumai Ispanijoje – ne kiekvienas gali važiuoti į tautiečių vakaronę kelis šimtus kilometrų. Be to, daug kas dirba pamaininį darbą, tad, net ir norėdami, negali dalyvauti. Bet pernai kovo 11 d. pradėjome gražią tradiciją – surengėme piligriminį žygį Šv. Jokūbo keliu (Camino de Santiago). Šiemet šią tradiciją tęsėme – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 27-ąsias metines paminėjome žygiuodami kita kelio atkarpa.

Lina Mrazauskaitė, „Lietuvos žinios“

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu