Daugiau 
 

Lietuvių diasporoje – daugybė romano vertų istorijų

02/03/2017 Aidas
balzekas-4

Paskaitos akimirka[/caption]

Rita Janz ir G. Venzlauskaitė [/caption]

Gintarė Venzlauskaitė[/caption]

Išplėtė tyrinėjimų erdvę

Gintarė klausytojams pristatė jau atliktą tyrimą, iš dalies susijusį su dabartiniu projektu, siekiančiu papasakoti apie lietuvius, kurie po Antrojo Pasaulinio karo atsidūrė Rusijoje bei Amerikoje ir pasiliko ten gyventi. Dabar čia gyvena jų vaikai ir anūkai. Kodėl buvo pasirinkta tokia tema? Būsimą mokslininkę domino kolektyvinės atminties Lietuvos istorijos kontekste tema. Ir dar knietėjo atsakyti į klausimą, kodėl tie žmonės pasiliko? Dažnas gyvena net buvusiose tremties vietose Rusijoje, nors jau seniai galėjo sugrįžti atgal į gimtinę.

Į Rusiją, arba tuometinę Sovietų Sąjungą, lietuviai buvo išvežti per prievartą gyvuliniuose vagonuose. O į Ameriką juos stūmė baimė dėl ateinančių į Lietuvą sovietų būsimų represijų. Daugelis pasitraukusių ir palikusių savo namus lietuvių jau žinojo, kad jų pavardės yra iš anksto sudarytuose būsimųjų tremtinių sąrašuose. Todėl pasirinko tokį sprendimą – palikti gimtinę ir pavojingu keliu, vedusiu šalia fronto linijos, keliauti į Vokietiją, o iš ten – į Ameriką.

Paskaitos autorė sakė, kad pirmiausiai buvo nusprendusi rašyti tik apie Rusijoje gyvenančius lietuvius, kurių šeimos šioje šalyje pasiliko nepaisydamos to, kad po daugelio metų tremties joms buvo leista grįžti į Lietuvą. Tačiau G. Venzlauskaitei jos darbo vadovas pasiūlė patyrinėti ir kitoje Atlanto pusėje po Antrojo Pasaulinio karo įsikūrusių lietuvių situaciją. Doktorantė sutiko išplėsti savo tyrinėjimų erdvę.

Turėjo mokytis rusų kalbos

„Mano darbui yra skirti treji metai. Pusę laiko aš jau sunaudojau. Jau devintą savaitę esu čia, Amerikoje. Pasikalbėjau su DP (angl. displaced persons, arba perkeltaisiais asmenimis – red. past.) ir jų palikuonimis, turiu padariusi jau per 30 interviu. Čia žmonės labai geranoriški, nuoširdūs, mielai dalinasi savo patirtimi. Dar laukia panaši kelionė į Rusiją. O Karelija buvo mano pirmasis bandymas susipažinti su vietinėmis Rusijos lietuvių bendruomenėmis“, – sakė G. Venzlauskaitė.

Vienas iš svarbiausių dalykų, kurių prireikė Gintarei, tai kalba - būsimoji mokslininkė turėjo išmokti susikalbėti rusiškai. Paprastai dabartinė jaunoji Lietuvos karta ne taip dažnai pasirenka mokytis šią kadaise Lietuvos mokyklose ir net darželiuose buvusią privalomą kalbą.

„Rusų kalbos pradėjau mokytis dar mokykloje. Paskui mokslus tęsiau. Karelijoje lankiau intensyvius rusų kalbos kursus. Be to, daugiau nei mėnesį gyvenau rusų šeimoje, kad neturėčiau galimybės kalbėtis jokia kitokia kalba“, – prisiminė Gintarė.

Nuvykusi į Kareliją, ji pirmiausiai ieškojo kontaktų su lietuviais ir jų palikuonimis per šioje šalyje esančias lietuvių bendruomenes. O tokių bendruomenių yra dvi. Remiantis paskutinio surašymo duomenimis, Karelijoje gyvena 1 074 lietuviai. G. Venzlauskaitė surado penkiolika pašnekovų, sutikusių papasakoti savo šeimos istorijas.

Po tėvo mirties sužinojo tiesą

Kai kurios iš šių istorijų yra išties neįtikėtinos. Viena lietuvių kilmės moteris, vardu Valentina, turinti 25-erių metų amžiaus sūnų, ilgai nežinojo, kaip jos tėvas atsidūrė Karelijoje. Gyvas būdamas, jis niekada apie tai su dukra nekalbėjo. O mirė šis žmogus gana anksti, būdamas 44-erių, kartu išsinešdamas taip ir neatskleistą savo gyvenimo istoriją.

Atsitiktinai sužinojusi apie Petrozavodske neseniai įsikūrusią lietuvių bendruomenę, Valentina nusprendė kreiptis į ją ir pabandyti išsiaiškinti tėvo likimą. Keistas sutapimas, bet beveik tuo pačiu metu bendruomenė buvo gavusi dovanų iš Lietuvos daugiatomį leidinį „Lietuvos gyventojų genocidas“. Bendruomenės pirmininkė Gitana Buivydaitė pasiūlė Valentinai susitikti ir pavartyti šią knygą. O gal joje pavyks surasti jos tėvo pavardę?

G. Buivydaitė Gintarei pasakojo, kaip su Valentina susitikusios Petrozavodske, Lenino aikštėje lyjant lietui jos vertė tos knygos puslapius, ieškodamos žinios apie jos tėvą. Ir surado. Tai buvo tik trumpa informacija, tačiau ji suteikė drąsos Valentinai kreiptis į Lietuvos ypatingąjį archyvą ir toliau domėtis iki šiol slėpta savo tėvo gyvenimo ir tremties istorija.

Nori mokėti senelių kalbą

Dauguma lietuvių, gyvenančių Karelijoje, jau nebemoka lietuvių kalbos. Kai kurie jauniausios kartos palikuonys, dabartiniai mokiniai ar studentai nori išmokti savo senelių kalbą, važiuoja jos mokytis į Lietuvą. Didžioji šių žmonių dalis save laiko lietuviais, nors ir nekalbančiais lietuviškai. Tačiau buvo ir tokių G. Venzlauskaitės pašnekovų, kurie nežinojo, kaip atsakyti į klausimą, kas jie tokie: rusai, ar lietuviai. Jie turi dvi tėvynes, nes Rusijoje gimė, tačiau jų senelių šalis yra Lietuva.

„Visgi Karelijos lietuvių bendruomenės narių istorinis peizažas neapsiriboja vien tremtimis. Pašnekovų pasakojimai, atskleidžiantys įvairiausias išvykimo iš Lietuvos ir įsikūrimo Rusijoje priežastis, įtraukiantys į susiklosčiusių aplinkybių ir įvykių sūkurį, bei išryškinantys sudėtingus likimus parodė, kad net ir saujelė žmonių su savo šeimų gyvenimo istorijomis gali nušviesti esminius XX a. Lietuvos istorijos įvykius ir jų pasekmes. Revoliucijų ir karų verpetai, išnykusios ir iškilusios sienos, prievartiniai ir savanoriški darbai, šeimyniniai vingiai, tarnybiniai įsipareigojimai, apgalvoti pasirinkimai ir atsidavimas likimui – toks būtų pats paprasčiausias išgirstų istorijų apibendrinimas. Daugelio šių žmonių likimai, įsiliejantys į sudėtingą posovietinės lietuvių diasporos paveikslą, verti tapti romanų siužetais“, – tvirtino Gintarė.

Paskaitos autorė sakė nežinanti, kiek lietuvių kilmės žmonių šiuo metu yra pasklidusių visame pasaulyje. Tačiau remdamasi Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pateikė šiuos skaičius:

2005–2014 m. pasaulyje gyveno 3,663 mln. lietuvių, iš jų užsienio valstybėse – 619,6 tūkst. (16,9 proc.).

1989 m. Rusijos Tarybų Federacinėje Socialistinėje Respublikoje (RTFSR) gyveno apie 70 000 lietuvių. 2010 metų surašymo duomenis, Rusijos Federacijoje gyvena virš 31 tūkst. lietuvių.

Virginija Petrauskienė,
Balzeko lietuvių kultūros muziejaus darbuotoja

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu