Birželio 28-ąją LR Seime vyko Konferencija „Vydūnas šiuolaikiniam Lietuvos valstybingumui". Aukšto lygio politikai tarė gražius ir prasmingus žodžius apie Vydūną. Tarp konferencijos dalyvių buvo ir keletas Seimo narių.
Konferenciją organizavo Seimo laikinoji Vakarų Lietuvos regiono atstovų grupė „Į darnią Lietuvą Vydūno keliu“ bei Vydūno draugija.
Sveikinimo žodį tarė Seimo Pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Povilas Urbšys.
Komisijos Vydūno gimimo 150-mečio paminėjimo komisijos narys, Vydūno draugijos garbės narys, teol. dr. kun. Miroslavas Danys, negalėjęs pats atvykti į konferenciją, atsiuntė savo sveikinimo kalbą, kurią išvertė ir perskaitė vokiečių kalbos specialistė, vertėja Irena Tumavičiūtė. Savo kalboje kun. M.Danys susirinkusius pasveikino komiteto, skirto mūsų tautos rašytojo ir Detmoldo bendrapiliečio dr.Wilhelmo Storosto 150-osioms gimimo metinėms pasirengti, vardu. Šį komitetą įsteigė Lipės kraštas, Detmoldo miestas ir Detmoldo piliečių fondas, į jo veiklą įsitraukė nemažai institucijų ir privačių asmenų.
„Lietuviams Vydūnas buvo tautiškumo simbolis, o Kremliaus diktatorius darė viską, kad sunaikintų lietuvių tautos dvasines šaknis ir lietuvius paverstų sovietiniais žmonėmis. Bet rašytinis Vydūno palikimas bei tauri jo asmenybė lietuviams nuolat teikė naujų jėgų, kad galėtų išlikti kaip tauta, turinti savo kalbą, kultūrą bei istoriją, ir tiek Tėvynėje, tiek svečiose šalyse vis atsinaujintų dvasiškai ir kultūriškai, - rašoma kun. M.Danio atsiųstoje kalboje. – Vokiečiai, lietuviai, visi baltai ir europiečiai, kurie vėl atranda save politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, taip pat saugumo politikos Europos Sąjungos erdvėje, ta proga turėtų prisiminti Vydūno palikimą, kad geriau suprastų ir įveiktų praeities priešiškumus. Kad iš religinių, filosofinių ir kultūrinių apšvietos ir tolerantiškumo šaknų kurtų naują, bendraeuropinį identitetą.“
Vydūnas apie tautą ir valstybę
Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius kalbėjo: „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui – būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“, - džiaugdamasis paskelbtąja nepriklausomybe rašė Vydūnas 1918 m. balandžio 10 d laiške tuometiniam Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai. Mąstytojas įžvelgė priespaudų nuvargintoje, karo dar labiau nuskurdintoje Lietuvoje tebesant pakankamai daug „jaunatvės pasitikėjimo ir jaunatvės galių“ ir buvo įsitikinęs, kad „Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato“. Sugebėjusi reikšti tikrąjį žmoniškumą per visas priespaudas ir vargus, tauta nusipelniusi Amžinos Apvaizdos patikėtos kilnios misijos – tuoju žmoniškumu paveikti prieštaravimų draskomą pasaulį, o tai misijai atlikti ir esanti suteikta laisvė.
Vydūnui pačiam labai norėjosi skubėti talkon stiprinant dvasinius besikuriančios valstybės pamatus. Jis ne tik daug rašo į Lietuvos spaudą, bet ir dažnai joje lankosi. Įvairiose vietose – miestuose ir miesteliuose jis skaito paskaitas, kuriose kalba apie žmoniškumo esmę, apie dvasinio tobulėjimo principus ir metodus, apie kultūros esmę ir raidą, apie jos raišką dabarties pasaulyje ir Lietuvoje. Tiek didieji, tiek mažesnieji Lietuvos laikraščiai bei žurnalai, kokios pakraipos jie bebūtų, spausdina Vydūno straipsnius tomis pat temomis ar atpasakoja jo paskaitose dėstytas mintis. Ypatingą dėmesį savo filosofijoje bei ją perteikiančiose paskaitose Vydūnas skyrė tautai, valstybei bei jų vaidmeniui žmogaus dvasinėje raiškoje. Teoriniai šių fenomenų pagrindai buvo išdėstyti dar gerokai iki nepriklausomybės paskelbimo, bei netrukus po jos paskelbimo išėjusiuose veikaluose „Mūsų uždavinys“ (1 leid. 1910, 2 leid. 1921) bei „Tautos gyvata“ (1920).
Laikydamas tautą svarbia pakopa būties vyksme, Vydūnas netvirtino ją esant amžiną. Anot jo, „tautos tegali būti priemonės kūrybos tikslui, kurios ištarnavusios išnyksta“, nes iš visumos gelmių „plūsta visos bangos atskiroms tautoms kopti evoliucijos keliu ir iš lengvo numesti visa, kas jas skiria ir visiškai tuo gyventi, kas vienija“. Tiktai tokia vieninga žmonijos būtis esanti tolimos ateities dalykas.
Valstybė, vadovaudamasi žinojimu, kas yra gėris, savo gyvenimą tvarkys taip, kad to gėrio būtų siekiama. O tą žinojimą geriausiai įsisavinę yra filosofai, kurie ir turėtų vadovauti valstybei. Jie, valdovai, bei valstybės saugojimo prasmę gerai suprantą kariai turį atsiriboti nuo materialinių gėrybių, nuosavybės pamėgimo, kurį Platonas laiko didžiausiu visuomenės blogiu, priešingybe gėriui, kurio reikią besąlygiškai siekti. Tas turtų pamėgimas ir Vydūno buvo traktuojamas kaip didelis tautai ir valstybei kenkiantis blogis.
Mąstytojas atidžiai sekė, kas darosi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ir kaip laikomasi jo siūlyto orientyro – žmoniškumo bei atitikimo jam laipsniu vertino visų jos veiksmų kokybę ir prasmingumą. Tuose vertinimuose pirmiausia džiaugiamasi tautos kultūros augimu, jos kūrybos galių laisva sklaida, pasiektais rezultatais. Tačiau esama nemaža geranoriškos, bet gana aštrios kritikos negatyvių reiškinių atžvilgiu. Į juos mąstytojas žiūrėjo kaip į sąlygotus slogios praeities bei augimo sunkumų ir ragino juos nuosekliai šalinti. Tuose raginimuose rastume labai daug to, kas ypač aktualu šiandieninei mūsų valstybei. O svarbiausias ir mūsų dienomis itin aktualus iš visų Vydūno priesakų valstybei yra šis: „Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti“.
Trumpą žodį tarė gydytojas, diplomatas, politinis bei visuomenės veikėjas Antanas Vinkus, padėkojęs už Vydūno tradicijų propagavimą. „Gyvenimas yra trumpa gyvenimo atkarpa. Reikia mums būti tolerantiškesniems, nes tauta, kuri moka paremti vienas kitą, niekada neišnyks“, - iš tribūnos kalbėjo A.Vinkus.
Vydūnas Lietuvos nepriklausomybės siekių ir šiandieniniame jos įtvirtinimo kelyje
Kovo11-osios Akto signataras prof. habil. dr. Bronislavas Kuzmickas savo pranešime akcentavo, jog istorinė sėkmė nenusisuko nuo mūsų šalies.
„Yra toks posakis: „Kas nori suprasti poetą, turi vykti į poeto šalį“, taip pat galima pasakyti ir apie filosofą. Savo literatūrine ir filosofine kūryba, savo konkrečia labai aktyvia visuomenine ir kultūrine veikla Vydūnas stengėsi pristabdyti Prūsijos lietuvių vokietėjimą, bet tuo pačiu išplėtė bendrąjį lietuvių tautinį sąmoningumą, pakeldamas jį į pamatinį žmogiškumo vertybių lygmenį. Tai buvo daroma, siekiant skatinti laisvo ir oraus žmogaus savikūrą, bet taip pat išreiškė ir kur kas platesnį tautos visavertės istorinės būties siekį. Toks siekis, žvelgiant šių dienų politikos akimis, numatė visą tautą vienijančios nepriklausomos valstybės tikslą. Vienas iš žingsnių buvo vadinamasis Tilžės aktas, Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos narių pasirašytas 1918 m. lapkričio 30 d., praėjus 9 mėnesiams po to, kai Vasario 16-ąją Lietuvos Taryba buvo paskelbusi Lietuvos Nepriklausomybę, - pažymėjo B.Kuzmickas.
Vydūno įnašas į šiuolaikinę sveikatos politiką
Seimo laikinosios Vakarų Lietuvos regiono atstovų grupės „Į darnią Lietuvą Vydūno keliu“ pirmininkas, Vydūno draugijos garbės narys prof. Algimantas Kirkutis kalbėjo, jog studijuodamas Vydūną, rado daug atsakymų į klausimą KODĖL? Vydūnas sakė, kad pats svarbiausias dalykas yra žmogiškumas ir jo apraiška. Tai yra – sąmonė. Vydūnas teigė, kad siekiant būti sveiku ir laimingu, svarbiausia yra „susivokti“ – suprasti ir teisingai įvertinti žmogaus sąmonės svarbą. Vydūnas tikėjimą aiškino kaip žinių kasdienį vartojimą.
Dora kaip darnos ir gerovės valstybėje sąlyga
Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas, padėkojęs už kvietimą eiti į darnią Lietuvą Vydūno keliu, pasidžiaugė, kad Seime suskambo nauja gaida.
„Vydūnas visa savo kūryba ir veikimu kvietė Lietuvą kilti žmoniškumo keliu. Nėra paprasta šį kvietimą išgirsti ir suprasti šių dienų sumaištyje ir triukšme. Tačiau visokie sunkumai, vargai ir kančios ragina ir tiesiog verčia žmogų siekti šviesesnio ir tauresnio gyvenimo. Taip ir mūsų valstybės gyvenime daug visa ko, kas kelia nerimą ir rūpestį dėl tautos ateities, tačiau netgi išorinių grėsmių akivaizdoje nepalieka viltis, kad visa išeis į gera – jeigu tik patys deramai pasistengsime.
Vydūnas šį uždavinį nuosekliai vykdė visą savo gyvenimą visais jam prieinamais būdais – žodžiu, raštu, vaidinimais, daina, asmens pavyzdžiu. Jis kvietė žmogų pasišvęsti „daugiau negu paprastai gyvenimo esmei ir prasmei“, nekurdamas savo originalios filosofinės sistemos nei sudėtingų intelektinių kostruktų, o paprastai lietuviškais žodžiais perteikdamas savo surinktą visų amžių mąstytojų išmintį.
Todėl ir šio pranešimo „motto“ pasirinkti Vydūnui gerai pažįstamo senovės kiniečių išminčiaus žodžiai, juolab, kad Vydūnas ketino versti Lao Tze knygą „Tao Te King“ į lietuvių kalbą. Šiame įvairiai verčiamame Lao Tze posakyje vietoje žodžio „taika“ gali būti rašomi „darna“ arba „dora“.
Visa senovės mąstytojų išmintis sutelkta į žmogų ir jo santykį su savimi, su kitais žmonėmis ir su visuma (gamta, kosmosu). Darna žmoguje, darna šeimoje, valstybėje, žmonijoje yra visos gerovės pagrindas. Darna be doros nėra įmanoma, jos eina kartu.
Iš tokio žmogaus, žmonijos ir visumos vieningumo išaugo ir vydūniška doros samprata. Žmoniškumas yra svarbiausia sąvoka Vydūno filosofijoje.
Istorija žino nemažai mirusių tautų, gal dar daugiau liko nežinomos. Bet kiekviena tauta yra gyvenimui svarbi, Vydūno žodžiais tariant, ji yra parėjusi iš amžinojo kūrėjo valios, tarnauja jo tikslams, o to nedarydama, ji miršta.
Lietuvių tautos istorija permaininga, visko ji patyrė, bet visgi išliko. Vydūnas tikėjo, kad Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui – būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.
Regis, atkurdama nepriklausomybę be smurto ir kraujo, Lietuva parodė pasauliui savo dvasios galią. Kaip Lietuva toliau tarnaus žmonijos pažangai, priklauso nuo kiekvieno ir nuo visų kartu.
Ir mūsų valstybe ne ideali. Žymia dalimi ji dar yra neigimo įstaiga, kurioje tvarka tautos gyvenime palaikoma visokiais draudimais, apribojimais, prievarta. Dar per dažnai galią turintieji naudojasi ja savo naudai ir tikslams siekti.
Deja, daugelio ar netgi daugumos žmonių sąmoningumas dar toks menkas, kad jų gyvenimą būtina tvarkyti įstatymais ir visokiomis nustatytomis taisyklėmis. Atidžiai pažvelgus į mūsų žmones ir jų gyvenimą pamatysime, kad dora, svarbiausia žmoniškumo apraiška, pats žmoniškumo vainikavimas, daugelyje dar vos žymi; kad jų elgesį didžia dalimi lemia viešoji sąžinė, kitų nuomonė ir vertinimas. Bet ir tai jau yra žingsnelis į pažangą.
Tačiau valdžios žmonės prieš ką leisdami ar drausdami pirmiausia patys turi išmanyti, kas žmogui nepridera, ir savo pavyzdžiu tai parodyti. Mūsų gyvenimo tikrovė liudija, kad žmonės, suteikdami išrinktiesiems valdžią ir galią, ne taip jau retai ir apsirinka.
Šie Vydūno žodžiai galėtų būti gaire visoms valdžioms. Aišku, kad kiekvienas žmogus pats sąmoningai ir savo valia turi siekti darnos ir doros pirmiausia savo gyvenime. Tačiau turintieji galią ir išmanymą ir valdantieji tautos turtus privalo sudaryti sąlygas tautos žmonėms augti, šviestis ir šviesėti.
Tokia valdžiava turėtų būti mūsų tautos kūrėjų ir valstybės tvarkytojų tikslas. Ir jo reiktų pradėti siekti jau dabar“, - kalbėjo T.Stanikas savo pranešime.
Sveikata– valstybės darnos matas
Seimo narys, sveikatos edukologijos magistras Dainius Kepenis, pasidžiaugęs konferencijos dalyvių išsakytomis prasmingomis mintimis priminė, jog prieš pusantro šimto metų pasaulį išvydo du žmonės – vienas vienoje didžiausių pasaulio valstybių, kitas – vienoje mažiausių. Vienas iš jų – Gandis, kitas – Vydūnas. Gandis savo šalyje palaikė dvasios tvirtybę, žmonės sekė Gandžiu. Jei mes būtume sekę Vydūnu, tikrai būtume šviesesnė ir blaivesnė šalis...
Konferenciją vedė prof. Algimantas Kirkutis, tiesiogiai buvo galima stebėti Seimo interneto tinklalapyje. Konferencijos rėmėjai: Seimo Kultūros komitetas, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas, Seimo Sveikatos reikalų komiteto Sveikatos tausojimo ir stiprinimo reikalų pakomitetis.
Konferencijos dalyviai išreiškė viltį, jog suskambusi gaida Seime skambės vis plačiau, kad ateityje bus skiriama dar daugiau dėmesio šiai iškiliai asmenybei, tuo labiau, jog ateinantys metai – Vydūno metai.
Loreta Nikolenkienė,
Lietuvos Žurnalistų sąjungos narė
