Geriausias būdas prisiminti gerus darbus - juos kartoti… (E. Bekonas)
Artėja Padėkos savaitgalis, Amerikoje – tai ypatingas metas, kada visi, laikantys save amerikiečiais, švenčia Padėkos dieną. Tuomet žmonės dėkoja Dievui, likimui ar vienas kitam už tai, ką turi savo gyvenime brangiausio. Jau dešimtą kartą per Padėkos savaitgalį Čikagoje gyvenantys lietuviai, susibūrę į „Alatėjos“ klubą, pakviečia į Balzeko lietuvių kultūros muziejuje vykstančią gimtadienio šventę, kurios metu padėkojama klubo rėmėjams, draugams, pasidžiaugiama nuveiktais darbais.
Jeigu paklaustumėte, kas yra „Alatėja“, trumpai galėtumėm pasakyti – tai šaunus bendraminčių būrys. Šis klubas, netrukus švęsiantis 10 metų jubiliejų, yra viena iš nedaugelio Čikagoje veikiančių ir labdara užsiimančių organizacijų, kurias įkūrė „trečiabangiai“. Atsigręžę atgal galime pasidžiaugti – per tą laiką padaryta nemažai: padėta nelaimės ar sunkių ligų užkluptiems žmonėms, surengtų vakarėlių, daiktų išpardavimų dėka surinkta ir paaukota keliasdešimt tūkstančių dolerių, išsiųsta keli šimtai dėžių siuntinių labdaros. „Alatėjos“ dėmesio ir finansinės paramos iki šiol sulaukė paramos fondas „Rugutė“, Linkuvos specialioji mokykla, Linkuvos gimnazija, „Saulutės“ šeimyna Šiauliuose, Kupiškio rajono šv. Kazimiero vaikų globos namai, pavienės šeimos Lietuvoje ir Amerikoje.
Atsigręžę į praeitį turėtumėm pripažinti, jog prieš dešimtmetį pirmą kartą išsiuntusios siuntinius šeimai, nukentėjusiai nuo gaisro, o po to susirinkusios kavos puodeliui, norėdamos padėkoti visoms, kurios aukojo daiktus ir pinigus, nė viena iš klubo įkūrėjų negalvojo, kad susibursime į klubą, užsiimsime labdara, organizuosime renginius. Tačiau supratusios, kad drauge galima atlikti daug daugiau gerų darbų ir taip padėti pagalbos reikalingiems žmonėms, kelios moterys nusprendė įkurti „Alatėją“, kuri sėkmingai gyvuoja jau dešimtmetį.
Pirma klubo parama buvo skirta Evelinai iš Parmalių kaimo, kuri išgelbėjo sesutę ir broliuką iš gaisro, vėliau „Alatėjos“ pagalbos sulaukė močiutė ir jos globojama mergaitė Kražiuose. Užsimezgusi pažintis su paramos fondu „Rugutė“ ir jos įkūrėja Edita Abrukauskiene mus supažindino su onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais, kuriems stengiamės kiek galėdami padėti. Vėliau sužinojome apie Roką, gyvenusį čia, Čikagoje, po to – apie Gloriją, Justą… Dar vėliau atėjo keli elektroniniai laiškai, prašantys pagalbos Amerikoje gyvenantiems sunkios ligos užkluptiems lietuviams, dar vėliau skubėjome padėti pažįstamai šeimai, kurių namus pasiglemžė ugnis. Žmonės, kurie sulaukia „Alatėjos“ paramos, dažnai gyvena šalia. Jie tokie pat, kaip ir mes – ne taip seniai atvykę iš Lietuvos, o, prispaudus ligai ar įvykus nelaimei, sutrikę, praradę viltį ir vieniši.
Stovykloje „Dainava“ susipažinę su Amerikoje gimusia ir augusia lietuvaite Kristina Petrauskaite, nusprendėme padėti įgyvendinti šios gabios merginos svajonę – aukštojo mokslo siekti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Džiaugiamės, kad Kristinai sekasi įgyvendinti savo svajonę. O štai Linkuvos specialiosios mokyklos mokinukai, iš „Alatėjos“ dovanų gavę kelionę į spektaklį Vilniuje, pirmą kartą gyvenime dieną praleido kalėdiniame Vilniuje.
Tie, kuriuos parėmėme, puikiai supranta, kad „Alatėja“ nėra turtinga organizacija, kad mes viską uždirbame pačios, tam skirdamos savo laisvą laiką, kurio lieka tik sekmadieniais – dauguma mūsų šeštadieniais dirba Čikagos lituanistinėje mokykloje, kai kurios – dar ir penktadienio vakarais Lemonte esančioje Maironio lituanistinėje mokykloje.
Augindamos savo vaikus mokome juos to, kuo pačios tikime - gera daryti gera! Apie gerumą neseniai kalbėjome Marijos radijo laidoje. O tas gerumas paprastai mums sugrįžta gražių padėkos žodžių pavidalu, kurių sulaukiame tikrai daug. Visus atvirukus, laiškus, nuotraukas kruopščiai saugome, tarp jų – ir kelios dešimtys megztų paukščiukų iš Linkuvos specialiosios mokyklos, rankdarbiai iš Elektrėnų vaikų centro, kapitonų laivelis, atplaukęs iš anapus Atlanto – iš „Rugutės“, Justo raganosiukas. Ypatingai brangios jau išėjusių Anapilin žmonių padėkos.
„Alatėja“ negalėtų tiek daug gerų darbų nuveikti, jeigu ne rėmėjai, kiekvienais metais atsiliepiantys į mūsų prašymą padėti gyvenimo ar likimo nuskriaustiesiems. Esame dėkingi jiems, dauguma jų - mūsų draugai ar pažįstami. Klubo siuntinius su nuolaida visada geranoriškai siunčia lietuvių kompanija „Atlantic Express“, ne kartą paramos „Alatėja“ sulaukė iš vietos verslininkų, kurie dovanoja prizus loterijoms.
Šalia labdaringos veiklos mes su šeimomis dažnai susirenkame pabūti kartu – stovyklaujame „Dainavoje“, keliaujame, einame į koncertus, spektaklius, kino filmus, parodas. O kur dar šventės – gimtadieniai, Naujieji Metai, Valentino diena! Jau kelis kartus rengėme popietes Tėviškės parapijoje, kur mus labai šiltai priėmė. Mums tiesiog gera būti kartu – daryti vieni kitiems linksmas staigmenas, džiaugtis augančiais mūsų vaikais, per Valstybės dieną giedoti Lietuvos himną, žiūrėti krepšinio rungtynes, kurti papuošalus, virti cepelinus…
Besidomintys „Alatėjos“ veikla turbūt pastebėjote, kad anksčiau mes vadinomės moterų klubu, o prieš keletą metų pradėjome vadintis tiesiog klubu – gyvenimas parodė, kad visi didesni darbai sunkiai įveikiami be mūsų šeimų pagalbos, tad mūsų vyrai, vaikai yra šimtaprocentiniai klubo nariai. Jie visada su mumis – ar renginį organizuojant, ar daiktų išpardavimą ruošiant, ar siuntinius kraunant. Visi šie darbai suartina mus, džiaugiamės turėdami būrį artimų žmonių, kurie dažnai atstoja namiškius ir gimines, esančius Lietuvoje.
Kol kas „Alatėja“ negalvoja nieko keisti savo veikloje, klubo gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be mūsų sielos ir „varikliuko“ Audronės Sidaugienės – ji buvo viena iš tų, kurioms gimė idėja susiburti ir daryti gera. Audronė sako: „Alatėja“ – viena iš labai svarbių mano gyvenimo dalių. Su ja aš augau, per ją susiradau tokių bendraminčių, be kurių nebeįsivaizduoju savo gyvenimo čia, per klubo veiklą susipažinau su labai mielais žmonėmis ir Lietuvoje, ir čia – su tais, kuriems mes padėjome, padedame ir, žinau, tokių bus dar ir ateityje. Man labai gera daryti tai, ką mes darome, ir džiugu, kad turime daug mus palaikančių.“
Paklausta, kaip įsivaizduoja „Alatėjos“ ateitį, kita klubo narė Lina Dukauskienė sako: „Manau, „Alatėja“ stiprėja, nes mes mažais delnais, bet didelėmis širdimis stengiamės padėti prašantiems pagalbos.“
Mūsų šventės sunkiai įsivaizduojamos be puikių šeimininkių Sandros Abrutienės ir Ingridos Ulskienės, kurios mūsų renginiams ruošia maistą, kepa tortus. Evelina Karalienė ir Jurita Tamošiūnienė visada sugalvoja, kaip skoningai papuošti mūsų renginius, stalus, ir jos visa tai daro su didele meile. „Alatėja“ nebūtų „Alatėja“ be nuoširdžių moterų, turinčių dideles širdis ir visada pasiruošusių prisidėti prie bendrų sumanymų: Linos Dukauskienės, Laimos Kataržienės, Vidos Kaveckienės, Sigridos Masaitienės, Ingridos Mažrimaitės, Astos Skripkauskaitės, Giedrės Starinskienės.
Daugiau informacijos apie „Alatėjos“ veiklą galite rasti klubo Facebook’o paskyroje https://www.facebook.com/Alateja-290101877688415/?fref=ts.
Loreta Timukienė
