Lietuvos kultūros bendruomenė neteko rugpjūčio 26 dieną po sunkios ligos mirusios darbščios ir talentingos kultūrologės, etninės ir regionų kultūros strategės, redaktorės, Jono Basanavičiaus premijos laureatės, ilgametės Kultūros ministerijos darbuotojos Irenos Seliukaitės.

I. Seliukaitė gimė 1954 m. gegužės 21 d. Lingėniškėse (Prienų r.), 1972 m. baigė Tverečiaus (Ignalinos r.) vidurinę mokyklą, 1976 m. – lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Penketą metų dirbusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Skiemonių vidurinėje mokykloje (Anykščių r.), tolesnę savo veiklą ji susiejo su kraštotyra.

1981–1990 m. I. Seliukaitė buvo Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, 1990–2005 m. – šios draugijos pirmininke, nuo 2005 m. – pirmininko pavaduotoja, valdybos nare. Vadovaujant I. Seliukaitei Lietuvos kraštotyros draugija tapo viena svarbiausių etninės kultūros srityje veikiančių visuomeninių organizacijų. Pagrindine savo veiklos kryptimi draugija laikė vietos žmonių įtraukimą į savo krašto kultūros, istorijos, gamtos paveldo medžiagos rinkimą, tyrinėjimus, vietos tapatumo, tradicijų išryškinimą ir gaivinimą, surinktą medžiagą panaudojant švietimo ir kultūros veiklose. Ryškiausiu tokio darbo pavyzdžiu yra žinių apie išnykusius ir nykstančius kaimus rinkimo ir kaimų istorijų rašymo organizavimas, išleistos dvi knygos (1995, 1997), parengta per tūkstantį rankraštinių istorijų.

1989–2004 m. I. Seliukaitės iniciatyva ir jai vadovaujant organizuotos 25 kompleksinės ekspedicijos po įvairias Lietuvos vietoves. Drauge su Etninės kultūros draugija surengtos ekspedicijos ir į Mažąją Lietuvą, lietuvių etnines žemes – Punską ir Seinus, Pelesą. Jų rezultatas – parengtas ir Lietuvos nacionaliniam muziejui saugoti perduotas beveik 3 tūkst. tomų archyvas, apibendrinta medžiaga paskelbta 15 lokalinių monografijų, 14 almanacho „Mūsų kraštas“ numerių. I. Seliukaitė buvo daugelio šių monografijų, almanacho „Mūsų kraštas“, kitų etninės kultūros leidinių vyriausioji redaktorė, leidinių ir straipsnių rinkinių sudarytoja, bendraautorė. Ji ir pati paskelbė per 100 straipsnių kraštotyros monografijose, spaudoje, taip pat sukūrė scenarijus keliems dokumentiniams kino filmams, televizijos laidoms.

Nuo 1996 m. iki 2017 m. Irena Seliukaitė dirbo Kultūros ministerijoje – etninės kultūros specialiste, vėliau – skyriaus vedėja, departamento vadove ir kuravo etninės kultūros bei regionų kultūros sritis. Ji iniciavo, parengė, dalyvavo darbo grupėse rengiant Dainų švenčių, Kultūros centrų, Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymus, Etninės kultūros plėtros programą, Mėgėjų meno strategiją, kitus svarbius kultūros srities dokumentus.

I. Seliukaitė itin nuosekliai ir nuoširdžiai domėjosi Lietuvos kultūros gyvenimu, jį stebėjo gyvai – dalyvaudama įvairiuose renginiuose, susitikimuose, aptarimuose, todėl gerai suvokė Lietuvos etninės ir regionų kultūros procesus, gerbė, vertino, asmeniškai pažino su jais susijusius žmones. Šią patirtį ir etninės kultūros pažinimą ji išmaniai panaudojo nuolat konsultuodama kultūros darbuotojus kultūros turinio, etninės ir regionų kultūros sričių politikos, jų plėtros klausimais, skaitydama pranešimus, paskaitas kultūros specialistų konferencijose, seminaruose, mokymuose.

Už nuopelnus kraštotyrai, etninei kultūrai Irenai Seliukaitei skirta Jono Basanavičiaus premija (2004), ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2014), Kultūros ministerijos ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2014).