„...Dauguma paukščių yra sukurti skraidyti. Jeigu jiems neleistum pakilti, tai būtų jų teisės skraidyti suvaržymas... Žmogus yra sukurtas, kad būtų mylimas. Todėl, jei jis gyvena tarytum jo niekas nemylėtų, tai taip pat - suvaržymas.“ - Williamas Paulas Youngas.
„Ligoninėje Milda gydėsi dar porą savaičių. Nelabai noriai bendraudavo su artimaisiais, nes jų akyse regėjo skausmą dėl josios. Moteriai dėl to skaudėjo dar labiau, tad ji bandė „slėptis“. Stengėsi šeimynykščius atkalbėti nuo dažno lankymo, teigdama, jog pavargsta nuo gausaus lankytojų skaičiaus. Atseit, ją lanko kolegos, draugės, draugai,...
Nors iš tiesų, nuo pastarųjų buvo nutolusi „per kelis šviesmečius“ - laikas, pašvęstas Mariui, paliko pėdsaką.
Norėjo likti viena, nors kuriam laikui. Kažkodėl manėsi būsianti saugesnė – toliau nuo užuojautos, kurios neapkentė. Tad labai ramiai sureagavo į gydytojų skirtą kelialapį medicininei reabilitacijai sanatorijoje, esančioje Žemaitijoje – trys šimtai penkiasdešimt kilometrų nuo savų.
Kitu atveju būtų net džiūgavusi turėdama galimybę vaikštinėti Palangos gatvelėmis; žavėtis išmaniųjų verslininkų siūlomais dirbiniais iš gintaro, vilnos, medžio ir kitokių žaliavų; skanauti šviežiai išrūkytos žuvies, naminės giros;... Būtų mėgavusis tik šiam kurortiniam miesteliui būdingu oru, kvepiančiu jūra ir pušų sakais; ir netgi vėjas - nerimstantis rudens nešėjas - būtų kažkada teikęs šiai romantiškai moteriai nepaprastą džiaugsmą.
Tačiau tik išoriškai Milda atrodė gana neblogai... Viduje gyveno liūdesys. Kažkodėl nepadėjo jai net turinčios atpalaiduoti bei gydyti ne tik kūną, tačiau ir sielą, įvairiausios procedūros: „Perlinės“ vonios – tarsi supimasis kvepiančiose migdolais bangose, dažnai panyrant į dar neišsipildžiusių vizijų pasaulį; sausas masažas - fizinio poveikio bei pozityvios energijos perdavimas per kūno odą, prie jos prisiliečiant profesionalioms medicinos darbuotojų rankoms; įvairūs povandeniniai masažai – vandens galios, mokslo pažangos bei žmogaus sukurtas stebuklas, suteikiantis galimybę visiškai atsipalaiduoti ir nors trumpam atitrūkti nuo realybės...“
Žmogus nejaučia gyvenimo džiaugsmo dėl įvairių priežasčių. Viena iš priežasčių, tai išdavystė, kita - vienatvė. Labai dažnai jos būna glaudžiai susijusios. Kylantis dėl to skausmas trukdo gyventi, ir didžiausia bėda tame, kad įskaudintas, vienišas žmogus užsidaro savyje, nesuteikia galimybės priartėti prie savęs nei artimiesiems, nei draugams, nei kolegoms, nei atsitiktinai sutiktiems žmonėms, o kartais nusigręžia ir nuo medikų ištiestos pagalbos rankos. Toks žmogus atima iš savęs galimybę leisti suprasti jį... ir pagelbėti. Rodos, taip paprasta - reikia tik pasidalinti savo jausmais, savo išgyvenimais... Labai retai pavyksta pakilti pačiam. Tai priklauso nuo asmenybės tipo.
„Milda nebuvo labai didelė šnekutė, tačiau mylėjo žmones ir visada mėgo jų draugiją. Tik ne „dabar“, ir ne „vakar“, ir turbūt dar ne „rytoj“. Keista jai buvo pačiai, ką pastebėjo ir ligoninėje, ir atvykus į sanatoriją - ji tarsi vengė žmonių.
Maloniai ją nuteikė tai, kad bent kol kas dviejų vietų kambaryje ji gyveno viena. Tylutėlė sėdėdavo prie bendro stalo valgykloje ir tik išskirtiniais atvejais pareikšdavo savo nuomonę. Dažniausiai tai būdavo atsakymas į šalia esančio asmens paklausimą. Būdama mandagi ir atidi aplinkiniams, stengdavosi išsamiai atsakyti į pateiktą jai klausimą. Tiesa, klausimų buvo nedaug - turbūt žmonės jautė jos nuotaiką ir norą būti „neliečiamai“.
Norai..., troškimai... Kiek jų buvo daug... taip neseniai... ir taip seniai. Didžiausias troškimas buvo dar toli... Tačiau laiką, kurį galėjo skirti svajonėms, ji turėjo dabar. Laiminga jautėsi panirdama į ateitį, kurioje tuo metu egzistavo tik vienintelis žmogeliukas, laukiantis jos meilės ir trokštantis dalintis su ja, Milda, savo tyra meile. Svajonėms reikėjo tik vienos terpės - ramybės.“
„Vėliau, Milda tarsi maldą kartos: „Kai nebenorėjau gyventi..., kai nebeturėjau dėl ko gyventi... mane išgelbėjo mano svajonė. Jei tiksliau, išgelbėjo reali vizija – mažutė raudonplaukė mergaitė, vardu Elzytė. Mergaitė, man reiškusi Meilę – nepaprastai reikalingą abiem – dovanojamą abiejų - dovanojamą vienos kitai.“ Vėliau...?“
Kartais išvysti šviesias gyvenimo spalvas padeda labai paprasti dalykai. Kartais priverčia keistis aplinkybės.
„...Praėjus pusei reabilitacijos laiko, į Mildos palatą paguldė dar neseną moterį, kuri nevaikščiojo. Milda buvo priversta keistis, mat visada buvusi paslaugi ir nuoširdi būtybė, nuo šios moters nepajėgė pasislėpti po abejingumo kauke. O naujoji kambario draugė labai norėjo išsipasakoti...
Milda tada nežinojo, kaip šis pasakojimas pakeis jos gyvenimą...“
Su meile, Vida Meilė
