Šeštadienį, rugsėjo 11-ąją, Lietuvių pasaulio centre, Sielos galerijoje įvyko Gabriella Dimaitė Tymarskis naujų knygų „Beieškant stebuklo“ ir „Gamtos simfonija“ pristatymas ir dailininkės Ievos Bagdonas autorinė paveikslų paroda. Sceną taip pat puošė Skirmantės Vaičiulienės darbai iš samanų kompozicijos.

Kai saulė atmosferoje apšviečia vandens lašelius, danguje atsiranda spalvų spektro juosta – vaivorykštė. Ji kaip saulės ir vandens sąjunga... Taip Ieva ir Gabrielė nusprendė apjungti savo kūrybą. Iš anksto nesitarė, kokios bus iliustracijos, nederino žodžių, nekėlė viena kitai jokių konkrečių sąlygų ar užduočių, o tiesiog žvelgė pro viena kitos gyvenimo langą. Natūraliai, taip kaip jaučia. Ir „Gamtos simfonija“ suskambo viena gaida – eilės ir dailė tapo neatskiriamos.

Gabrielė skaitė eiles ir miniatiūras iš savo knygelės „Beieškant stebuklo“. Pasidalino savais prisiminimais, kalbėjo apie gamtos pajutimą, bėgančio laiko paliktus pėdsakus.

Svečiai galėjo apžiūrėti ir Ievos autorinę paveikslų parodą. Visi jos eksponuojami paveikslai išsiskiria gyvybingumu, spalvų ryškumu. Vyraujantys gamtos temos motyvai iš paveikslų tarsi išsiliejo į galeriją, skleisdami savitą šilumą. Kaip sakė pati Ieva, ją įkvepia dangus, kuris visada būna skirtingas. Kūrybinis procesas buvo demonstruojamas gyvai tapant saulėlydį, kai dangus nusidažęs įvairiausiomis spalvomis.       

Savo kūryba pasidalino ir rašytojas Arūnas Šatkus, smagią nuotaiką palaikė armonika grojantis muzikantas Zenonas Gailius. Renginio rėmėjai Ignas ir Gerda Jurkoniai svečius vaišino užkandėlėmis iš Kunigaikščių restorano, o talentinga kulinarė Sandrija Puškorius savo sukurtais rudens temos desertais. Visus maloniai nustebino eilių skaitovės Jūratės Dzementaitės renginio užbaigimui sugiedota giesmė.

Gabrielė ir Ieva nuoširdžiai padėkojo visiems svečiams bei prisidėjusiems prie renginio ruošimo ir jo atlikimo.

Tai buvo pirmasis bendras Ievos ir Gabrielės projektas. Vakaro pabaigoje Ieva ir Gabrielė buvo pakviestos pasirašyti ant Sielos galerijos sienos. Ieva įrašė ir girdėtą, įsimintą mintį: miršta visi, bet gyvena ne kiekvienas... Gabrielė užrašė: stebuklų yra visur...

Jei galėčiau

Jei tik galėčiau nuspalvint sapnus,

Ežero blizgančiu paviršiumi šokti,

Širdies dūžius sudėt į žodžius,

Paukščio balsu suokti!

Tada sparnus dovanočiau –

Kas negali pakilti,

Kartu į kalnus užkopčiau,

Dangaus žydrynę pamilti.

Guosčiau, mylėčiau,                          

Širdimi padėčiau,

Palūžusią sielą

Viltimi gaivinčiau.

Jei tik galėčiau...

Bet negaliu

Nuspalvinti savo sapnų,

Ir nieko aš neturiu,

Ką kitiems atiduoti.

Į dumblą pati tyliai klimpstu

Be paukščio sparnų.

Nėra, kas pakeltų mane

Ir neštų virš blizgančio ežero

Savo delne.

 Jūra –

negyjanti žaizda,

banguojanti širdy.

Kad tu žinotum,

kaip trokštu

vėl išgirsti

ošimą bangų,

užmerkti akis

apsuptyje

gelmių...

Švelnia pakrante

iš lėto einu,

gintarinį sapną

mintyse piešiu.

Kai trenksmas bangų

atsimuša į širdį,

praeities vėlę

atkasti bandau

tavo smėly.

Ir vėl girdžiu

balsus draugų,

paklydusią mūs kopą

surandu.

Sėdėjom čia kadais

sukibę už parankių,

o tolumoj už vandenų

raudonai puošėsi

padangė...

Žuvėdros klykė ratais

virš balto tilto –

kiek prieky dar visko

tiek daug nepatirta!

Nugairinti saulės

čiauškėjom linksmai,

pašėlę plazdėjo

išsidarkę plaukai.

Rankose aukštakulniai –

vasaros kerai...

Raudonas vynas –

svaigūs vakarai!

Aidėjo dainos

miegančiam pušyne...

Bet skaudžiai dilgsteli

undinės rauda.

Ką laumė būrė –

pradingo

sulig aušra...

Ir vėjas glosto

jau žilą galvą,

žingsniai sunkūs

velkas,

nebelaukia.

Atleisk man,

jūra, –

negyjanti žaizda,

banguojanti širdy.

Aš čia –

O tu toli...

Laikas

Kai laiką matavau saule,

atmerkdavau akis pragydus gaidžiui,

užmerkdavau,

kai mama užkabindavo duris,

tamsa užklodavo laukus.

Laikas – kelias

nuo upės iki namo,

žvakės, šokančios ant gimtadienio torto.

Laikas – drugeliai,

išdykaujantys dobilų pievoje,

lietaus lašai, besibeldžiantys į stogą,

svajonės krentančių lapų laiveliuose,

šalčio paveikslai ant langų.

Laikas – gaivaus vandens gurkšnis

degančioje vaiko gerklėje,

žliaugiant prakaitui

nuo pašėlusio lėkimo dviračiu,

ir kai nubalnotus kelienius gydėme

seilėmis aplipdytais gysločių lapais.

Laikas – tekantis upelis,

iš kurio prisemtais kibirais laistė –

kas daržoves, kas kapinių gėles.

Laikas – alsuojantis pagauta žuvimi ant kranto,

kurios tyko kaimyno katinas –

tas pats, pasirodantis tuo pačiu metu,

kai bidonuose telkšnoja

dar šiltas karvės pienas.

Laikas – išdžiūvusioje baloje,

kur varlės kvarkia per naktis,

kur po lietaus dusdami

išlenda iš po žemių sliekai.

Laikas – auštančio ryto paukščių čiulbesy,

bičių šokyje aplink žydinčias gėles

ir medumi pasaldintoje

oranžinėje šermukšnių arbatoje.

Laikas – saujoje grūdų ir

babos kepto ragaišio kąsnyje.

Laikas – kregždės skrydyje

aukštai danguje

ir kai sparnais prieš lietų

bando paglostyti ištroškusią žemę.

Laikas – nupjautos žolės

paskutiniame atodūsy,

naujų želmenų pirmame vėjo siūbavime.

Laikas – dulkėtame žvyrkely,

kurio kiekvieną vingį galėtum nupiešti

užsimerkęs.

Laikas – boružėlėje,

skrendančioje į dangų,

nupūstuose kiaulpienės parašiutuose,

nešančiuose begalę norų...

Laikas buvo saulė,

kuris pakilęs

tyliai nugula žemėn...

Gabriella Dimaitė Tymarskis