Daugiau 
 

Interviu su Katryna Marija Čiurlionis

03/02/2021 Aidas

Architektė, dizainerė Katryna Marija Čiurlionis sako, kad gimtojoje Čikagoje dėl pavardės dažniau sulaukia klausimo, kaip ją ištarti, o ne kaip ji susijusi su garsiu Lietuvos dailininku ir kompozitoriumi. Visgi sąsajų yra – M. K. Čiurlionis ir K. M. Čiurlionis glaudžiasi po vienos giminės medžiu. Apie giminystę su genijumi, pastangas nepamesti lietuviškumo ir atrasti vietą meno pasaulyje, pasakoja Katryna.

– Šiuo metu gyvenate ten, kur ir gimėte, – Čikagoje. Kartais juokaujama, jog šis miestas – antroji Lietuva, susikūrusi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gal tai padėjo nepamiršti savo lietuviškų šaknų ir jas puoselėti, juk jas išduoda ir Jūsų pavardė?

– Mano abu tėvai yra lietuviai. Tėtis gimė Kaune, o mamos tėvai iš Lietuvos atkeliavo į Valstijas, tad ji, kaip ir aš, gimė Čikagoje. Pati turiu dvigubą, JAV ir Lietuvos, pilietybę, dėl to esu labai dėkinga.

Ryšį su Lietuva pradėjau puoselėti dar vaikystėje, dalyvaudama Čikagos ateitininkų bendruomenės veikloje. Prie jų prisijungė mano mamos tėvai, vėliau ir ji pati, tad visai natūraliai į bendruomenę įsiliejau ir aš.

Priešingai nei visi mano draugai, nelankiau Lituanistinės mokyklos, tad ateitininkų susitikimai, stovyklos buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis, padėjusi puoselėti lietuvių kalbą, užmegzti ir palaikyti ryšį su lietuvių bendruomene. Šiuo metu ateitininkų veikloje nebedalyvauju, tačiau iki šių dienų bendrauju su šeimomis, su kuriomis susipažinome.

– Mums tariantis dėl pokalbio, išreiškėte norą kalbėtis lietuviškai. Ir Jums puikiai sekasi! Ar dažnai turite progą prisiminti lietuvių kalbą?

– Žinau, kad lietuviškai kalbu su akcentu, ir esu tikra, kad jis niekur nedings. Tačiau jo neslepiu, priešingai, jis man toks artimas. Lietuvių kalba šiuo metu man yra vienas pagrindinių dalykų, padedančių išlaikyti savo lietuviškumą, tik didžiausias klausimas – kaip jos nepamiršti. Gyvenant Amerikoje tai nėra lengva.

Žinoma, visur galima rasti lietuvių, tačiau nėra taip, kad gatvėje sutiksi žmogų ir imsi su juo kalbėtis. Beje, užsienyje viešintys lietuviai dažnai nori praktikuotis kalbėti angliškai, aš tai suprantu ir priimu. Visgi esu pasiryžusi nepasiduoti ir bandyti nepamiršti lietuvių kalbos. Neseniai pradėjau papildomai mokytis gramatikos, rašymo.

– Ko gero, būsiu ne pirmoji paklaususi, koks Jūsų ryšys su bene garsiausiu Lietuvos dailininku ir kompozitoriumi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu.

– Šį klausimą girdžiu gana dažnai. Mudu su M. K. Čiurlioniu patenkame į tos pačios giminės medį, tačiau mūsų ryšys tolimas. Mano šeima daugiau susijusi su jo tėvais ir seneliais, tiesioginių ryšių su pačiu M. K. Čiurlioniu neturime.

Įdomu tai, kad kol mano tėvelis gyveno Lietuvoje, jis nedaug žinojo apie giminystę su M. K. Čiurlioniu. Kai atkeliavo į Ameriką, jį pagal pavardę susirado vienas žmogus, su juo tėvelis ėmė labiau gilintis į savo šaknis ir giminystės ryšius.

– M. K. Čiurlionis, jo paveikslai ir muzika – visos Lietuvos ir lietuvių pasididžiavimas. Ne veltui pats menininkas yra sakęs: „Aš esu pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus kūrinius skirti Lietuvai. Tiesa, M. K. Čiurlionio vardas skamba ir užjūryje. Pavyzdžiui, Čikagoje nuo 1957 m. veikia lietuvių įkurta Čiurlionio dailės galerija (angl. Lithuanian Art Gallery Čiurlionis). O ar šią pavardę atpažįsta amerikiečiai?

– Nelabai. Čiurlionio pavardė girdėta nebent tiems, kurie mokosi meno ir muzikos istorijos, ir tai ne visiems. Amerikoje mano pavardė tiesiog išduoda mano lietuvišką kilmę, ją sužinoję žmonės dažniausiai manęs klausia, ne kaip ji susijusi su M. K. Čiurlioniu, o kaip ją ištarti (juokiasi).

– Leidžiu sau manyti, kad esate susipažinusi su M. K. Čiurlionio biografija ir darbais. Ar namuose turite jo paveikslų?

– Turime knygų apie M. K. Čiurlionį ir kito Čiurlionio – mano tėčio Rimo Čiurlionio – darbų. Jis taip pat dailininkas, Lietuvoje ne sykį buvo eksponuojami jo darbai.

– O kokį M. K. Čiurliono portretą esate nusipiešusi savo mintyse?

– Nuo mažens M. K. Čiurlionis man atrodė labai gilus, bet kartu ir žaismingas žmogus, įsivaizdavau jį kaip pasakotoją, romantiką. Galvodavau, kad jeigu sėdėtume tame pačiame kambaryje, jis savo žodžiais galėtų sukurti nuostabią istoriją. Panašiai, kaip ir su jo darbais, – į kiekvieną iš jų gali pasinerti ir tarsi klausyti pasakos, kurią jie pasakoja.

Man labai patinka M. K. Čiurlionio grafika, piešiniai. Kai kuriuose jo darbuose susipina ir folkloriniai, ir šiuolaikiniai motyvai... Jis turi tiek daug stilių! Beje, mane visada labai domino jo polinkis į tarpdiscipliniškumą: jis ir kūrė muziką, ir tapė paveikslus.

– Jūsų kūryba taip pat neįsitenka vienos disciplinos rėmuose. Štai spalį Kaune, ant Mykolo Žilinsko dailės galerijos sienos, buvo eksponuojami Jūsų kūriniai „Genetic Resonance“. Juose bandėte iš biomedicinos perspektyvos suprasti ir grafiškai perteikti, kaip žmogaus kūno ląstelės reaguoja į vaistus. Vėliau paaiškėjo, kad šie vaistai naudojami kaip eksperimentinis COVID-19 gydymas.

– Tuo negalėjau patikėti ir aš pati. Juk kai kūriau šį projektą, COVID-19 dar neegzistavo! Projektą „Genetic Resonance“ pradėjau susidomėjusi vaistų, konkrečiai – deksametazono, poveikiu mūsų kūnui.

Man buvo įdomu, kaip toks nedidelis, tačiau dažnai matomas ir mus supantis dalykas kaip vaistai veikia mūsų kūną ir aplinką. Juk kai reikia vaistų, mes juos tiesiog vartojame, daug negalvodami apie jų poveikį.

Todėl nutariau pasiknaisioti po genetinių išteklių duomenų bazes ir pasigilinti į tai, kaip medikamentai veikia kūno ląsteles. Bandžiau suprasti, kaip šią informaciją perskaityti, ir sugalvoti būdą, kaip ją ištransliuoti. Tiesa, kurdama meninį projektą stengiausi atsiriboti nuo laisvų interpretacijų ir kuo daugiau remtis mokslu.

– Menas ir medicina iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip dvi sunkiai tarpusavyje derančios šakos. Beje, tikiu, jog, norint perskaityti kūno ląstelėse užkoduotą informaciją, reikalingas tam tikras mokslinis pasirengimas.

– Rengiant projektą man daug padėjo mama, ji – biologijos mokslininkė. Išsikėliau užduotį moksliškai suprasti, kaip kūne veikia vaistas, ir tai pavaizduoti iš dizaino pusės. Tiesa, biologija savo mamos dėka domiuosi nuo mažens.

Kai reikėjo rinktis studijas, dvejojau tarp architektūros ir medicinos, mat nuo vaikystės galvojau, kad tapsiu chirurge. Visgi pasukau į meną, o čia, renkantis savo kelią ir ieškant savito priėjimo prie meno, man didelę įtaką daro tėtis. Jis mane iš tiesų labai įkvepia.

Po architektūros studijų dizaino mokykloje įsidarbinau vienoje architektūros įmonėje, tad galvoti apie mediciną nebebuvo kada. Tada išvykau į Nyderlandus, ten pradėjau studijuoti magistrantūroje Pieto Zwarto institute. Šios studijos tapo puikia galimybe vėl atsigręžti į tarpdisciplininį meną.

– Magistro darbe gilinotės į tai, kaip kūną veikia raminamieji vaistai „Xanax“. Rašėte, jog darbo temą padiktavo asmeninės patirtys.

– Prieš išvykdama studijuoti magistrantūroje gyvenau Niujorke. Ten supratau, kad žmonėms, kurie nori atlaikyti nežmonišką miesto gyvenimo tempą, siekia profesinės sėkmės arba tiesiog nori išsilaikyti darbe, įprasta griebtis raminamųjų vaistų. Man buvo sunku patikėti, kad daugelis tai laiko tiesiog natūraliu dalyku, padedančiu suvaldyti mintis ir išgyventi.

Magistro darbe bandžiau grafiškai pavaizduoti, kaip keičiasi žmogaus erdvės suvokimas, kai jo kūne pradeda veikti „Xanax“ tabletė. Paprastai žmogaus organizme susidarantys mediatoriai sparčiai perneša nervinius impulsus, todėl greitai mąstome, einame ir pan. Kai žmogų ištinka panikos priepuolis, viskas vyksta dar greičiau, nes gauname daugiau impulsų. Raminamieji vaistai tuos impulsus sulėtina ir tarsi išplečia erdvę, praplečia vaizdą. Visa tai bandžiau pavaizduoti grafiškai.

– Jums menas – asmeniška patirtis, ar manote, jog meną nuo patirčių galima atskirti?

– Menininke savęs dar nelaikau, nors taip vadintis man būtų didelė garbė. Mąstau apie meną, o tai, kas iš to išeina, žmonės vadina menu. Tačiau man tai yra būdas suprasti sudėtingesnes temas, pasiaiškinti, kaip jos viena su kita susipynusios. Man tai – asmeniškas būdas bandyti geriau pažinti save ir aplinką.

– Jūsų darbai rudenį buvo eksponuojami Kaune, o ar pati į Lietuvą šia proga atvykti neketinote?

– Anksčiau Lietuvoje svečiuodavausi dažniau, tačiau kai pradėjau mokytis, apsilankymai tapo retesni. Tiesa, pavasarį ir vasarą ketinau ilgiau pagyventi Lietuvoje. Esu labai laiminga, kad Lietuvoje turiu gerų giminaičių, draugų ir žmonių, su kuriais palaikome ryšį.

Paskutinį sykį Lietuvoje viešėjau likus porai mėnesių iki pirmojo karantino. Kauno „Meno parke“ turėjo būti eksponuojama mano ir mano tėvelio darbų paroda. Vis dėlto pasaulis nutarė sustoti, todėl paroda neįvyko.

– Taigi, čiurlioniškąją gyslelę turite abu su tėčiu...

– Būtų įdomu, ką pasakytų M. K. Čiurlionis, pamatęs, kad jo giminėje vis dar gyvas menas. Gal būtų dėl to laimingas? Tiesa, pati nemanau, kad mus su M. K. Čiurlioniu ir jo darbais sieja gilus ryšys ar kad mūsų potraukis menui būtų kilęs būtent dėl to.

Tačiau turėti tokių ryšių ir sąsajų, be abejonės, įdomu. Aš, kaip ir visi, esu visų savo protėvių tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės sintezė. Man svarbu žinoti ir prisiminti visų jų vardus, pavardes ir likimus, kad juos galėčiau perduoti ateinančiai kartai.

Kalbino Viktorija Lideikytė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu