Pirmadienio rytą Lietuva nubudo su jausmu, kurio po nepriklausomybės atgavimo dar nėra tekę pajausti – pirmą kartą nuo 1992-ųjų metų Lietuvos krepšinio rinktinė nesivaržys olimpinėse žaidynėse. Slovėnijos superžvaigždės Lukos Dončičiaus egzamino neišlaikiusi šalies rinktinė liko ir be kelialapio į Tokiją, ir be vyriausiojo trenerio.

Lietuvos rinktinė lemiamose rungtynėse dėl patekimo į Tokijo žaidynes varžovams iš Slovėnijos nusileido 85:96. Mūsiškiams nepavyko susitvarkyti su didžiausia grėsme – L. Dončičiumi, įmetusiu 31 tašką ir tapusiu naudingiausiu Kaune surengto olimpinio atrankos turnyro žaidėju.

„Nuvylėme daug žmonių Lietuvoje, sirgalius, kurie buvo arenoje. Buvo priimta daug neteisingų sprendimų taktiškai iš trenerių pusės, to pasekoje pralaimėjome rungtynes. Didžiulis nusivylimas, pralaimėjome namie, bet yra kaip yra. Laimime kartu, pralaimime irgi kartu“, – po olimpines svajones sudaužiusio pralaimėjimo sakė Darius Maskoliūnas, patvirtinęs, kad traukiasi iš vyriausiojo trenerio pareigų.

Nusivylimas – didžiulis, nes olimpinių žaidynių sėkmė buvo statoma ant Lietuvos krepšinio rinktinės, kuri, nors ir pastarosiose dvejose žaidynėse liko už stipriausiųjų ketverto, visada sulaukdavo didžiausio susidomėjimo.

Lietuva į atranką dėjo didžiules viltis – 2,1 mln. eurų kainavęs šeimininko mokestis ir susitarimas su Vyriausybe, kad „Žalgirio“ areną galėtų užpildyti 75 proc. žiūrovų. Tai buvo didžiausias sporto renginys Lietuvoje po to, kai prasidėjo pasaulinė pandemija. Šventė, kurią Lietuvos žmonėms dovanojo krepšinio federacija, baigėsi sudaužyta olimpine svajone.

Tenka pripažinti, kad Lietuvos rinktinė jau ne vienerius metus nežygiuoja viena koja su kitomis elitinėmis komandomis – per plauką iškovotas kelialapis į kitų metų Europos čempionatą, nesėkmė olimpinių žaidynių atrankoje, fiasko 2019-ųjų pasaulio pirmenybių grupių etape ir 2017-aisiais „EuroBasket“ turnyre patirtas pralaimėjimas aštuntfinalyje.

Paskutines dvi Lietuvos rinktinės nesėkmes gerai atsimena Dainiaus Adomaičio asistentu nacionalinėje komandoje dirbęs Mindaugas Brazys, kuris pasidalino mintimis apie pasirodymą olimpinėje atrankoje.

„Labai liūdnos nuotaikos. Nemalonu matyti liūdnus žaidėjų ir trenerių veidus, su kuriais esi dirbęs, – sakė M. Brazys. – Žiūrint rungtynes su slovėnais, grįžo prisiminimai iš Europos ir pasaulio čempionatų, kai taip pat iškritome. Užplūdo tie patys jausmai, kuriuos teko išgyventi po tų rungtynių.“

„Įspūdis apie pačias rungtynes toks, kad nesusitvarkėme su Dončičiumi. Kalbėjome apie tai, koks jis geras ir ką daro gerai, o visa tai jis ir parodė – pats atakavo, dalino perdavimus ir buvo tikras lyderis, kuris tempė savo komandą. Iš gynybinės pusės mums visiškai nepavyko sustabdyti šio žaidėjo“, – pagrindinę pralaimėjimo priežastį įvardijo krepšinio specialistas.

Lietuvos rinktinės pasiruošimas akistatai su L. Dončičiumi prasidėjo birželio viduryje. Trejas kontrolines rungtynes triuškinančiu skirtumu laimėję lietuviai atanką taip pat pradėjo pergalinga nata – 76:65 nugalėta Venesuela, 96:57 sutriuškinta Pietų Korėja ir pusfinalyje 88:69 įveikta Lenkijos rinktinė.

Kaip teigia M. Brazys, progresas matėsi, tačiau su kiekviena nauja akistata mažėjo žaidėjų, galinčių traukti į priekį nacionalinę komandą.

„Tas veidas po truputėlį ryškėjo. Jau mače su lenkais matėme, kad rotacija mažėja, bet iškart atsirado nerimo dėl to, kad kuo daugiau žaidžiame, tuo mažiau turime tų karių, kurie daro rezultatą. Rotacija sumažėjo iki 9 žaidėjų, bet iš tų žaidėjų tik kokie 6–7 kažką keičia. Galime sakyti, kad turnyras nenusisekė Giedraičiui, Lekavičius irgi kažkur buvo kitur, Bendžius turėjo gerų atkarpų, bet nedavė stabilumo, o Kuzminskas vėliau apskritai prarado pasitikėjimą. Mes kalbėjom, kad turime ilgesnį suolą nei slovėnai, bet turbūt reikia pasakyti, kad tose rungtynėse būtent slovėnų suolas buvo ilgesnis. Mūsų rinktinėje kai kurie žaidėjai praėjo kažkur šalia rungtynių“, – dėstė M. Brazys.

Prieš olimpinę atranką visa Lietuvos krepšinio visuomenė pabrėžė Jono Valančiūno ir Domanto Sabonio faktorių. Lemiamose rungtynėse iš NBA atvykęs duetas netapo ta jėga, su kuria nepajėgtų susitvarkyti dar prieš atranką nurašyta Slovėnijos priekinė linija – J. Valančiūnas surinko 14 taškų, D. Sabonis pridėjo 9. D. Maskoliūnas, tik tapęs Lietuvos rinktinės vyr. treneriu, pirmoje spaudos konferencijoje pabrėžė, kad nemato savo vienintelių NBA atstovų rungtyniaujančių kartu. Visgi toks planas prasidedant svarbiausioms olimpinio atrankos turnyro kovoms vėl buvo ištrauktas iš stalčiaus ir, kaip mano M. Brazys, galimai pavėluotai.

„Daug kas juos matė žaidžiančius kartu, bet Darius (Maskoliūnas) nuo pat atėjimo į rinktinę kategoriškai sakė nematantis jų rungtyniaujančių kartu. Pagal tai, kaip buvo sukomplektuotas žaidėjų 15-ukas ruošiantis atrankai, iškart susidarė įspūdis, kad jie nežais kartu, keis vienas kitą. Kitu atveju būtų pakviestas dar vienas vidurio puolėjas. Dabar gavosi taip, kad Darius juos pradėjo leisti į aikštę kartu ir, jeigu ne tos greitos Domanto pražangos mače su slovėnais, jie būtų žaidę dar ilgiau.

Jeigu nori, kad jie žaistų vienu metu, tai turi jiems leisti treniruotis kartu. Kad tokia galimybė būtų, faktas, kad į 15-uką reikėjo įtraukti dar vieną vidurio puolėją. To nebuvo padaryta. Aš galvoju, kad būtent toje antroje rungtynių pusėje, kada tiek Domantas, tiek Jonas atrodė blankiai, jiems pritrūko to susižaidimo treniruotėse. Manau, kad Darius to prieš turnyrą neplanavo, o kai jau teko išleisti juos abu, tuomet pritrūko žaidybinės praktikos kartu“, – apie garsiai aptarinėjamą Lietuvos vidurio puolėjų temą pasisakė treneris.

Rokas Jokubaitis, iki finalo spinduliavęs pasitikėjimu, per 15 minučių surinko 3 taškus. Rokas Giedraitis, turėjęs tapti Lietuvos rinktinės ginklu nuo tritaškio linijos, žaidė vos 5 minutes. Ne daug pamatėme ir greitų Luko Lekavičiaus prasiveržimų, o Tomas Dimša antroje rungtynių dalyje praktiškai nepakilo nuo suolo.

Kalbėdamas apie žaidėjus, kurie akivaizdžiai neparodė viso savo potencialo, M. Brazys pabrėžė pilnos „Žalgirio“ arenos faktorių.

„Galvoju, kad ne kiekvienas žaidėjas yra pasiruošęs žaidimui Lietuvos rinktinėje – prie tokio lygio, prie tokios įtampos ir tiek daug žiūrovų. Tie žiūrovai, kaip matome, kažkiek gal ir padeda, bet iš kitos pusės sukelia didesnį atsakomybės jausmą, o tai kartais pradeda veikti prieš pačią komandą.

Pažiūrėkime į atrankos turnyrus – visi šeimininkai nepateko į olimpines žaidynes. Į kitą etapą neišėjo tokios rinktinės kaip Kroatija, Serbija ir Kanada. Tai komandos, turinčios NBA žaidėjus ir kurios buvo laikomas favoritėms. Matome, kad tos namų sienos šiuolaikiniame krepšinyje ne tai, kad nepadeda, bet kartais psichologiškai kenkia patiems žaidėjams“, – tęsė M. Brazys.

Iš esmės, tai negalėtume priekaištauti Lietuvos rinktinei dėl žaidimo puolime, tačiau lemiamos klaidos buvo padarytos ginantis prieš L. Dončičių. Vargu, ar šiandien yra nors vienas krepšininkas pasaulyje, galintis visiškai sustabdyti slovėną, bet akistata su juo ne visada garantuoja nesėkmę. M. Brazys mano, kad kai kurių klaidų gynyboje buvo galima išvengti.

„Aišku, dabar lengva kalbėti po rungtynių, daug diskutavome, kas bus daroma, matėsi, kad jis buvo analizuotas, buvo bandoma jį stumti į dešinę ranką, kur jis galbūt nėra toks pavojingas. Visgi tas leidimas jam taip dažnai įsiveržti į baudos aikštelę nebuvo teisingas. Matėme, kad ten įėjęs jis jaučiasi labai gerai, turi gerą kūną, prie savęs pritraukia mažesnį žaidėją, kai didesni išeina iš baudos aikštelės. Tas pats Arnas (Butkevičius), turėdamas tikrai gerą kūną, šiai dienai buvo per silpnas prieš tą Dončičiaus jėgą. Akivaizdu, kad kai kurie sprendimai prieš Dončičių nebuvo teisingi“, – pabrėžė krepšinio treneris.

Paklaustas, ar tokios problemos su Tadu Sedekersiu buvo galima išvengti, M. Brazys pridūrė: „Treneris jį greičiausiai matė tik ketvirtoje pozicijoje, nematė jo besiginančio prieš Dončičių. Aišku, pagal kūną ir rankas jis galėjo atsilaikyti geriau nei Arnas, bet dabar galime tik spėlioti. Nemanau, kad vienas ar kitas būtų susitvarkęs, gal kiek pristabdęs. Čia galbūt reikėjo daugiau padaryti iš taktinės pusės, bandyti daugiau keistis. Buvo priimta rizika, kuri, kaip tenka pripažinti dabar, nepasiteisino.“

Lietuvos rinktinės svajonę žaisti olimpinėse žaidynėse į šipulius sudaužę slovėnai į jas patys pateko pirmą kartą šalies istorijoje. 2017-aisiais Europos čempionais tapę slovėnai turi didelius tikslus Tokijuje. M. Brazys, pabrėždamas L. Dončičaus faktorių, teigia, kad prieš tokią komandą pralaimėti tikrai nėra gėda.

„Bandau atgaivinti prisiminimus, bet per visą gyvenimą neatsimenu tokio atvejo, kad vienas žaidėjas turėtų tokią didelę įtaką visai komandai. Atrodo, kad žaisdami su juo žaidėjai paauga visa galva. Mes iš Eurolygos žinome Goraną Dragičių ir Mike`ą Tobey, kurie nėra pagrindiniai žaidėjai savo komandose, labiau – pagalbininkai. Sunku patikėti, kiek daug jie paauga žaisdami su Luka. Iš tos emocinės pusės, tai taip pat yra žmogus, kuris visus aplink padaro laimingesnius. Jeigu reikėtų pasakyti pavyzdį, koks turėtų būtų lyderis, tai reikėtų parodyti būtent į Dončičių. Jis yra lyderis visomis prasmėmis. Neįmanoma nesižavėti tokiu žaidėju. Taip, pralaimėjome, skaudu, bet tokio žmogaus tiesiog neįmanoma negerbti“, – savo simpatijų NBA žvaigždei neslėpė M. Brazys.

Už olimpinių žaidynių borto likusios Lietuvos rinktinės ir viso šalies krepšinio laukia naujas etapas – rugsėjo 7-ąją įvyks LKF prezidento rinkimai. D. Maskoliūnui pasitraukus, akivaizdu, kad naujas treneris bus pasirinktas jau paaiškėjus, kuri valdžia ves į priekį Lietuvos krepšinį.

Jau aišku, kad federacijai nebevadaus ilgametis jos prezidentas Arvydas Sabonis. Į jo kėdę taikosi trys kandidatai – ambicingą komandą subūręs Robertas Javtokas, dabartinio prezidento palaikymą turintis Ramūnas Butautas ir Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos garbės prezidentas Vydas Gedvilas.

Mindaugas Brazys, paklaustas apie šiuo metu tinkamiausią trenerį Lietuvos rinktinei, ragina palaukti rinkimų pabaigos.

„Manau, kad dabar dar yra anksti kalbėti apie trenerį. Nieko neįvyks tol, kol nebus naujo prezidento. Turbūt būtų nelogiška, jeigu dabartinė valdžia paskirtų naują trenerį. Reikia išlaukti prezidento rinkimų, pažiūrėti, kas juos laimėjo ir tada pasirinkti. Dabar reikia šiek tiek nusiraminti, leisti viskam atvėsti ir tada priimti geriausią sprendimą“, – pokalbį baigė trejus metus Lietuvos rinktinės treneriu asistentu dirbęs M. Brazys.