„Ar žinote, kokiu visų tikriausiu būdu galite padaryti savo vaiką nelaimingą? Jis turi įprasti, kad būtų tenkinami visi jo norai.“ - Žanas Žakas Ruso

„Sūnus rankose laikė dar šiltą savo mamos širdį ... Jo siela riaumojo iš skausmo, tačiau ir kūnas griaudėjo lyg perkūnas reikalaudamas dozės: kvaišalai, kvaišalai, ...“

„Penkeri laimės metai... Laimingiausi turbūt...
Elzė gedėjo vyro, tačiau negalėjo leisti sau gailėti savęs. Gyvenimas vaikų namuose išmokė ją nuolankiai priimti visa, ką Dangus siuntė. Elzė pripažino, jog ir taip didžiulę laimės riekę likimas jai atriekė – tyrą vyro meilę bei nuostabų kūdikį.
Netikėtai sustojo širdis, kuri, rodos, plakė vien dėl jos, Elzės. Likusi viena su sūneliu, ji buvo priversta grįžti penkis metus „atgal“: iš naujo mokėsi ir dirbo... Buvo sunku, nes versle buvo labai daug nežinoma, profesinėje veikloje - daug pamiršta... Susituokus mylimasis ją tarsi pasisavino - norėjo visada turėti šalia: ir namie, ir nepakartojamose jų kelionėse, tad teko vieną svajonę – darbą - pakeisti kita – šeima. Dabar gi reikėjo visa tai suderinti.... vaikas, darbas, ... sau laiko neliko, neliko tarsi ir jos... Elzė pametė save. Gyveno dėl sūnaus, tik dėl Mariaus. Verslas, lyg godus drakonas, surydavo beveik visą Elzės laiką, tad kaip kompensacija sūnui už skiriamo jam laiko stoką buvo dovanojamos dovanos – su meile: pradžioje - prabangūs žaislai bei įvairūs niekučiai, vėliau prabangūs rūbai, avalynė bei aksesuarai,... prabangus dviratis, prabangus telefonas, kompiuteris, prabangus motociklas, prabangus automobilis... Viskas tik jam vienam – našlaičiui ... „Jis neturi jaustis taip, kaip ji jautėsi vaikų namuose.“
Nežinojo Elzė vienos paprastos gyvenimo tiesos, jog vargas ir skurdas ne visada blogiau už didžią prabangą. Marius mokėsi prastai, šiaip taip įstojo į meno mokyklą – turbūt paveldėjo meilę kūrybai iš mamos ... tobuli piešiniai puošė namų sienas, tiesa, paskui jie pradėjo dingti ... po vieną ... tuo metu, kai metė mokyklą, kai mamos tarsi nebegirdėdavo, o gal net ir nebematydavo – žvelgdavo apsiblaususiom akim, tarsi į niekur. Daugiau nebepiešė, dingdavo kelioms paroms, pinigų vienaip ar kitaip išprašęs iš pasitikinčios savo mamos. Mama sūnų manėsi suprantanti, vis ieškojo priežasčių, kad jį pateisinti... juk ir pati pasikeitė. Po vyro mirties jie abu nebesišypsojo, lyg linksmąją savo pusę būtų užbėrę žemėmis.
...Bėda viena nevaikšto. Kažkas padegė kirpyklą – tik sienos liko. Atskrido gandai, jog tai kerštas dėl Mariaus skolų, bet Elzė nenorėjo tikėti. Juk ji daugiau nei pakankamai jam duoda pinigų, kam gi skolintis? Gaisre žuvusio sargo šeimai Elzė atidavė visą gautą draudimą, o pastatą, kurį dar visai neseniai vilniečiai vadino grožio salonu „Elzė“ (taip saloną Elzės garbei jos vyras pavadino po sutuoktuvių), užrašė Mariui. „Jos svajų laikotarpis baigėsi. Te sūnus dabar įgyvendina savo svajones – te tapo paveikslus savo paties sukurtoje meno erdvėje. Gal kada ten apsilankys mergina, kuri užburs jos sūnų, o Marius ją... Tada ir ji, Elzė, galės džiaugtis vaikų meile ir, žinoma, savo anūkais...“
Deja, ... sūnus jau kitą dieną tėvų pažinties vietą iškeitė į tik jam vienam suprantamus malonumus ...
...Elzė jautė, jog kažkas su Mariumi ne taip... Norėjosi viską nurašyti sūnaus išgyvenimams dėl tėvo netekties ar jaunystės kvailiojimui, tačiau moters nuojauta girdėjo skambinant varpais... Elzė pati ne kartą bandė su sūnumi pasikalbėti, sužinoti kas jį slegia, tačiau pastarasis vis kažkaip išsisukdavo. Teko kreiptis pagalbos...
Naujienos ir, su jomis susiję faktai, pateikti profesionalų, Elzę pribloškė.
...Daug prarasta, tačiau nemažai dar likę: jos mašina, šiek tiek santaupų, pagaliau namai... Tiek turėtų pakakti... Reikia išsaugoti brangiausią turtą – sūnų.
„Kaip jam padėti? Kur jis? Vėl kelios paros negrįžta. Nuodai... vargšas berniukas. Kur jis?“
Motinos širdis maudė taip, lyg kažkas ją plėštų iš krūtinės...
Pagaliau išgirdo žingsnius... „Jis grįžo į namus, pas ją! Kaip gerai, kad jis grįžo! Mielas, brangus jos berniukas...“

... Marius skubėjo.
... širdis spurdėjo vaikino rankose... Delnai kaito, lyg neštų ką tik iš laužo išgriebtas žarijas. Bet vaikinas skubėjo „gyventi“, jo tikslas – „dozė“.
Užkliuvo už kažko ir tėškėsi ant žemės, į purvyną... Išgirdo tylų, iki skausmo pažįstamą balsą:
Mariuk, sūneli, ar neužsigavai?
Pakėlęs galvą pažvelgė į širdį, gulinčią šalia... ji skleidė rausvai žalsvą šviesą ir priminė... gražiausius pasaulyje raudonus mamos plaukus, kuriuos vaikystėje jam labai patikdavo šukuoti; geriausias pasaulyje smaragdines mamos akis, kurios visada su pasiaukojančia meile žvelgdavo į jį; švelniausias pasaulyje mamos lūpas, kurios dar iki šio vakaro paliesdavo jo kaktą prieš miegą...
Nebepalies... niekada...“

Su meile, Vida Meilė